Ugnikalnio išsiveržimas pakeri didingumu ir suvokimu, kad jokios žmonijos jėgos nepažabos šio stichijos šėlsmo. Todėl keliautojams telieka pasigėrėti didingu ir hipnotizuojančiu reginiu įsikūrus saugiu atstumu, o mokslininkams – rasti atsakymus bent į kelis klausimus.

Įvairiais amžiais ugnikalnių išsiveržimų liudininkai įstabų reginį buvo linkę lyginti su prasivėrusiais požeminio pasaulio vartais ar net su bibline paskutinio teismo diena. Ne viena tauta yra įtikėjusi, kad griaudžiančio ir ugnimi besisvaidančio kalno viduje gyvena mitinės būtybės ar net visą pasaulį valdančios dievybės, kurioms ėmus pyktis ar susikibus peštis ištrykšta stulpas pelenų ir pasipila lavos upės. Štai pasak vieno romėnų mitų, po niekaip nenurimstančiu Sicilijos ugnikalniu Etna esą Vulkanas kalvę įsikūrė ir Jupiteriui kala žaibus, o graikai tikėję, kad Dzeusas po šiuo kalnu pakišo vieną didžiausių savo priešų šimtagalvį milžiną Tifoną. Vezuvijų romėnai paskyrė Herkuliui ir įkūrė Herkulaniumą, kurio gatvėmis ir šiandien galima pasivaikščioti, mat 79 metais išsiveržusio ugnikalnio pelenai ir lava miestą palaidojo beveik dviem tūkstantmečiams.
Ir tai ne vieninteliai legendomis apipinti kalnai. Bene dažniausiai Japonijos menininkų darbuose vaizduojamas ir turistų fotografuojamas 3776 m aukščio, taisyklingo kūgio formos Fudzijamos ugnikalnis yra Japonijos simbolis, japonų garbinamas šventas kalnas. Beje, nors pastarąjį kartą ugnikalnis buvo išsiveržęs XVIII a., mokslininkai šiuo metu surėmė ietis dėl galimo jo išsiveržimo. Mat vieni teigia, kad prieš porą metų įvykęs stipriausias Japonijoje žemės drebėjimas bus prižadinęs šį snūduriuojantį milžiną, kiti kategoriškai nesutinka – esą tam nėra nė mažiausios prielaidos.
Didesnio seisminio aktyvumo zonose Afrikoje – taip pat nemažai susiformavusių ugnikalnių, kuriuose, pasak vietinių genčių pasakojimų, gyvena dievai, valdantys orus, lietų ir žmonių likimus. Štai Šiaurės Tanzanijos kraterių virtinės viduryje stūksantis ir kartkartėmis imantis dundenti 2856 m aukščio kalnas svarbus ne tik masajų tautai, ugnikalnį vadinančiai Dievo kalnu – Ol Doinyo Lengai ir prie jo, užsitęsus sausrai, maldaujančiai lietaus, bet įdomus ir geologams, mat kalnas spjaudosi soda, ir prie kraterio apgaulingai blyksi ne ledo ar sniego lopai, bet gabalai sodos. Tiksliau, ugnikalniui suaktyvėjus į aplinką išmetami pelenai, sumišę su karbonatitais. O šalimais esantis ežeras, kuriame ištirpusi soda neleidžia veistis gyvūnams, kad ir kaip būtų keista, privilioja milijonus flamingų, kurie kalno fone sutviska rožine spalva.
Tai tik keletas pavyzdžių, kai žmonės, negalėdami prognozuoti bei suvaldyti požeminės stichijos ir paaiškinti vykstančių procesų, mitologizuodavo ugnikalnius. Tokių mitais bei legendomis apipintų ugnikalnių yra įvairiose šalyse, esančiose ties tektoninių plokščių lūžių zonomis. Štai didžiausia Ramiojo vandenyno plokštė, iš visų pusių apsupta ugnikalnių, net gavo Ugnies žiedo vardą – čia griaudi ir kartais ugnimi bei lavos upeliais pratrūksta Indonezijos, Kamčiatkos ar Havajų ugnikalniai.
Nemažai ugnikalnių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Islandijoje. Ne vieną keliautoją prie užmigusių ugnikalnių traukia pasilepinti šiltose versmėse, pasivaikščioti tarp fumarolių ar pasigėrėti išdžiūvusios lavos peizažu, primenančiu Mėnulį. Na, o kai kurie keliautojai, norėdami pamatyti išskirtinį reginį, dažniausiai matomą tik per televiziją, net pakeičia savo kelionės maršrutą.

Lavos upės Kamčiatkoje
Centrinėje Kamčiatkoje išsiveržęs Tolbačiko ugnikalnis privertė maršrutą pakeisti ir vilniečio keliautojo Roberto Stupako vadovaujamą žygeivių grupę iš Lietuvos. Nusipirkę bilietus į Kamčiatką kovo mėnesį ir susiplanavę maršrutą keliautojai sužinojo, kad Centrinėje Kamčiatkoje prabudo Tolbačiko ugnikalnis, tad susigundė galimybe iš arti pasigėrėti šia stichija.
Per dešimt kelionės dienų žygeiviai nukeliavo apie 200 km slidėmis, ant pečių tempdami 30–33 kg kuprines. Kelionės metu teko ir pūgą palapinėse pralaukti, ir 28 laipsnių pagal Celsijų šaltį iškęsti. Jie čiuožė pro vieną didžiausių ir vaizdingiausių Eurazijoje Kliučių ugnikalnį, o į prieš porą metų išsiveržusį ir šiuo metu vis dar dundantį, rūkstantį ir kartais pasproginėjantį Bezymianną įkopė. Na, o Tolbačiko ugnikalnio lavos upėms apžiūrėti keliautojai skyrė vieną dieną.
Pats Tolbačiko ugnikalnis yra apie 3 km aukščio, o krateris – plyšys, iš kurio liejasi lava, yra jo šone. Prie lavos upelio įmanoma prieiti maždaug 3–5 metrų atstumu, nes tvoskia sunkiai pakeliamas karštis. „Stovint tokiu atstumu jau norisi prisidengti nuo karščio“, – sako Robertas, po Kamčiatką keliavęs trečią kartą, ir priduria, kad žygeiviams iš Lietuvos labai pasisekė, nes sutiko grupę Rusijos vulkanologų, kurie ne tik papasakojo apie savo tyrinėjimus, bet ir palydėjo keliautojus iki lavos upės. „Atvėsusios šviežios lavos laukas yra nuo kilometro iki pusės kilometro pločio, o pati upė teka kažkur apie vidurį. Prie jos patys be mokslininkų nebūtume nuėję – tiesiog per baisu“, – pasakoja Robertas.
Švytinti skystos lavos upė, apsupta juodos, jau sustingusios lavos, stebina ir kelia savotišką nerealumo jausmą, kuriam apsakyti trūksta žodžių. „Sunku patikėti, kad šią galingą gamtos stichiją matai savo akimis. Suvoki, kad žmogus dar labai mažas ir dar nelabai daug supranta apie gamtos ar planetos procesus. Suvoki, kad mokslininkai apie ugnikalnius mažai ką žino, nes kai ko nors paklausi, kodėl yra vienaip ar kitaip, jie atsako: „Niekas nežino“, – stebisi keliautojas.