Lietuvos universitetų rektoriai vieningai sutaria: valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybę lemia šalies universitetų kokybė.

Nors universitetai daro didžiulę įtaką valstybės raidai, šiuo metu mūsų universitetų potencialas nėra tinkamai panaudojamas kuriant modernios Lietuvos ateitį.
Universitetuose atliekami moksliniai tyrimai turėtų būti tiesiogiai susiję su šalies poreikiais, o aukštasis mokslas, akademinis potencialas panaudojamas realioms gyvenimo problemoms spręsti. Politikams padėti atsakyti į sudėtingus klausimus taip pat turėtų ne politinio pasitikėjimo ar lojalių šviesių asmenybių pagrindu kuriamos darbo grupės, o būtent universitetai. Tačiau dėl menko politinio šalies elito pasitikėjimo universitetais bei pačių aukštųjų mokyklų negebėjimo aktyviai įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus jos netampa tomis institucijomis, kurios galėtų reikšmingai pagerinti šalies viešojo sektoriaus valdymo kokybę, tinkamai strategiškai modeliuoti valstybės ateitį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veidas“ kalbėjosi su Lietuvos universitetų rektoriais apie atsakomybę už Lietuvos valstybės politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos kokybę. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, taip pat buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius bei LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja tarpinstituciniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad universitetų lygis lemia įvairių šalies sričių lygį? Ar universitetai jaučia su tuo susijusią atsakomybę?
Z.Lydeka: Be abejo. Būtent žmonės lemia valstybės dabartį ir ateitį, tad šiame kontekste universitetai daro tam tikrą įtaką šalies gyvenimui, kitaip nė būti negali. Tačiau šiandien dar negalime sakyti, kad mūsų parengti absolventai yra tie, kurie užima pačias įvairiausias pozicijas įvairiais lygiais. Ko gero, mūsų naujosios kartos absolventų, tai yra parengtų po nepriklausomybės atkūrimo, įtaka tik turėtų pradėti reikštis. Potencialo ateičiai yra, nors ne paslaptis, kad tam tikros struktūros į jaunimą žiūri gana atsargiai. Kai kur iš tikrųjų manoma, kad jei nesi bent keturiasdešimties, veikiausiai nesi pakankamai kompetentingas priimti sprendimus – juolab aukštesnio lygio. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau matome daug įmonių, į kurias yra atėję daug jaunų žmonių.
Vis dėlto nepamirškime, kad universitetas orientuotas į ateitį, o dabartis paprastai taisoma su tais žmonėmis, kurie parengti seniau. Taigi Lietuvos socialinį, intelektinį lygį dar lemia ta karta, kuri yra tarybinių laikų produktas, – aukščiausiu lygmeniu dar tikrai yra būtent taip.
P.Baršauskas: Tikrai pritarčiau, kad universitetas vienareikšmiškai daro didelę įtaką bendrai valstybės raidai. Čia yra dvi medalio pusės: viena vertus, universitetas turi padėti visus pagrindus nuo pilietiškumo, tautiškumo vertybių iki aukštos kompetencijos, kita vertus, universitetas negali išspręsti visų visuomenės problemų, nors įprasta manyti, kad jis turi padaryti viską. Vis dėlto tai tikrai yra viena esminių struktūrų, darančių įtaką valstybės raidai. Natūralu: jei universitetai prasti, blogi dalykai dėsis ir valstybėje.
A.Pumputis: Apskritai negali būti jokios veiklos nejaučiant atsakomybės – be jos suvokimo nesuvokiama ir perspektyva. Mūsų misija – puoselėti ateities visuomenę. Deja, dabar yra tas periodas, kai sprendžiasi, kas ims dominuoti – ar intelektualioji, ar neišlavinta visuomenės dalis. Vis dėlto šiandien tik 518 tūkst. žmonių turi universitetinį išsilavinimą – apie 17 proc. O juk visada gėris traukia gėrį, o blogis – blogį: išlavinta bendruomenė lavėja dar labiau, o neišlavinta ieško argumentų, kad lavinti nereikia. Jei visuomenės noras lavėti yra visuotinis, tai universitetai gali labai daug. Džiugu, kad universitetai jau sustiprėjo ir yra tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos dalyviai. Jie jau tikrai gali duoti labai daug. Skiepijamos moralinės nuostatos taip pat daro milžinišką įtaką. Manau, po 10–15 metų pasirodys tikrieji rezultatai.
