A. Šindeikis: Pradžioje norėčiau užduoti vieną tokį pakankamai provokacinį klausimą. Tokie visi nebus, bet turiu teisę paklausti. Kur studijuoja jūsų vaikai ir jūsų anūkai?

R. Ginevičius: Mano Lietuvoje. Baigė mokslus Lietuvoje ir dirba Lietuvoje.

A. Šindeikis: Ką studijavo? Kurioje aukštojoje mokykloje?

R. Ginevičius: Toje pačioje, kur aš dirbu.

R. Žaliūnas: Mano sūnus, jis dar nestudijuoja, jis mokosi – antrokas. Duktė studijavo medicinos universitete, šiuo metu studijuoja Glasgovo universitete.

B. Juodka: Aš tik vieną sūnų turiu ir tas pats teisininkas, kuris baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir dirba adokvatu Lietuvoje.

V. Pakalniškis: Mano vyriausias sūnus, baigęs Dailės akademiją, gyvena ir dirba Lietuvoje. Jo dukra gyvena ir mokosi Anglijoje. Išvažiavo ne dėl mokyklos. Tiesiog taip susiklostė, kad mama ten išvažiavo gyventi. Dukra baigusi Teisės fakultetą Vilniaus universitete. Advokatė. Jos vyriausiam sūnui jau 14 metų, mokosi dar čia, bet kai su juo pasišneku, jis sako važiuosiąs studijuoti į užsienį kažkodėl. Bet dar praeis laiko, galbūt persigalvos. Na, dar dvi anūkės yra – 9-erių metų, o kita tik 3 mėnesių.

A. Pumputis: Dukra ir sūnus baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas, o magistrantūrą – Romerio universitete. Sūnus disertaciją žada apsiginti Vilniaus universitete. Sūnus čia dirba, o dukra su šeima laimėjo konkursus ir dirba Europos Komisijoje Briuselyje.

A. Šindeikis: Neva Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių vaikai yra patriotai?

R. Žaliūnas: Kai užaugs visi vaikai, tada pasakysime.

B. Juodka: Aš atsiprašau, jeigu galima, jei kalbame apie patriotizmą, aš noriu tiesiog pavyzdžiu pademonstruoti. Taip jau gyvenime susiklostė, kad aš, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nuo 1991 m. iki 2001 m., kai čia rektoriumi tapau, per tuos 10 metų, dvejus metus su tarpais praleidau Vokietijos vėžio tyrimo centre Haideburge, sūnus tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje čia – Lietuvoje. Į Haideburgą važiuodavau dažnai, tai pasiimdavau ir sūnų. Jis pasimokė Vokietijoje iš pradžių vadinamoje internacionalinėje gimnazijoje, kadangi jis čia mokėsi anglų kalbą, tai vokiečių kalbos visiškai nemokėjo. Haideburge buvo tokia internacionalinė gimnazija, nes ten buvo NATO bazės, amerikiečių vaikai. Kitą kartą, kai nuvažiavo, jau mokėsi Haideburgo gimnazijoje. Ten gimnazijoj reikia mokytis 13 metų, ne kaip  pas mus dvylika. Daug ką mokytis jis jau buvo pradėjęs anksčiau. Noriu pasakyti, kad, kai jaunas žmogus ten mokosi, toje užsienio valstybėje, vieną, kitą kartą, jis niekaip negali įsivaizduoti, ko ten važiuoti. Po to, kai jaunas žmogus ten pasitrynęs, tai stebuklų nepamato. Gal tiesiog yra psichologinis alkis. Kai jaunas žmogus tą pamato, tai kažkaip vertybes sudėlioja kitaip. Čia tik tokia pastaba.

A. Šindeikis: Mūsų antrasis klausimas ir galėtų būti toks. Mūsų apklausos rodo didžiulę dinamiką. Apklausėme vyresnio amžiaus žmones, ne studentiško. Anksčiau apie užsienio mokyklas svajojo 15 proc., o po 3 metų šis skaičius padidėjo iki 50 proc. (mūsų apklausa buvo daryta berods praeitų metų rugsėjo mėnesį). Pusė tėvų mano, kad  jų vaikams reikėtų rinktis užsienio aukštąją mokyklą. Klausimas jums, kaip rektoriams – ta konkurencija vis tiek egzistuos su Vakarų universitetais, Lietuva vis modernėja, sienų nebėra, aukštojo mokslo finansavimo situacija Europoje yra labai skirtinga – kai kur mokslas mokamas, kaip Lietuvoje iš dalies, yra mokslas kur visiškai nemokamas, kaip Vokietijoje ar Austrijoje, ar kaip Prancūzijoje, Airijoje. Kaip Lietuvos universitetai tą konkurencijos spaudimą atlaikys per artimiausius kokius penkerius metus? Kaip Jūs tai matote?

