Antano Sakalausko – penkių vaikų tėvo, vieno iš keturių Lietuvos televizijos bokšto gynėjų, atsidūrusių po tanko, pražudžiusio Loretą Asanavičiūtę, vikšrais, gyvenimas prieš metus vėl netikėtai pasuko kita vaga – į jį įsėlino vėžys…

Žmogus gali beveik viską

Tačiau net po chemoterapijos seanso iš ryto šypsodamasis jis pasitinka darbo vietoje – bendrovėje “Elsis biuro sistemos”, kurioje dirba kompiuterinės technikos inžinieriumi. Iš kur ta stiprybė galynėtis su likimo siunčiamais išbandymais ir užsispyrimas?

Antano įsitikinimu, žmogus nėra vienpusė būtybė, jai duoti visi įrankiai irtis per gyvenimą pagal savo norus. Antai kažkada nuo Ukmergės kilęs jo tėvas siuvėjas Jonas, neturėdamas nė menkiausio muzikinio išsilavinimo, mokėjo gaminti smuikus – ir dabar Muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijos muziejuje yra keletas jo meistrautų egzempliorių.

“Jį nuo mažens traukė medžio darbai, todėl būdamas muzikalios sielos nusprendė gaminti smuikus. Pats jaunystėje mačiau kelis kvitus, išduotus Smetonos laikų parduotuvės – jie liudijo, kad sumokėta už tuos instrumentus. Kai pašlijo penkiasdešimtmečio tėvo sveikata, jis metė siuvimą, gyvenimą su šeima Skuode (tuomet man buvo dvylika metų) ir, žemės ūkio mokykloje baigęs bitininkystę, likusį amželį pradirbo dideliame Kelmės rajono sodininkystės ūkyje bitininku, rašydamas  straipsnius žurnalui “Mūsų sodai”, – pasakojo 57-erių metų Antanas, turintis jaunesnį brolį ir seserį. – Esame jo antrosios santuokos vaikai, nes karas jį išskyrė su pirmąja žmona, kuri su dviem vaikai pasitraukė į JAV. Su mano mama jie pragyveno iki gyvenimo pabaigos, gal dėl to ir aš esu toks pareigingas – vis dar su ta pačia Vandute gyvenu. Sakau, jei jau prisidarai tokią krūvą vaikų, tai kur dingsi…”

Genai prabilo per anksti

Antanas su malonumu klaidžioja piligriminių kelionių prisiminimais. Per vieną jų lydėjo neįgalią moteriškę ratukuose – padėjo jai įgyvendinti viso gyvenimo svajonę pamatyti gyvą popiežių. Arba susirasdavo vis naujų draugų, pasklidusių po pasaulį.

“Et, dabar užklupusios sveikatos bėdos reikalauja kitokio ritmo, – šiek tiek nusivylęs mosteli ranka, bet matyti, kad vyras nusiteikęs optimistiškai.

Apie vėžį jis kalba tarsi žinodamas, kad ir dabar jį įveiks, kaip įveikė ir kitas gyvenimo negandas. “Kai išgirdau diagnozę, nebuvau visiškai priblokštas, nes kasos vėžiu sirgo mama, sulaukusi 74-erių, mamos sesuo ir brolis, kurie abu išgyveno iki 79-erių. O štai man 57-erių jis prabudo. Vis pagalvoju: ko taip anksti, kokios priežastys – tikriausiai genetiškai persidavė? Gal nuolat lituojant išsiskiriantis švinas pagreitino procesą, gal ir šiuolaikinė mityba su visokiausiais neaiškiais priedais prisidėjo? – svarsto Antanas. – O kas galėtų paneigti, kad Sausio 13-osios įvykiai nepaliko savo pėdsako? Nes jau devyniolika metų skambantis klausimas, ar vėl eičiau po tanku, kaskart prisideda prie ilgalaikės nemigos, sukeltos prisiminimų…”

