Trejus metus Madride gyvenanti lietuvių šokėja scenoje savo kūną transformuoja į nežmogiško pavidalo skulptūras.

Renata Baltrušaitytė

Prieš Kalėdas Menų spaustuvėje rodytame Ugnės Dievaitytės spektaklyje „Alkis“ yra tokia raudonų batelių scena, kurioje operos dainininkė Rosa Miranda Fernandez, avinti raudonus batelius, bejėgiškai susmunka krėsle, o tuo metu priešais ant grindų besiraitanti šokėja įkūnija nerimstantį moters libido.

O gal tai – tik laisva žiūrovinė interpretacija? Juk pati choreografė tvirtina, kad šiuolaikinio šokio kalba yra abstrakti ir nieko neprivalo pasakoti – užtenka perteikti emocinę, intuityvią patirtį arba pakerėti stebėtoją estetiniu grožiu. Todėl netgi tuos pasakojimo elementus, kurie šokyje užšifruoti, žiūrovas dažniausiai suvokia savaip.

Ir nors spektaklio kūrėja nesitiki, kad „Alkio“ kodai bus adekvačiai perskaityti, nudžiunga, jog šiuo atveju traktuotė artima „originalui“: vadinasi, ir abstraktus vaizdinys geba būti priimtas.

Apie ką gi byloja „Alkis“? Pasak Ugnės, apie būseną, kai visko pilna, bet traukiasi dvasinio bendravimo erdvė. Kai visi impulsai žmogų pasiekia tik iš išorės, bet niekas nebepažvelgia į save.

„Kai atėjęs į Madrido metro apžvelgi minią – įspūdis toks, tarsi būriui vaikų ką tik būtų išdaliję keisčiausius nematytus žaislus. Kol neturėjau išmaniojo telefono, stebėjausi, ko visi nuolat į juos „sulindę“. O nusipirkusi nė nepajutau, kaip pati gatve eidama ėmiau rašinėti žinutes. Namie atsidūrusi nebepamenu, kaip perėjau gatvę“, – prisipažįsta menininkė.

Ji tvirtina, jog taip pripratome prie sąvokų „vizualu“ ir „greitai“, kad ilgesnių nei trijų minučių siužetų internete niekas nebežiūri, kaip ir nebeskaito telefono ekrane netelpančių tekstų. Kad išplauktų tyvuliuojančiame impulsų vandenyne, siunčiamo pranešimo įspūdis privalo būti aštrus ir staigus.

Apie tobulumo maniją

Vilniuje prieš „Alkio“ premjerą žiūrovams buvo skaitomas kūrėjos parašytas manifestas, tačiau prieš pasirodymus Madride Ugnė to daryti neketina. Sako, ten žmonės daugiau alternatyvaus šokio spektaklių regėję, todėl kitaip juos priima. O lietuvius dar būtina šviesti, ir būdų tam galima pasitelkti įvairiausių.

Tarkim, Ispanijoje priimta savai publikai (draugams, kolegoms, mokiniams…) rodyti „work in progress“ – nebaigto statyti spektaklio peržiūras, po kurių žiūrovai kartu su kūrėjais sėdi rateliu ir aptaria tai, ką matė. Vėliau, žinoma, tie patys žmonės ateina pamatyti užbaigto spektaklio ir lygindami vertina pokyčius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.