B. Juodka: Nesulaikysi nei Jonuko, nei Petriuko. Viską turi lemti aukštojo mokslo lygis. Lietuvos universitetuose dažna banali diskusija – „kokybiškas, nekokybiškas mokslas“. Kuo  labiau stiprės Lietuvos universitetai (Lietuvoje tai tikrai vyksta), kokybė universitetuose augs.  Per pastaruosius 10 metų kokybiniai šuoliai yra didžiuliai, visi Europos Sąjungos struktūros fondai ir visa kita. Reiškia, važiuoti kur ar nevažiuoti, lems Lietuvos universitetų studijų ir mokslinės veiklos kokybė. O jaunimas tai jaučia, bet iš kitos pusės kol kas yra ta populistinė banga, kad viskas, kas užsienyje, tas yra geriau. Pažiūrėjus statistiškai, iš tikrųjų tie jauni žmonės, kurie važiuoja studijuoti už Lietuvos ribų, daugelis patenka toli gražu ne į geriausius universitetus. Nugali psichologinis momentas, kad užsienyje jau labai gerai. O gyvenimas rodo, kad užsienyje irgi yra visokių mokyklų, išskyrus pačius garsiausius – apie 20 pasaulinio garso universitetų. Kita vertus, žiniasklaidos vaidmuo irgi didelis, nes kol kas viskas, kas Lietuvoj, viskas yra blogai:  universitetai blogi, kokybės nėra. O kas nors paanalizavo, ką reiškia ta kokybė? Yra daug kokybės indikatorių, ar kas nors paanalizavo, kaip tie indikatoriai per pastaruosius 10 metų kito? Pamatysite, kad pasiektas didžiulis šuolis, bet paskaičius laikraščius – viskas blogai. Jauni žmonės skaito ir girdi – viskas blogai. Universitetai blogi, kokybės nėra, visi čia vargšai…

A. Šindeikis: Aš manau, kad tie jauni žmonės, kurie yra ir mūsų vaikai, ir būsimi Lietuvos vaikai, jie dabar svarsto ne tik apie universitetus, bet ir apie būsimą darbą. Tokia nuomonė egzistuoja. Kaip samprotauja jaunimas – jei aš baigsiu universitetą Vakaruose, nesvarbu, kur, ar Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje, man bus lengva integruotis į darbo rinką ir mano šansai Lietuvoje taip pat bus pakankamai aukšti dėl to, kad aš turiu europietišką diplomą. Arba atvirkščiai – jeigu aš baigsiu Lietuvoje universitetą, kad ir gerą universitetą, mano šansai integracijos į europinę rinką yra šiek tiek apriboti, nes darbdaviai Vakaruose skeptiškai žiūrės į Rytų Europos universiteto diplomą. Ar tai yra pagrįsta nuomonė, ar vis dėlto tai yra tiesiog klišė?

R. Ginevičius: Iš pradžių aš norėčiau pratęsti ir paminėti skaičius. Pavyzdžiui, mūsų universitetų pagal tarptautinius reitingus yra tokių, kurie patenka į geriausių tūkstantuką. O populiariausi universitetai Anglijoje, į kuriuos stoja mūsų vaikai, užima, pavyzdžiui, Gotingemo – 1828, Ruskemo universitetas – 2077, Betvorščyro – 3200 vietą. Lietuviai ten važiuoja ir stoja į tokius. Paskui sako, kad į Angliją važiuoja. O dėl kitų pastabų iš dalies jūs esate teisus. Anksčiau, jei atsimenate, kaip pagrindinė priežastis, kodėl jaunimas išvažiuoja į užsienį, buvo deklaruojama žema studijų kokybė. Tą ir politikai sakė, daug kas taip sakė, bet apie šį dalyką dabar jau nekalbama. Ministerija sako, kad Lietuvos universitetų kokybė yra gera. Ir dabar į pirmą planą būtent iškilo šis dalykas – ir jaunimas, kuris dabar važiuoja, sako – aš čia nematau perspektyvų baigęs gauti darbą, o jeigu aš ten baigsiu, aš ten galėsiu gauti darbą. Na, iš dalies galbūt agitatorius bus pripažįstamas baigęs tą universitetą Vakaruose. Ir tai tampa pirmuoju tokiu faktoriumi, dėl ko jaunimas važiuoja: ne ieškodamas aukštos kokybės, bet galvodamas, kur jis galės dirbti.