Z.Lydeka: Valstybės bankrutavo ir bankrutuos, tačiau universitetas ir Bažnyčia, kaip institucijos, dar nebankrutavo. Vadinasi, be jų tikrai negalima apsieiti.
G.Steponavičius: Kai universitetai prisiima lyderystės vaidmenį ir su juo susidoroja, tai veda gerokai dinamiškesniu vystymosi keliu. Kiek dabartinė mūsų situacija atitinka tokį lūkestį? Sakyčiau, kad iš dreifuojamosios pozicijos ir savo vietos paieškų universitetai yra perėję į suvoktos savo misijos etapą. Neįsivaizduoju universitetų, tinkamai atliekančių šią misiją, be atvirumo visuomenei, sąveikos su verslu ir vykstančiais procesais, be keliais žingsniais priekyje esančių prognozių teikimo, iniciatyvos šiame kontekste rodymo, nelaukiant, kol atsiras užsakymų iš verslo ar valstybės institucijų. Mano supratimu, stiprieji universitetai savo vaidmenį jau yra supratę. Šiuo metu daugeliu atvejų matau gana aktyvų vaidmenį.
E.Zalatoriūtė: Čia labai svarbus abipusis ryšys, nes neizoliuoti nei universitetai, nei valstybė. Silpnoje valstybėje labai sunku įsivaizduoti labai stiprius universitetus, ir atvirkščiai. Vis dėlto be valstybės palaikymo universitetams savo misiją labai ilgai buvo sunku ir suvokti. Jei universitetas norėjo išsiaiškinti savo misiją mūsų valstybėje, tai ne visada buvo suprantama. Pabrėžčiau, kad universitetai Lietuvoje turi turėti savo aiškią misiją, ir kuo ji bus aiškesnė, tuo daugiau galimybių, kad visiems universitetams atsiras daugiau vietos. Dalis universitetų ėjo novatoriškesniu keliu, siekė kurti naujas programas, ieškojo pažangių būdų, kaip jas realizuoti, be tai ne visada buvo lengva, nes šie procesai klimpdavo biurokratiniuose liūnuose. Taigi žinoti savo misiją svarbu, bet svarbu ir tai, kad valstybė tą misiją palaikytų.
A.Daniūnas: Reikėtų paminėti, kad tai ne vien mūsų problema, – šiuo metu gana neaiški universitetų misija visoje Europoje. Kokių tik funkcijų jiems neužkraunama. Taigi nėra visai aišku, kokia kryptimi aukštosios mokyklos turėtų judėti ir kuo užsiimti. Nestebina, kad ir Lietuvoje nėra išgryninta, ką mes turėtume daryti ir kuo geriausia būtų užsiimti. Dabar universitetams tikrai sunkus etapas dėl to apsisprendžiant. O juk kuo stiprus verslas? Jis visada išgrynina savo veiklą ir tada šoka į priekį, o ne užsiima viskuo iškart.
VEIDAS: Jei universitetai lemia valstybės dabartį ir ateitį, ar valstybės dėmesys ir investicijos adekvatūs jiems tenkančiai atsakomybei? Ar pakankamai neinvestuodami į aukštąjį mokslą neapvagiame ateities kartos ir nepakišime patys sau kojos? Juk suvokiame, kad iš universitetų išeinantys žmonės lems šalies gyvenimą.
E.Zalatoriūtė: Nemanau, jog pinigų universitetams kada nors užtektų, kad ir kiek valstybė juos finansuotų. Sunku įsivaizduoti, jog valstybė galėtų išlaikyti tiek daug tokių didelių universitetų, kad jie galėtų padoriai gyventi. Taip pat pastebėčiau, kad apskritai yra bėdų dėl valstybės požiūrio į privačias aukštąsias mokyklas. Jis toks, tarsi jų iš viso nebūtų, ir visai nesvarbu, kad iš jų išeina tokie patys valstybės piliečiai. Šitaip iškart yra pažeminamas piliečio apsisprendimas.
