Per vietos valdžios rinkimus Kijevo rinkimų apylinkė, kurioje turėjo balsuoti ir prezidentas Petro Porošenka, atsidarė vėliau, nes rinkimų komisijos pirmininkas pametė raktą nuo seifo su balsavimo biuleteniais. Seifas buvo atidarytas laužtuvu, ir P.Porošenka pagaliau atidavė balsą už savo kandidatus.
Rima JANUŽYTĖ
Berdiansko mieste Pietryčių Ukrainoje vienas rinkėjas balsuoti atėjo lydimas iki ausų ginkluoto apsaugininko, ir nors šis, regis, kiek per rimtai vertino savo pareigas, jo klientui tai nesutrukdė balsuoti.
Na, o Libochoros kaime netoli Lvovo komisijos nariai rinkėjams pastatė kelias skirtingas balsadėžes ir nurodė rinkimų biuletenius mesti į dėžes pagal tai, kaip jie balsavo, – kad paskui komisijos nariams būtų lengviau suskaičiuoti balsus.
Šie incidentai – bene vieninteliai, sukėlę sumaišties per Ukrainoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, tačiau tai buvo veikiau šypseną nei susirūpinimą keliantys nutikimai, liudijantys, kad Ukrainos dangus pamažu šviesėja, kaip ir šalies gyventojų akys.
Lengviau atsikvėpė
Prieš kelias dienas Ukrainos kariuomenė ir Rusijos kolaborantai apsikeitė belaisviais, o paliaubos, nors ir netvirtos, regis, tęsiasi. Kai kam atrodo, kad Rusija iš tiesų pasirengusi atsitraukti iš konflikto, kurį pati ir sukėlė. Kiti analitikai perspėja, kad tai tik apgaulingas Rusijos manevras. Kad ir kaip ten būtų, Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis tvyro bent jau išorinė ramybė.
„Tokia ramybė gali būti dar vienas apgaulingas Kremliaus manevras“, – „Globe and Mail“ rašo Celestine Bohlen. O Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad Kremlius bent jau nori sumažinti įtampą. Užtat JAV Brukingso instituto, tyrinėjančio JAV ir Europą, direktorė Fiona Hill mano, kad šiuo metu vykdomas konflikto deeskalavimas yra tik laikinas.
Dabartinis Kremliaus elgesys F.Hill primena laikus, kai V.Lenino vadovaujamas bolševikų režimas su Vokietija pasirašė labai nenaudingą sau, bet drauge labai būtiną norint išgyventi Bresto taikos sutartį, kurios sąlygų planavo laikytis tik trumpą laiką.
Vis dėlto ši XXI amžiaus Bresto sutartis pavadinimu „Minsko susitarimas“ šiokios tokios vilties turi. Na, bent jau kol kas taip atrodo, nes Ukrainoje po ilgų karo mėnesių pagaliau panašu į įprastą ir gana ramų gyvenimą. Žinoma, Krymas tebėra okupuotas, o Donbase reikalus tvarkosi kolaborantai, kurie ignoravo ir neseniai visoje Ukrainoje vykusius vietos valdžios rinkimus.
Rinkimai praėjo tikrai ramiai, o tarptautiniai stebėtojai konstatavo tik bendro pobūdžio nesklandumus. Jie teigia, kad Ukrainoje vykę vietos valdžios rinkimai buvo „gerai organizuoti“ ir „demokratiški“, nors pabrėžia, jog vyriausybė turi stiprinti pastangas išvaduoti politiką nuo galingų oligarchų įtakos. „Teisinės bazės painumas, įtakingų ekonominių grupių dominavimas rinkimų procese ir faktas, kad beveik visas kampanijos nušvietimas žiniasklaidoje buvo mokamas, pabrėžia tolesnių reformų būtinybę“, – konstatuoja stebėtojai.
Reformos nebeišvengiamos
Reformos Ukrainai reikalingos ne tik dėl to, kad šalis sulauktų teigiamų atsiliepimų per rinkimus. Daug svarbiau, kaip Ukrainai sekasi toliau tartis su tarptautiniais kreditoriais ir ar šie susitarimai dar labiau sumažins Rusijos galimybes manipuliuoti Ukrainos finansiniu silpnumu.
Šiuo metu Kijevo sąjungininkai Vakaruose neriasi iš kailio siekdami paspartinti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolinimo politikos pokyčius, kuriais tikimasi užkirsti kelią Rusijos planams sutrukdyti Ukrainai gauti 25 mlrd. JAV dolerių finansinę pagalbą.
Dabartinė TVF politika draudžia fondui skolinti toms šalims, kurios jau yra skolingos kitoms vyriausybėms. Tad jeigu nesugebės per lapkritį grąžinti Rusijai visos skolos (o kad nesugebės, Ukrainos valdžia kalba be užuolankų), Ukraina gali likti be TVF paramos – maždaug 17 mlrd. dolerių. TVF valdyba yra numačiusi naujas taisykles apsvarstyti lapkričio pabaigoje.