B. Juodka: Aš galėčiau net atvirkščiai pasakyti. Vėlgi, savo sūnaus pavyzdžiu. Kai jis studijavo Vokietijoje, jis sakė – „Aš mačiau, kokios ten gimnazijos, bet jei aš ten pasimokysiu, tai mano vietą Lietuvoje per tą laiką kažkas užims,todėl aš noriu Lietuvoje“. Tie, kurie mąsto ir yra gabūs, dabar sustoję į populiarias studijų programas. Nenoriu skaičiais pasakoti, kokiais balais po gimnazijų praeina į tas populiariąsias programas. Taigi, čia lieka pakankamai daug protingų žmonių ir, aišku, jie užims geriausias Lietuvos darbo vietas. Jei  užsienyje praleisi 4 ar 6 metus, tai ką čia tuščios vietos lauks jų? Ne vien užsienio diplomas svarbus darbdaviui, yra daug visokių niuansų.

V. Pakalniškis: Mano sūnus teisininkas, tai  su teisiniu išsilavinimu jis nelabai gautų čia darbą.

B. Juodka: Jūs pateikėte klausimą, bet aš jį pateikčiau atvirkščiai. Protingai mąstantys, gabūs žmonės norės dirbti Lietuvoje, pačios geriausios ir gerai apmokamos vietos nebus tuščios.