Ką slepia loterijos bilietas

O tvirtybės Antanui reikia. Nemėgstantis dejuoti jis nenoriai išsitaria, kad prieš tris mėnesius buvo atlikta onkologinė piktybinio auglio operacija. “Viskas prasidėjo praėjusią vasarą, nors tyrimai nieko nerodė, bet labai pageltau. Iš pradžių nustatė, kad užsikimšo latakas, per kurį iš kepenų ir kasos fermentai patenka į žarnyną – dėl to apsinuodija organizmas. Įkištas ir vėliau ištrauktas specialus vamzdelis turėjo praplėsti lataką, tačiau paaiškėjo, kad bėda rimtesnė, – atsidūsta jis. – Dar pagalvojau – ačiū Dievui, pernai jaunėlis sūnus Rimas įgijo bakalauro diplomą, vadinasi, ir paskutinis vaikas jau gali užsidirbti pragyvenimui, vadinasi, vaikai užauginti, išmokslinti, tad išeidamas iš šio pasaulio niekam didelės skriaudos nepadaryčiau. Ir jeigu jau man skirtas toks loterijos bilietas… Nors, tiesą sakant, dar norėčiau padirbėti savo profesinėje srityje”.

Skauduliai

Kovo 11-osios išvakarėse Antaną skaudina ne tik jo sveikata – širdį sopa ir dėl Lietuvos reikalų, ypač kad Seime vykstant iškilmingiems posėdžiams jis mato nuobodžiaujančius ar plepančius seimūnus.

“Atrodo, jiems tėvynės laisvės tema nė motais, svarbiausia jų užduotis – rietis su kitų partijų atstovais. O juk, mano galva, Seime turėtų būti išlaikyta sakrali erdvė – tokie nepaprastai svarbūs sprendimai ten buvo priimti! Gal tik šįmet pirmąkart pajutau užgimusią pagarbą kovotojams ir žuvusiems už laisvę”, – sakė pašnekovas. O aš jau žinojau, kad dar vienas didžiulis skausmas kaskart užgula jo širdį: būtent dėl Sausio 13-osios įvykių, dėl to, kad jis buvo sužalotas, jo žmona Vanda prarado tuomet įsčiose nešiotą šeštą vaikelį. – Toje pačioje tuometinėje 1-oje tarybinėje ligoninėje gulėjome, tik skirtinguose skyriuose. Iš pradžių po kojų operacijos kelias dienas buvau vienas, paskui girdžiu – žmoną atvežė!”

Kaip Dievulis davė…

Ar visuomet Vanda ir Antanas Sakalauskai norėjo tokio pulko vaikų? Pašnekovas kurį laiką gudriai šypsosi į ūsus. Paskui prasitaria, kad tik pirmagimis buvo “tyčiukas”, o visi likę – kaip Dievulis davė ir žmona norėjo. Ir atlaiko egzaminą, paprašytas visus paeiliui išvardyti. Vyriausiasis dabar 33-ejų Algis dirba konstruktoriumi lazerių projektavimo ir gamybos firmoje, vedęs muzikologę, studijuojančią doktorantūroje. Antroji vienintelė 32-ejų metų duktė Elena – menotyrininkė, religijotyrininkė. Trečiasis sūnus Jurgis, kuriam 31-eri, gimė Sakalauskų trečiųjų metinių vestuvių dieną. Jis baigė Dailės akademiją, dirba dizaineriu, vedęs vokiečių kalbos specialistę. Ketvirtasis 28-erių sūnus Jonas, paveldėjęs senelio vardą, Muzikos akademijoje pas prof. Virgilijų Noreiką baigė operinį dainavimą ir dainuoja grupėje “El Fuego” (dalyvavo “Triumfo arkoje”), kuria dainas, operas, džiaugiasi santuoka su operos dainininke. O jaunėlis Rimas, kuriam 24-eri, pernai Dailės akademijoje baigė fotografijos ir videomeną, muša būgnus, kol kas yra laisvas menininkas, kuria kompiuterinės animacijos filmukus, važinėja į parodas, festivalius (pernai Rygoje laimėjo didyjį prizą), net apie tėvą filmą sukūręs…

