Ūkio bankas – jau dvidešimtas nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žlugęs lietuviškas bankas. Šį banką, kaip ir ankstesnius, pražudė akcininko užgaidos jį naudoti nepamatuotoms savo verslo ambicijoms įgyvendinti.

Su Ūkio banko vardu Lietuvoje išnyks ir Lietuvos bankininko titulas. Vladimiras Romanovas – paskutinis Lietuvos pilietis, valdęs didžiąją dalį (64,9 proc.) reikšmingą vietą šiandien rinkoje užimančio banko akcijų. Šveicarijoje gyvenančio lietuvio Sauliaus Karoso valdomas nedidelis nišinis Medicinos bankas į rinkos lyderius nepretenduoja, o Šiaulių banko pagrindinis akcininkas – Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, turintis apie 20 proc. akcijų.
Ūkio bankas jau 20-asis per 23-ejus nepriklausomybės metus žlugęs lietuviškas bankas. Nors nuo bankų krizės 1994–1996 m. situacija rinkoje ir bankų kontrolė pasikeitusi neatpažįstamai, iš esmės Ūkio banką pražudė ta pati priežastis, kaip ir daugumą ankstesnių bankų, – savininko užgaida banką naudoti kitiems savo verslams finansuoti.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis praėjusią savaitę „Veidui“ tvirtino, kad su pagrindiniu akcininku susijusios paskolos sudarė apie pusę viso Ūkio banko paskolų portfelio ir visos kėlė didesnių ar mažesnių problemų. Su pagrindiniu akcininku susijusioms įmonėms banko darbuotojai paskolas išduodavo nepakankamai įvertinę riziką, o dažnai šios įmonės net nemokėdavo bankui palūkanų.
„Nebuvo klausimo, ar Ūkio bankas žlugs, buvo klausimas – kada žlugs. Toks veiklos modelis, kokį propagavo Ūkio bankas, veikė prieš 20 metų – kai bankai būdavo kuriami, kad būtų finansuojamos savos kompanijos ir susiję asmenys. Dėl šių priežasčių žlugo Valstybinis komercinis bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas. O kai pradedi finansuoti savo kompanijas, kyla daug pagundų negrąžinti paskolų ir t.t.“, – pabrėžia “Swedbanke” dirbęs,  o šiuo metu įmonės “ProBioSanus” generalinio direktoriaus pareigas einantis Tomas Andrejauskas.
Panašumų tarp Ūkio banko žlugimą ir bankų krizę 1994–1996 m. lėmusių priežasčių įžvelgia ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Asta Vasiliauskaitė. „Ūkio banko krizės pirmieji požymiai turėjo tam tikrų panašumų su bankų krizės metais. Vienas tokių – kalbos apie bankų jungimąsi: ir 1995-aisiais apie tai kalbėta, ir praėjusiais metais sklandė kalbos apie Ūkio ir Šiaulių bankų jungimąsi. Kitas panašumas, kad Ūkio bankas daug veiklos nukreipia į susijusius verslus – pramogų verslą, sportą. O juk nepriklausomybės pradžioje bankrutavę mažieji bankai iš pat pradžių teigė, kad viena pagrindinių jų funkcijų – vykdyti juos įsteigusių verslo struktūrų užsakymus“, – lygina A.Vasiliauskaitė.
Kaip informavo V.Valvonis, su pagrindiniu akcininku siejamos ne tik atskiros Ūkio banko išduotos paskolos, bet ir nekilnojamojo turto objektai bei banko perimtas turtas. Toks turtas balanse sudaro apie 1,5 mlrd. Lt, kai viso banko turto vertė – apie 4,2 mlrd. Lt.
Beje, iš tiesų su akcininku susijusio banko turto vertė yra kur kas mažesnė, nes nuvertėjo Lietuvoje, Škotijoje bei kitose šalyse valdomi nekilnojamojo turto objektai, V.Romanovui priklausantys sporto klubai. Ūkio banką inspektavę Lietuvos banko specialistai nustatė, kad šiame banke įsipareigojimai viršija turtą maždaug 500 mln. Lt, tad dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
„Galime pažiūrėti trejetą metų atgal ir pamatysime, kad ir „Snoras“, ir Ūkio bankas perspėjami dėl rizikingos veiklos, nepakankamų atidėjinių, per didelių operacijų su nekilnojamuoju turtu. Pagal Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto nurodymus, privatus komercinis bankas negali užsiimti nekilnojamojo turto operacijomis. Vis dėlto V.Romanovas ir „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas bei Raimundas Baranauskas naudojosi nekilnojamuoju turtu, kad papildomai uždirbtų pelno“, – pabrėžia ekonomistas Antanas Buračas.
Ekspertas primena tris stambius Ūkio banko ar susijusių įmonių veiksmus, kurie ekspertams sukėlė didelių įtarimų dėl šio banko ateities: pirma, „Ūkio banko investicinė grupė“ įkeitė savo turtą, antra, pradėtas grynai investicinis projektas – už 370 mln. Lt įsigytas „Žalgirio“ stadionas Vilniuje, trečia – per vieną dieną į V.Romanovo kišenę atskriejo 220 mln. Lt dovana iš neskelbiamų fizinių asmenų.
Rimtų ketinimų perimti gerąsias Ūkio banko paskolas išreiškė Šiaulių bankas, kuriam šis sandoris leistų gerokai sustiprinti savo pozicijas rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.