Tomo Vyšniausko nuotr.

Į pirmalaikius Ukrainos parlamento rinkimus šemet suvažiavo rekordinis skaičius užsienio stebėtojų, tarp kurių buvo ir kelios dešimtys lietuvių.

Rima Janužytė

Atviros demokratijos komitetas (Committee for Open Democracy) – viena iš kelių rinkimų stebėjimo misiją vykdančių tarptautinių organizacijų, šiemet į Ukrainą nusiuntusi antrą pagal dydį, maždaug šimto atstovų iš viso pasaulio, grupę, tarp jų šešiolika žmonių iš Lietuvos.

Patirtimi ir įspūdžiais iš karo nulintos, bet daugiausia už provakarietiškus politikus balsavusios Ukrainos su „Veidu“ dalijasi nuolatinis šios misijos dalyvis, studijos „Electromagnetico“ kūrybos vadovas fotografas Tomas Vyšniauskas.

VEIDAS: Stebėti rinkimų į Ukrainą vykote jau trečią kartą. Kokį vaizdą išvydote šį sykį?

T.V: Visų pirma kaskart vykau vis į kitą Ukrainos regioną. 2008 m. rinkimus stebėjau Zaporožėje, šį pavasarį vykau į Odesą stebėti Ukrainos prezidento rinkimų, o šį kartą buvau Donecko srities šiaurėje esančiuose Kramatorsko ir Slovjansko miestuose. Vien dėl to įspūdžiai gana skirtingi, nes Ukraina yra antra pagal dydį Europos valstybė. Tie būdingi dirbamos žemės plotai nuo horizonto iki horizonto to nemačiusiam žmogui yra sunkiai aprėpiami, tad ir skirtumai tarp Ukrainos pietų ir šiaurės, tarp rytų ir vakarų yra didžiuliai. Net ir tame pačiame regione esantys miestai gali būti visiškai kitokie.

Odesa tarp visų regionų pasižymi pačia nuožmiausia kova dėl savivaldos. Galima būtų palyginti, kad valdyti Odesą yra tas pats, kas valdyti Niujorką: mero postas čia labai svarbus ir svarus politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, pavasarį mero posto čia bandžiusio siekti Darto Veiderio iš „Žvaigždžių karų“ šūkis buvo tiesiog „Odesa yra Odesa“. Visi kiti miestai yra garbė, šlovė, džiaugsmas – kas tik norite, o Odesa yra Odesa.

Per praėjusius Rados rinkimus buvau Zaporožėje ir Dniepropetrovske, kuris yra už 250 km nuo Donecko. Tai irgi industrinis regionas, bet visiškai kitoks – gerokai labiau proukrainietiškas, susitelkęs. Neseniai iš Dniepropetrovsko teko girdėti pareiškimą, kad „mes ne Doneckas, mes patys susitvarkysime, ir susitvarkysime greitai – turim stiprią savigyną, ir jokie žali žmogeliukai čia neišgyvens nė pusdienio“.

VEIDAS: Kokią šiemet pamatėte Donecko sritį?

T.V.: Tai industrinis regionas – kasamos anglys, gaminamos mašinos joms išgauti. Tai lyg uždaras gamybinis ratas. Čia įsikūrę darbininkų miestai, kokių Lietuvoje, ačiū Dievui, niekada nebuvo ir nebus.

VEIDAS: Kodėl „ačiū Dievui“?

T.V.: Atrodo, tarsi tie miestai pastatyti tam, kad žmonės čia tik dirbtų fabrikuose ir daugiau nieko nematytų. Jie pilki, tamsūs. Beje, čia vis dar stovi Lenino paminklai, tik jau išdažyti ne vien mėlynai ir geltonai – Ukrainos vėliavos spalvomis, bet nevengiama ir raudonos bei juodos – kadaise Ukrainos išvadavimo vėliavos, o dabar radikalaus „Dešiniojo sektoriaus“ spalvų.

Didžiulės aikštės prie tų paminklų yra, ko gero, vienintelės susibūrimo ir laiko leidimo vietos. Visoje Lietuvoje nerasi tokio dydžio aikštės, kokią turi koks nors maždaug Panevėžio dydžio Ukrainos miestas. Dabar aplink Lenino paminklus tuščia, bet visai netoliese dar likę kovų pėdsakų – gėlynuose iškasti apkasai, fasaduose matomos kulkų žymės.

Tai miestai, kuriuose žmonių gyvenimas vyksta daugiausia namie, prie televizoriaus. Kramatorskas, kuriame buvome, – ypatingas „jautraus“ urbanistinio planavimo pavyzdys: vienintelė miesto pėsčiųjų arterija tarp centrinės aikštės ir miestą kertančios upės yra nutraukta… pastatant didžiulę šiluminę elektrinę prie pat upės.

VEIDAS: Ar tuose miestuose daug ženklų, kad čia dar neseniai vyko karas?

T.V.: Vienas tokių ženklų – gausybė naujų pastatų langų. Vietose, kuriose vyko susirėmimai, klesti langų verslas, o reklamos skelbia „Sezon okon“ – kad dabar langų sezono įkarštis. Kramatorsko administracijos pastatą supančių gyvenamųjų namų tinke aiškiai matyti šūvių pėdsakai, langai naujutėliai, bet kai kurie butai visiškai negyvenami – tie, kuriems kliuvo iš didesnio kalibro ginklų.

Aišku, sezono naujiena – ne vien langai. Visą šį paveikslą papildo Ukrainos kariuomenė, kuri budi miestuose, skveruose, užkardose, vadinamuosiuose blokpostuose, ginkluota ne šiaip automatais, bet ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.