P.Baršauskas: Sakyčiau, valstybės dėmesio labiausiai trūko kuriant nuoseklią sistemą, nebuvo strateginio aukštojo mokslo valdymo, labai pakenkė blaškymasis: atėjus dešiniesiems sukama į vieną pusę, atėjus kairiesiems – jau į kitą. Manyčiau, valstybė pirmiausia turėtų bandyti kurti sistemą, kuri natūraliai universitetus vestų į efektyvų konkrečių problemų sprendimą.
E.Zalatoriūtė: Kol spėji susiorientuoti, kaip reikėtų dirbti toliau, pasikeičia visa tvarka.
Z.Lydeka: Tam tikra prasme reformos gali būti paaiškinamos ir kartais jaučiamu nepasitikėjimu universitetais, aukštuoju mokslu, ekspertais, kaip galinčiais iš tiesų pasiūlyti kažką vertinga. Paminėčiau dar vieną aspektą dėl „apvogimo“, kai kalbama apie socialinius ir iš dalies humanitarinius mokslus. Nors sakome, kad žmogus mums svarbiausias ir šie mokslai visuomenei labai svarbūs, deja, jie dabar yra labai nupiginti – tai pačios pigiausios studijos. Vis dėlto būtent šie žmonės dirbs su kitais žmonėmis, ir čia investicijos yra per mažos.
A.Daniūnas: Taigi jaučiame nuolatinį reguliavimą, kaip dirbti, o kalbama turėtų būti apie rezultatą. Šitaip viskas būtų paprasčiau. Valstybė turėtų formuluoti tikslus ir žiūrėti, ar galime juos pasiekti, ar ne, ir tik tada vertinti.
A.Pumputis: Reikia suprasti, kad universitetai yra pasaulio dalis. Mūsų egzistencija bus sėkminga, jei integruosimės į pasaulinių principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai atsakymas peršasi vienas – aukštasis mokslas turi būti prieinamas. Ar finansine, ar moraline paskata valstybė turi puoselėti žmogaus lavinimą, kad jis būtų intelektualus.
Dabar rengiamas naujas įstatymas – ar tai bus nauja redakcija, ar pataisos – ir būtina suformuluoti, ko siekiame. Jei to nebus, tai nuolat matysime kerštą buvusioms politinėms jėgoms. Universiteto darbą ir taip labai sunku modeliuoti, o reikia išlavinti kartas. Dabar jau nacionalinio ugdymo nebepakanka, reikia atsižvelgti ir į užsienį, o tai labai didelės investicijos. Ką reiškia išugdyti profesorių? O juos išvaikyti – dienų reikalas. Taigi reikia puoselėti ir gerbti jaunus žmones. Be to, universitetai šalia ugdymo misijos atlieka ir prevencinę. Išugdytas žmogus duoda ne tik finansinės, bet ir socialinės naudos. Kuo daugiau universitetų, tuo mažiau reikia kalėjimų.
G.Steponavičius: Aukštajam mokslui kartu su moksliniais tyrimais skiriama iki 2 proc. BVP, ir tai tik su privačiu pačių studentų investavimu. 2008 m. vienam studentui parengti skyrėme mažiausią sumą ES. Dėl 2009 m. pradėtos pertvarkos suma tam buvo bent padvigubinta. Absoliutinė suma vienam studentui parengti valstybės lėšomis per penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai, iki daugiau nei 500 mln. Lt. Aišku, nepaneigsi, kad krizės laikotarpiu universitetai patyrė karpymų iš visų pusių. Bet buvo didelių investicijų iš ES fondų – tai didelė paspirtis. Vis dėlto svarbiausia ne kiek skiriama pinigų, o kaip tikslingai ir efektyviai jie panaudojami. Manau, kad didele dalimi konkursinis finansavimas, konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų yra skaidrus bei sąžiningas būdas. Jei kalbėsime apie universitetų laisvę, postūmis taip pat akivaizdus – pradedant didesne laisve patiems kurti ir akredituoti programas, baigiant galimybe lanksčiai spręsti darbo užmokesčio klausimus viduje.