Tarptautinio Lecho Walęsos Solidarumo apdovanojimo įteikimas Krymo totorių lyderiui Mustafai Džemilevui Varšuvoje.

Davidas Lidingtonas

Didžiosios Britanijos ES reikalų ministras

Konradas Pawlikas

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras

Nedaugelis žino, kad 1990 metais, kai pradėjo žlugti Tarybų Sąjunga, Lenkijos BVP buvo vos 20 proc. didesnis už Ukrainos, esant beveik tokiai pačiai šalių teritorijai ir gyventojų skaičiui.

Po dvidešimt penkerių metų skirtumas tarp mūsų šalių žymiai išaugo. Tuo laikotarpiu Lenkijos ekonomika kasmet sistemingai augo apie 5 proc. Ukraina gi įklimpo į stagnaciją. Kodėl taip atsitiko?

Aišku, kad šis skirtumas susijęs su Lenkijos įstojimu į Europos Sąjungą. Tačiau to neužtenka paaiškinimui, kodėl nuo komunizmo žlugimo momento Lenkija ir Ukraina juda tokiu skirtingu greičiu. Egzistuoja du kiti veiksniai, dėl kurių šiandien ES turi susimąstyti.

Pirmas – tai galimybė eiti savu, nepriklausomu keliu, be didesnio stiprių kaimynų kišimosi. Lenkija gavo tokią progą 1990 metais. Ukraina neturi jos iki šiol.

Konfliktas Ukrainos rytuose tęsiasi jau pusantrų metų. Jį vis stiprina tai, kad Rusija, užėmusi dalį Ukrainos teritorijos, siunčia ten savo karius bei ginklus ir atkakliai bando destabilizuoti likusią šalies dalį. To išdava yra humanitarinė krizė, palietusi šimtus tūkstančius vidaus pabėgėlių. Kiekvieną dieną skleisdamas ardomąją propagandą Kremlius bando susilpninti teisėtą, demokratiniu būdu išrinktą Kijevo vyriausybę.

ES pozicija yra vienareikšmė: privalome griežtai raginti Kremlių pakeisti šį kelią. Praeitą mėnesį ES valstybių diplomatijos vadovai pagrįstai nutarė atnaujinti sankcijas Rusijai. Sprendimas buvo priimtas vienbalsiai. Teisingas yra ir sprendimas jo laikytis iki momento, kol Rusija visiškai įvykdys Minsko susitarimus.

Privalome tęsti diplomatines pastangas – ir visos ES mastu, ir dvišalių santykių srityje – kad įtikintume Rusijos sprendimų priėmėjus, jog Ukrainos destabilizavimas niekam nenaudingas, juolab Kremliui.

Užsienio reikalų ministras Grzegorz Schetyna ir premjerė Ewa Kopacz dalyvauja išlydint humanitarinės pagalbos transportą Rytų Ukrainos pabėgėliams. Iš Varšuvos išvyko 34 Valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos sunkvežimiai su daugiau nei 150 tonų sveriančia daiktine pagalba mūsų kaimynams.

Antras žymus skirtumas tarp dabartinės situacijos Lenkijoje ir Ukrainoje yra mūsų šalyje įvykdytos demokratinės ir ekonominės reformos. Šiandien Lenkija turi puikiai funkcionuojančią pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą, laisvą rinką ir konkurencingas įmones.

Užduotis nebuvo lengva. Visos iki šiol buvusios Lenkijos vyriausybės, verslininkai ir visuomenės lyderiai pastaruosius dvidešimt penkerius metus aukojosi dėl jos įgyvendinimo. Panašiai kaip Didžioji Britanija, šiandien Lenkija mato naudą, plaukiančią iš konkurencingumo ir atvirumo pasaulio prekyboje. Lenkijoje atsirado dešimtys tūkstančių naujų įmonių, klesti užsienio investicijos, o tūkstančiai užsienio bendrovių kuria darbo vietas ir didina eksportą. Sumažėjo biurokratijos. Didžioji Britanija ir Lenkija stengiasi vykdyti šią užduotį ne tik ES ribose, bet ir už jos ribų.

Šiandien Ukraina pradeda eiti tuo pačiu keliu, įkvėpta tūkstančių savo piliečių, pernai išėjusių į Kijevo gatves ir pareikalavusių geresnės ateities.

Pirmieji šių veiksmų rezultatai jau matyti. Ukrainos parlamentas pradėjo reformų procesą viešosios tvarkos, mokesčių sistemos, žemės ūkio ir sveikatos apsaugos srityse. Kijevas turi ir didesnių iššūkių, pvz., įgyvendinti teisėsaugos reformą ar kovoti su korupcija. Praeitą mėnesį Ukrainoje pradėjo veikti internetinis tinklalapis, kurio pagalba piliečiai gali naudotis 60 vyriausybinių agentūrų paslaugomis ir tai turėtų pašalinti korupciją bei nereikalingą biurokratiją.

Turime girti šią pažangą. Taip, kaip giria ją kiti. Pastaruoju metu aukštas Tarptautinio valiutos fondo – organizacijos, nelinkusios ką nors perdėtai vertinti – pareigūnas pasakė, kad naujoji Ukrainos vyriausybė labiausiai iš visų, buvusių per pastaruosius 20 metų, yra linkusi įgyvendinti reformas.

Tačiau vis dar yra daug atlikti reikalingų darbų. Būtina apriboti biurokratiją ir pernelyg didelę oligarchų įtaką, sukurti draugišką atmosferą verslininkams. Mes, Europos Sąjunga, privalome padaryti viską, kad padėtume Ukrainai tai įvykdyti. Tam reikalinga praktinė pagalba.

Puikus to pavyzdys yra britų fondo „Good Governance Fund“ bei ES „Paramos Ukrainai grupės“ veikla. Lenkija padeda Ukrainai jos permainų kelyje nuo 2005 metų. Iki 2014 metų skyrėme apie 90 milijonų eurų iš „Oficialios paramos plėtrai“ fondo. Nuo praeitų metų Lenkijos vyriausybė padidino paramos Ukrainai apimtį, ypatingą dėmesį skirdama decentralizacijai bei savivaldai, kurios yra svarbiausios permainų laikotarpiu.

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras Konrad Pawlik susitikime su Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministru Davidu Lidingtonu.

Išsiuntėme geriausius Lenkijos ekspertus, kad padėtų kurti ir įgyvendinti įstatymus, ypač decentralizacijos srityje, taip pat paruošti personalą. Šiais metais Lenkija vėl didina paramą Ukrainai, šį kartą antikorupcinių veiksmų ir viešųjų finansų reformų srityse.

Nepaisant to, demokratinė pertvarka Ukrainoje reikalauja laiko. Iš savo patirties žinome, kad reformų kelias yra ilgas. Jis reikalauja Ukrainos piliečių bei jų išrinktos valdžios kantrumo ir ryžtingumo.

Tačiau būtinas ir ES kantrumas bei ryžtas. Mūsų teisių, saugomų atitinkamų institucijų ir įstatymų, nepavyko sukurti iš karto, nors dabar jos atrodo akivaizdžios. Reikėjo laiko, kad jos įsišaknytų ES visuomenėse.

Todėl raginame Europos partnerius, kad patvirtintų savo pasiruošimą remti Ukrainos pastangas vykdyti ekonomines ir politines reformas. Nežiūrint tebesitęsiančio konflikto rytuose, praeitais metais buvo imtasi veiksmų teisinga kryptimi. Privalome bendradarbiauti su Ukrainos vyriausybe ir visuomene, pasižadėjusiomis artimiausiais mėnesiais ir metais įgyvendinti reformų programą.