A. Pumputis: Žinote, dar apie žmogišką faktorių. Neseniai atidarėme Indijos centrą,  kelis kartus lankėsi ambasadorius. Be galo išmintingas, kiek man teko bendrauti su Indijos ambasadoriumi. Galima sakyti, kad jie mus susirado ir jų iniciatyva tas centras įsteigtas. Mes klausėme, kodėl jūs įsteigėte, kodėl pas mus, kodėl būtent šiame regione, kadangi pats centras įsisteigė ne Lenkijoje, o Lietuvoje. Tai jis gana atvirai atsakė – „Paanalizavome visą Europą, o statistiškai jūsų žmogus yra labai patikimas, neišlepęs, dalykiškas, t. y. siekiantis tikslo jaunimas”. Paskaitė interpretaciją, kas yra Europa, prasiskolinimas ir t. t. Daug veiksnių, bet, žinote, tai pašaliečio žvilgsnis į mus. Kartais nepastebime to, ką mato kiti, žymiai giliau žiūrėdami. Potencialas Lietuvoje tikrai yra ir reikia jį visomis išgalėmis išsaugoti. Man atrodo, kad dabar migracija, kuri vyksta, gerėjant gyvenimo sąlygoms, ji dar labiau plėsis. Natūralu, žmogus turi daugiau šansų išlikti, jeigu jis mąstys taip pat, kaip dabar, tai visada žmogaus prigimtyje yra – visur gerai, kur mūsų nėra. Jis, ko gero, galvos, kaip išvykti, nors nuvyks ne kažin kur, kaip kolegos minėjo. Vis tiek, man atrodo, mums reikėtų suvokti kiek kitaip, nes universitetai XXI amžiaus aplinkoje turėtų keistis. Suvokti, kad esame ne pavienis universitetas, o kažkokio tinklo dalis. Jei yra tinklas universiteto viduje, o praktiškai visi universitetai yra tinkliniai, tai būdami tinkle ir suradę tuos partnerius, kurie suinteresuoti mūsų sėkme, tuomet koks skirtumas, kokioje tinklo dalyje tu esi? Vis tiek praktiškai geroji energija, geroji informacija, kaip susiekiami indai, pereina, nesvarbu, ar tu studijuosi Lietuvoje. Bet turiu galvoje, kad diplomą gausi kartu su kokiu Marselio universitetu, tai ko važiuot ten, jei būdamas čia gausi. Tas dvigubų trigubų universitetų diplomas dabar ateina į madą. Lietuva labai gražiai įsikomponuoja savo žingsniais, visi universitetai dirba ta kryptimi. Ta tendencija labai ryški, tik žmonės to dar nesuvokia. Srautas neigiamos informacijos, kad viskas blogai, blogai visose srityse, tai apriori jis daro išvadą, kad ir čia, ko gero, bus blogai. O ar žinot, Lietuvos aukštasis mokslas užima 25 vietą pasaulyje, tai labai geras rodiklis. Nė vienas iš valstybės parametrų, kurie charakterizuoja valstybę reitingų skalėje, nė vienas neužima tokio aukšto reitingo kaip aukštasis mokslas. Ir tarp kitko, per pastaruosius metus iš 30 vietos pakilo į 25. Tai rodiklis. Kas uždirbo šį reitingą? Universitetai. Čia ne mūsų pačių vertinimo parametras, tai yra parametras, vertinimas, ateinantis per UNESCO, per Jungtines Tautas, labai stipriai aprobuotas ir labai ginčytinas, tiesiog parametras, dėl kurio vyksta labai didelės diskusijos. Tai ne šiaip sau padovanotas reitingas. Jaunimui tai reikėtų pateikti. Kai mes patys pateikinėjame, tai užima lyg ir gynybinę poziciją ir pradeda mumis nebetikėti. Bet dar kartą sakau to Indijos ambasadoriaus mintis apie Lietuvos jaunimą ir apskritai apie Lietuvos būklę. O po to komponuojasi visi kiti dalykai. Ir universitetams, matyt, reikėtų suvokti, kas yra XXI amžius. Ar tai yra tinklinis universitetas – tai yra mega tinklai, kurie jungiasi gana į galingas sąjungas ir praktiškai, jeigu mes ką nors pražiopsosime, mus nušluos. Tarkim, dabar kuriasi Azijos tinklas, Azijos Amerikos tinklai, azijiečiai investuoja į aukštąjį mokslą 4 proc. BVP. Toliau turėkime galvoje, kad tie mega tinklai naudoja visiškai kitas sistemas, kurių iki šiol nebuvo, tarkime, dešimtys, šimtai tūkstančių studentų baigia universitetą, net nežinodami, kur tas universitetas yra. Tai elektroninės studijos. Nereikia ironizuoti, kad nėra kokybės ir pan., bet ta tendencija stiprėja. Ir kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdu, kad studento darbo vieta yra ten, kur jis yra, o profesoriaus vieta – namai. Ir ta tendencija tikrai stiprėja. Galime dėl jos diskutuoti, bet ji ateina. Žiūrėkite, neformalus ugdymas – žmogus pats savaime siekia kompetencijos, dažnai be universiteto pagalbos, universitete tik pasitikrina. Taigi, dedant visas dedamąsias į vieną vietą, žiūrėkite, universitetas, t.y. mes, kontroliuojame 15 proc. viso potencialo, kuris siekia kvalifikacijos.