Ir Antano žmona Vanda susijusi su menais: būdama dailės mokytoja, pati lipdo iš molio, dainuoja savo kūrybos dainuojamosios poezijos dainas. “Ji nepaprastai myli vaikus. Kai neseniai paskutinysis savas išskrido iš lizdelio, dabar į mūsų tuščius namus už simbolinį mokestį (vos penki litai už pamoką) ji susikviečia į keramikos pamokėles visus norinčius vaikus”, – pasakoja pašnekovas.

Meilės turi užtekti visiems

Jis prisimena, kad ir anksčiau, kai dar su visais savais vaikais kartu gyveno, buvo ankštoka, bet žmonai vaikų vis buvo negana. Antai 1989 m., ištraukusi iš Juodšilių pataisos namų, ji apsiėmė globoti sunkiai auklėjamą penkiolikmetį Nerijų: “Jis buvo vyresnis už mūsų vaikus, praleisdavo pas mus savaitgalius, šventes. Iš pradžių mūsiškiai sunkiai suprato, kam jis mums, bet pamažėle, kai paaiškinome jo sunkią dalią, apsiprato. Mėginome pakeisti jo gyvenimo kelią, bet nugalėjo genai – vis pakliūdavo į visokias painias situacijas, traukė jį alkoholis, net dėl “mandrumo” venas pjaustėsi… Tiesa, dabar, ačiū Dievui, rodos sėkmingai su drauge Londone dirba. O juk kai būdavo gerai, jis pas mus nesirodydavo, tik ištikus negandoms vis atsirasdavo. Vis galvodavau: kam jis mums, bet negalėjome nuo jo nusigręžti – juk jau buvo vienąkart paliktas girtuoklės mamos…”

Kai Sakalauskai per kovą dėl laisvės neteko savo dar negimusio pagranduko, netrukus Vanda į namus savaitgaliais, per atostogas ir šventes pradėjo vedžiotis silpnaregę dešimtmetę mergaitę našlaitę Justiną.

“Ji tokio tvirto būdo, motyvuota pasirodė, iš visų mūsų vaikų pirma apsigynė Pedagoginio universiteto biologijos magistro vardą, labai susidomėjo šunimis, dabar yra kinologė, turi savo veislyną, o neseniai naujame name gavo socialinį būstą (netoli nuo mūsų, tai dažnai užsuka). Kartais net pagalvodavau, o kad mano vaikai tokie užsispyrę būtų! Ir nebijau sakyti, kad tai mūsų padedama ji išmoko gyventi savarankiškai, juk internatuose viskas paduota, už nieką nesi atsakingas, tai paskui toks neprisitaikęs gyventi ir esi išleidžiamas į platųjį pasaulį. O čia pas mus ji irgi turėjo pareigų, teko išmokti dalytis, – pasakoja. – Jautėmės  apdovanoti, kai ji pasakė pasijutusi turinti tikrų brolių ir sesę…”

Vis dėlto Antanas sąžiningas pats sau – neslepia, kad tų globotinių jis nenorėjęs, nes tada ir nuosavi vaikai jau buvo paaugliai, užteko savų problemų. “Kita vertus, tegul Vanda ir savavališkai priėmė sprendimą atvesti globotinių į šeimą, bet negi dėl to pasakysi vaikui – eik šalin, man tu nereikalingas… Sukandęs dantis prakentėjau, o po kurio laiko pamažu apsipratau. Mačiau, kad ir mergaitės greitai draugėmis tapo”.