Apie finansines Ukrainos perspektyvas kalbėsis ir šiandien – lapkričio 6 dieną – Berlyne susitinkantis vadinamasis Normandijos ketvertas – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai, nors pagrindinis jų darbotvarkės klausimas – Minsko susitarimai ir jų vykdymas.
„Jei nepavyks susitarti iki galo, nusiminti neverta“, – sako Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovas Ukrainoje Martinas Saidikas. Jis primena, kad dar vienas šios kontaktinės grupės susitikimas vyks Minske lapkričio 17 d., o paskui dar kartą, ir dar – tiek, kiek reikės.
Gera žinia derybininkams – Rusijos pozicija Ukrainoje išties švelnėja, bent jau išoriškai. O Ukraina irgi demonstruoja pirmūno pavyzdį, kaip stropiai vykdyti mokytojų iš Vakarų paliepimus.
Antai neseniai viešai sulaikytas su įtakingiausiais Ukrainos oligarchais siejamas milijonierius Genadijus Korbanas (jis laikomas dešiniąja Igorio Kolomoiskio ranka), o Ukrainos prezidentas P.Porošenka pareiškė, kad tai tik pradžia. Suprask, kova su korupcija ir oligarchais prasideda, o šie tegu pradeda bijoti, nes teisingumas juos tuoj pričiups.
Pats G.Korbanas, šiemet kandidatavęs į Kijevo merus, į tyrėjų akiratį pateko dėl įtartinos veiklos, įskaitant numanomą 40 mln. grivinų (1,5 mln. Eur) vagystę iš fondo, skirto Ukrainos kariams, kovojantiems su Rusijos ir jos kolaborantų pajėgomis šalies rytuose.
Šį palyginti ne tokios jau stambios žuvies suėmimą kai kurie analitikai vadina tik parodomuoju šou, skirtu ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir kai kuriems Vakarų lyderiams, konkrečiai – Angelai Merkel. Bet jei tai duos teigiamų rezultatų, kodėl gi nepasistengti.
Kabinasi į A.Merkel
A.Merkel šiuo metu yra užėmusi ypatingą poziciją tiek Ukrainos, tiek Rusijos klausimu. Ji tapo savotiška „mediatore“, tarpininke, o galbūt net taikos balandžiu, nors tokie jos veiksmai gali būti įvertinti ir kaip parsidavėliški – nelygu, kaip pažvelgsi.
Pasikalbėdama tai su Rusijos, tai su Ukrainos lyderiais, ji abiem pusėms suteikia vilčių ir apramina aistras, nors toks Vokietijos kanclerės savarankiškumas gerokai pykdo Vašingtoną, kuris iki šiol derino veiksmus su Berlynu santykių tiek su Ukraina, tiek su Rusija klausimais.
Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas atvirai sako, kad per pastaruosius mėnesius Vokietijos dėka šalies ekonomikoje jau yra teigiamų pokyčių, ir priduria, jog Ukrainai toliau įgyvendinant reformas reikia Vokietijos pagalbos.
A.Jaceniuko žodžiai, bent jau dėl ekonomikos padangės prašviesėjimo, nėra iš piršto laužti. Ukrainos ekonomika per pirmąjį šių metų pusmetį susitraukė 15 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, bet jau pasirodo ženklų, kad ji po drastiško nuosmukio pradeda judėti stabilesnės būsenos link. Analitikai tikisi, kad šalies BVP ateinančiais metais paaugs procentu, o teigiamą įtaką valstybės finansams darė pasiektas susitarimas su užsienio kreditoriais dėl 20 proc. skolų, denominuotų eurais, nurašymo. Prie tokio Ukrainos naštos palengvinimo nemažai prisidėjo ir A.Merkel.
Ji savo ruožtu ragina Ukrainą nesustoti ir toliau tęsti ekonomines reformas, kovoti su korupcija ir oligarchų įtaka. Ir neslepia Vokietijos noro investuoti į Ukrainą, jei tik tam atsiras tinkamų sąlygų.
Tą patį ji sako ir Vladimirui Putinui. „Berlynas nori palaikyti gerus ryšius su abiem šalimis – tiek Rusija, tiek Ukraina. O ES ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis jokiu būdu nėra nukreipta prieš Rusiją“, – aiškino A.Mer-kel per Berlyne vykusią Vokietijos ir Ukrainos ekonomikos konferenciją.
Dar vienas teigiamas Vokietijos Rusijai pasiųstas signalas buvo Maskvoje įvykęs vicekanclerio ir Vokietijos ekonomikos ministro Sigmaro Gabrielio susitikimas su Rusijos prezidentu.