A. Šindeikis: Ką galvoja medikai?

R. Žaliūnas: Na, galbūt man yra šiek tiek lengviau kalbėti, nes tai yra susiję su biomedicinos mokslais. Dažniausiai tai yra konkurencingos studijų programos ir pasidalinant mūsų universiteto 20 metų patirtimi (šiais metais būtent yra 20 metų, kai pirmasis užsienietis atvažiavo į mūsų universitetą), šiuo metu mūsų universitete studijuoja studentai iš 40 pasaulio šalių. Pirmoji šalis yra Izraelis, po to – Europa, buvo antplūdis iš Švedijos, Ispanijos ir galėčiau tą žemėlapį plėsti, bet jūs labai taikliai uždavėte klausimą – kiekviena šeima atiduodama vaiką žiūri ne vien į instituciją, koks universitetas, kokia studijų programa ir kokia po to jaunuolio, baigus šį universitetą, perspektyva. Kalbant apie medikus, aš galiu pasakyti – tiek Vilniaus universitete, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitete parengti sveikatos mokslų specialistai, kurie baigia studijas, gali likti didžiausiuose centruose Lietuvoje, nė vienas jų neišvažiavo. Problema yra, kad nėra optimizuotas sveikatos priežiūros tinklas ir mes investuojame į vaiką 12, 15 metų. Jeigu jis patektų į rajoninę ligoninę, kuri gyvena dar tokiomis sąlygomis kaip sovietmečiu, gydytojas per labai trumpą laikotarpį prarastų savo kompetencijas. Neradęs nišos universitetinėje ligoninėje, jos ieškos kitoje Europos šalyje. Kitas aspektas – yra ir kitokios pasaulinės tendencijos, svarbu ne vien mokslas, studijos, bet ir praktika. Universitetai kuria net savo darželius, mokyklas, tą infrastruktūrą. Dirbančiam specialistui nereikia galvoti, kur jo vaikas yra šiuo metu, ar nuveš jį į darželį ar mokyklą, tas sąlygas sudaro universitetai, tai atrodo keista, bet toje konkurencingoje  aplinkoje kiekvienas universitetas stengiasi būti kažkuo išskirtinis, ne vien dėl to, kad ten yra Nobelio premijos laureatai, to maža. Gyvenimas yra pakankamai trumpas, todėl universitetas identifikuoja tas sritis, kaip jis pritrauktų būsimuosius studentus, naujos kartos dėstytojus ir mokslininkus. Kokią galimybę studentas turi gauti darbą, yra be galo svarbus reiškinys, čia nėra paslaptis. Geriausi specialistai iš mūsų universiteto gauna pakankamai gerą užmokestį toje universiteto ligoninėje, bet jie, tarkime, kaip šiuo metu visa brigada yra išvykusi į Kazachstaną, jie padirba ten du tris mėnesius ir jie uždirba tiek, kiek pas mus per visus metus. Ir jie sugrįžta, nenori keisti nei šalies, nei nieko, jie yra matomi, žinomi Lietuvoje. Bet galbūt tai yra susiję, kad mūsų yra tam tikra specifika. Bet, kaip visuose interviu sakiau, aš nepažįstu nė vieno lietuvio, tarkime mediko, kuris išvykęs ir į kurį reikėtų investuoti, kad susigrąžintų. Nė vieno. Ir ypač Europoje. Išskyrus tuos atvejus, kai išvyko į Ameriką. Manau, galime daug diskutuoti, bet tai yra tie svertai, kur konkurencijos mes neatlaikysime. O Europoje, sakyčiau, yra viena šalis, kur, mano, kaip mediko, akimis, turbūt nėra realu konkuruoti – su Jungtinės Karalystės universitetais. Būkime realūs. Ten yra sistema nuo mažiuko, nuo šeimos, nuo pačios pačios pradžios, ten niekas nesako, kad aukštasis mokslas yra vertybė. Jų nemoko, traukinys bėga, gali būti mokykloje vienas gabus, visi kiti negabūs, bet ta kartelė nebus nuleista, tai yra bendra sistema. Jis ateina į universitetą iš tiesų išskirtinis, su išskirtiniais gebėjimais, ir ta sistema leidžia jiems realizuoti save.

A. Šindeikis: Labai ačiū. Pakalbėjome apie aukštą mokslo kokybę Lietuvoje, tikrai ji yra pakankamai aukštai vertinama tarptautiniu mastu. Aš noriu pateikti keletą skaičių, kuriuos jūs pakomentuotumėte. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai – 1991-1992 m. – turime 60 tūkstančių studentų, 14 universitetų. Šiandien – 2011 metai, turime – 23 universitetus, 23 kolegijas. Bendras studentų skaičius labai artimas dviem šimtams tūkstančių. Matome, kad per dvi dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų Lietuvoje įvyko universitetų sprogimas. Aukštųjų mokyklų ir studentų skaičius išaugo keturis kartus. Valstybės finansavimas aukštajam mokslui nuo 373 tūkst. litų 2009 m. išaugo iki 1 mlrd. 300 mln. Taigi, aukštajam moksle vyko didelis sprogimas, tas reiškinys matomas, suprantamas. Norėčiau jūsų komentarų, kaip jūs į tai žiūrite. Ypač norėčiau antros dalies – demografija rodo, kad mūsų vaikų skaičius, gimusių tais metais, kurie ateis vėlesniais metais į universitetus, dramatiškai krenta, jis krenta nuo 50 tūkst. iki 28 tūkst., tai vos ne dvigubai. Tai reiškia, tos keturiasdešimt kelios aukštosios mokyklos susidurs su paprasčiausia problema – nebus žmonių, kam studijuoti. Kaip jūs matote šituos ateinančius kelerius 5 metus, per kuriuos bus tas dramatiškas mažėjimas pirmakursių? Ir, žinoma, norėčiau reakcijos į tą didžiulį skaičių augimą – tiek universitetų, tiek studentų skaičių.