UAB “Sakalauskų šeima”

Ar iš meilės savo moteriai tokia kantrybė ir atsidavimas šeimai? “Kokia čia meilė, ji tik iš pradžių būna, o paskui ateina pripratimas, pareigos, atsakomybė, – šypsosi Antanas, kadais sutikęs Vandą, bekremtančią geofizikos mokslus. – Sijonas jos toks ilgas ir gražiai margas buvo, ir dar tokius skanius kotletus kepė! Vedėme po pažinties  praėjus vos septyniems mėnesiams, kai buvo likę keli mėnesiai iki pirmagimio atėjimo.

Iš pradžių gyvenusi svajomis apie keliones į kalnus, prabudus gamtos šauksmui būti motina ji netrukus suprato, kad su plaktuku rankose niekada nesibastys. Be to, ir į vaikų darželį vietą vaikui buvo sunku gauti, nebent pati motina įsidarbindavo. Tą Vanda ir padarė – patiko, paskui pradėjo mokytis pedagogikos, perėjo į mokyklą dirbti mokytoja. Paskui dar papildomai tapo Lietuvos kalinių globos draugijos “Kofoedo” savanore, moko keramikos lipdybos grįžusius iš laisvės atėmimo vietos visuomeninėje Vilniaus Kofoedo mokykloje, susirašinėja su kaliniais.

“Deja, dėl to neretai pakliūva į gudrių manipuliatorių rankas, būna apvilta, apgauta…” – atsidūsta Antanas ir tuoj pat priduria: – Užtat susimušti galėtume dėl politikos – ji socialdemokratinių, o aš dešiniųjų pažiūrų. Ypač po nepriklausomybės atkūrimo kilo baisingos audros tarp mūsų, ir tik vėliau, kai gyvenimas netapo toks, kokio tikėjomės, vargas vėl mus apramino. Dėl tų politikų ir nepolitikų, dėl fiziologinių pažiūrų skirtumų “n” kartų buvome priėję skyrybų slenkstį. Bet skyrybų kaskart išvengdavome dėl bendro reikalo – vaikų, juk jie buvo pagrindinė UAB Sakalauskų šeima produkcija, už kurią esame atsakingi. Žodžiu, buvau nuobodus, tvarkingas tėtis. Kur dėsiesi, tiek vaikų prisidaręs – knygeles pedagogikos skaitydavau. Dabar manau, kad tik gerokai vėliau pasijutau tikru tėčiu…”

Svajonės padeda gyventi

Šiandien Antanas svajoja ne tik pensinio amžiaus (kad tik liga neįveiktų!), darbuojantis iki kokių septyniasdešimties metų, bet ir anūkų sulaukti. “Deja, kol kas namai nepaprastai tušti ir šalti be vaikų klegesio, – tarsteli Lietuvos laisvės gynėjas. – O paskui norėčiau sušokti per anūkės vestuves. Ir labai viliuosi, kad Lietuva bus labiau pasitikinti savimi, nelauks kitų pagalbos – juk turime puikių protų, o ne tik paguodos laukiančių rūpintojėlių pakelėse. Dėl vieno apmaudu – juk tą sausio 13-osios naktį buvo tūkstančiai sužeistų, psichologiškai sužalotų žmonių, bet po sužeidimo vežant į ligoninę mane vienintelį apspito minios žurnalistų, man atsitiktinai buvo lemta už visus kalbėti apie įvykius, tarsi tapau vienintelis šauklys – taip ir išgarsėjau lyg toks plepūnas Antanas Sakalauskas. O juk tie žmonės dabar apie viską daug geriau papasakotų…”

Paskui pasiglosto praretėjusią viršugalvį. “Va, po operacijos žilstelėję plaukai patamsėjo ir jų netgi padaugėjo, svoris atauga, o ir darbe dirbti lengviau, rankos, kaip anksčiau, nebedreba. Visi požymiai, kad viskas einasi į gerąją pusę, – šypteli ir netikėtai prisipažįsta: – Tik ligoninėje gulėdamas po daugelio metų supratau, kaip stipriai mane myli Vanda. Dabar likusį kelią jau tikrai keliausime kartu…”