S.Gabrielio susitikimas su V.Putinu atkreipė JAV dėmesį ir leido aiškiau suvokti, kad Vokietija ir Jungtinės Valstijos pradeda skirtingai interpretuoti, ką reiškia Minsko susitarimų įgyvendinimas. „Sankcijų Rusijai švelninimas gali sugadinti Vokietijos santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir priversti Baltuosius rūmus padidinti savo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, tarp jų su Lenkija ir Rumunija. O tai savo ruožtu gali padidinti jau ir taip grėsmingą Europos Sąjungos politinį susiskaldymą“, – rašo „Stratfor“.
SEB grupės analitikai Stokholme prieš kelias dienas paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“ teigia, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai artimiausius dvejus metus tebebus įtempti, o Europos Sąjungos ir JAV taikomos sankcijos Rusijai išliks ir ateinančiais metais. Taigi bent jau kai kurie analitikai A.Merkel bandymus laviruoti vertina skeptiškai.
Ukrainos visuomenė tokį A.Merkel dviveidiškumą irgi vertina nekaip. Apklausos liudija, kad 70 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų nepritaria sankcijų Rusijai sušvelninimui. Tačiau daugmaž tiek pat gyventojų norėtų, kad Ukraina padidintų ekonominį bendradarbiavimą su Vokietija.
Dujos – tik iš Europos?
Apskritai Ukrainos ekonominiai ryšiai su Europa vis stiprėja, o su Rusija – slopsta. Itin iškalbingi yra dujų srautai, kurie ypač aktualūs prasidedant šildymo sezonui.
Antai Ukrainos dujotiekių operatorės „Ukrtransgaz“ vadovas Igoris Prokopivas praneša, kad per devynis šių metų mėnesius Ukraina importavo 12,6 mlrd. kub. metrų dujų, iš jų per 70 proc. sudarė tiekimas per Europos šalis. Iš viso gamtinių dujų tranzitas per Ukrainą į Europos šalis šiemet sieks apie 65 mlrd. kub. m.
Pasak I.Prokopivo, Ukrainos dujų transportavimo sistema šildymo sezoną pasitiko visiškai pasirengusi, o iki lapkričio 1 d. Kijevas savo požeminėse dujų saugyklose buvo sukaupęs apie 17,1–17,2 mlrd. kub. m šio kuro.
Kitais metais, jei viskas vyks pagal Ukrainos planą, šalis gali visai nebepirkti dujų iš Rusijos, o jas importuoti tik iš Europos. Taip pareiškęs nacionalinio holdingo „Naftogaz“ vadovas Andrejus Kobolevas priduria ir dvi papildomas sąlygas – iš Europos perkamos dujos ir toliau turėtų kainuoti pigiau nei rusiškos. Be to, norint dujas pirkti tik iš Europos, tektų sumažinti jų vartojimą.
Dujotiekis Ukraina–Lenkija
Ukraina, regis, rimtai nusiteikusi nutraukti visas dujų gijas su Rusija ir megzti naujus saitus su Vakarų šalimis. Spalio pabaigoje „Ukrtransgaz“ pranešė, kad Ukraina ir Lenkija jau parengė naujo šalis sujungsiančio dujotiekio projekto techninį bei ekonominį pagrindimą.
Projektas, kurį planuojama įgyvendinti iki 2020 m., smarkiai padidintų dujų perpumpavimo pajėgumus – iki 8 mlrd. kub. m per metus iš Lenkijos į Ukrainą ir iki 7 mlrd. kub. m per metus iš Ukrainos į Lenkiją. Dabartinė Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis leidžia Ukrainai iš Lenkijos importuoti iki 1,5 mlrd. kub. m dujų.
Nauja Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis yra Šiaurės–Pietų dujų koridoriaus projekto dalis, siekiant sujungti naująjį Lenkijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje su Ukrainos požeminėmis dujų saugyklomis. Kai šis dujotiekis bus pastatytas, Ukraina galės importuoti dujas ir per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis yra sakęs, kad Klaipėdos SGD terminalo dujos Ukrainai gali būti pradėtos tiekti 2018 m. Iki to laiko turėtų būti sujungtos ir Lietuvos–Lenkijos dujotiekių sistemos.
Jei šie Ukrainos planai bus įgyvendinti, ekonomika ir toliau stabiliai augs, o Rusija atitrauks savo nagus nuo šalies rytų, kituose Ukrainos rinkimuose ESBO stebėtojai gali būti nebereikalingi. Galbūt nebeprireiks nei laužtuvų seifams su biuleteniais atidaryti, nei ginkluotų apsaugininkų einant į rinkimus. Galbūt nebereikės net globėjiško A.Merkel glėbio, o Ukraina savarankiškai, niekam nepataikaudama, rinksis savo draugus ir partnerius.
Tiesa, yra ir blogasis scenarijus, apie kurį užsimena F.Hill iš „Globe and Mail“. Tačiau vis tiek verta tikėti, kad Minskas – tai ne XXI a. Brestas ir kad Ukrainai viskas bus gerai.