R. Žaliūnas: Aš iš tiesų jau ne vieną kartą sakiau, kadangi universiteto administracijoje dirbu jau trylikti metai, iš tiesų yra akivaizdu, kad Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Pats gyvenimas priverčia jungtis, tą daro visas pasaulis. Kaimyninės šalys, Suomija, ligoninės, korporacijos. Tai yra bendras dėsningumas, kadangi visose srityse universitetas negali būti stiprūs, kažkuri dalis yra prioritetinė, išskirtinė. Ir neabejoju, kad tas neišvengiamas procesas ateityje Lietuvoje vyks, kad bus optimizuotas tinklas lygiai taip pat kaip universitetų, kaip sveikatos priežiūros tinklo optimizavimas.

Pavyzdžiui, mūsų universitetas žvelgia kitaip. Žiūrime, kaip daro kitos pasaulio šalys. Paimkite Jungtinės Karalystės universitetus. Iš kur jie gauna studentų? Iš trečiųjų šalių. Jie įtraukia ne tik studentus. Manau, universitetams reikėtų pagalvoti, ar nepadaryti gimnazijos, parengiamųjų kursų, kuomet žmonės atvyksta iš kitų šalių, mokosi lietuvių kalbos, kultūros, papročių, t. y. pats didžiausias turtas. Juk tos šalys, kuriose yra daug jaunimo, t. y. tie, kurie dirbs, kurs šeimas – jos ir yra stiprios. Manyčiau, reikėtų ir tam rengtis, bet nežiūrėti kaip į faktą, kad lietuvaičių yra mažai, tai jau yra kriterijus, kad nieko daryti nereikia. Mano manymu, yra dar daug erdvės, galime ir mes eiti tuo keliu, ką yra padariusi ne viena šalis.  Ir reikia nepamiršti, kad mes dažniausiai orientuojamės į anglosaksiškas šalis, kur dėstoma anglų kalba. Kodėl mes pamirštame rusų kalbą? Universitetas turi būti labai lankstus. Jis kaip Europos Komitetas, kur yra 6 privalomos kalbos. Gal reikėtų žiūrėti globaliau.

B. Juodka: Žinote, ta tendencija dėl studentų skaičiaus yra ne vien Lietuvoje. Tendencija yra globali. Iš elitinio universiteto tapo masiniu. Tas didžiulis studentų skaičius per pastaruosius 20 metų buvo nulemtas kartais dėl labai objektyvių priežasčių. Kiekvienas universitetas norėjo turėti kuo daugiau studentų, nes studentai yra pinigai. Pažiūrėkite, kas vyko per tuos metus. Masinis studijų programų multiplikavimas. Tūkstančiai studijų programų atsirado ne iš karto. Kiekviena studijų programa yra studentai, studentai yra pinigai, tai visi universitetai, turėdami žmogiškuosius resursus, turėdami infrastruktūrą arba jos neturėdami, multiplikavo tas studijų programas, reiškia augo. Už tai atsirado tie 200 tūkst. Mano pozicijos nepakeitė jokia reforma. Kai buvo svarstomas studijų projektas, aš ganėtinai aktyviai pasisakiau. Aš siūliau inventorizuoti šimtus tūkstančių programų ir nuspręsti, ar visi 15 valstybinių universitetų turi žmogiškuosius resursus, ar reikia tiek daug verslo ir vadybos studijų. Prieš trejus metus aš aiškinau – paimkime mokslo studijų problemą, kurios jokiu būdu negalima butų vadinti optimalia. Mes užmirštame, kad toje mokslo studijų sistemoje be kolegijų buvo daugiau kaip 30 mokslo institucijų, turėkite omeny, tai irgi kainuoja. Todėl aš ir siūliau paimti visą mokslo sistemą – universitetus, kolegijas, institutus – ir bandyti tą sistemą optimizuoti. Taip pat siūliau nedaryti politinių sprendimų – tas universitetas nereikalingas, tas blogas, čia reikia politinio sprendimo – tą jungti su tuo, tą su kitu. Pasiūliau kaip tik pradėti iš apačios – pažiūrėkime studijų programas, gal nebūtinai universitetui „X“ reikia turėti visas studijų programas. Gal jie stiprūs kitur, tai ir koncentruokitės ten. Dabar pasaulyje universitetai specializuojasi. Bet buvo nueita kitu keliu ir pasakyta, kad tegu sistema optimizuojasi evoliucijos būdu. Tai reiškia, kad krepšelių negaus koks nors vienas universitetas ar gaus mažiau. Demografinė situacija, ką jūs paminėjote, yra drastiška. Juk tų krepšelių mažės. Tokiu evoliucijos būdu universitetai bus priversti optimizuotis, jungtis su kitais universitetais, ką padarė Veterinarijos ir Kauno medicinos universitetas. Ne iš gero gyvenimo, nes Veterinarijos akademija surinko tik 20 procentų krepšelių.

R. Žaliūnas: Ne dėl tos priežasties…

B. Juodka: Viena iš priežasčių yra ta. Galbūt yra ir daugiau priežasčių, bet sutikite, krepšelių mažės, universitetai patys diskutuos, žiūrės, kai kurių studijų programų tiesiog atsisakys, jei nėra stiprūs tam tikrose srityse. Aš manau, kad natūraliu būdu ta demografinė situacija gali priversti universitetus nesiekti tos gigantomanijos. Pavyzdžiui, mūsų Vilniaus universitetas mažina studentų skaičių, nes mes nenorime imti bet ko. Mes nusistatėme balą, kur gali mokėti milijoną, mes nepriimsime, jei tu gauni mažiau nei 50 procentų aukščiausio balo. Tokie dalykai yra ir kituose pasaulio universitetuose. Dabar studentų skaičius nebeauga, kaip jūs ir sakėte.

R. Ginevičius: Na, be abejo, bet nepamirškime, kiek studentų išvažiuoja į užsienį. Be to, tos pačios tendencijos vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Europoje irgi mažėja stojančiųjų į universitetus skaičius. Dėl demografinių procesų – visoje Europoje su gimstamumu yra prastai. Žiūrėkime, kaip Europos universitetai sprendžia tas problemas. Viena konferencija buvo netgi skirta žinių judėjimui – jie kūrė universitetus Egipte, Indijoje. Kazachstane dabar veikia vokiečių universitetas. Jie neveža studentų pas save, o vietoje siūlo įsteigtą filialą. Aišku, tai nepaprasti filialai, tai nelengva padaryti, tačiau tai yra esminių problemų sprendimas, jie ieško besimokančiųjų. Mes, aišku, esame nelabai palankioje situacijoje, kadangi esame Europos periferijoje. Tai mes pajutome, kai rektorių grupė buvome Kazachstane ir kai bandėme agituoti, kad jie važiuotų pas mus. Žinoma, kaip jūs teisingai ir sakėte, yra specifinis dalykas ir jų nereikia daug agituoti, jie patys važiuoja, bet mums, pavyzdžiui, jau yra sudėtingiau, kadangi konkurencija yra didesnė. Ten nelabai kokios perspektyvos, kadangi tie, kurie patenka į tą tūkstantį, kuriems apmokami mokslai, tai jie turi teisę važiuoti tik į 100 geriausiai reitinguotų universitetų, o tie, kurie nepatenka ar turi pinigų, tai jie nesirenka Europos pakraščio. Pavyzdžiui, į Čekiją per metus važiuoja po porą šimtų studentų. Kadangi yra tiesioginis susisiekimas, tai yra Europos centras – Europos traukos centras, visomis prasmėmis patrauklus. O mums būti patraukliems yra gana sudėtinga. Jei norime, kad pas mus atvažiuotų, mes turime būti patrauklūs. Galbūt viena iš išeičių yra ir tinklas, kaip minėjo prof. A. Pumputis. Tai yra ėjimas į rinką. Reikia susirasti partnerį, sudaryti su juo veiklos sutartį ir eiti į tą rinką. Atsižvelgiant į mūsų geografinę padėtį, toks kelias yra labai perspektyvus. Be abejo, tai atsilieps ir aukštųjų mokyklų skaičiui. Jei bus krepšeliai, nebus šansų gauti tų mokančių už mokslą, tai nebus ir finansavimo. Neišvengsime šios problemos. Tuomet pats gyvenimas privers galvoti, kaip spręsti šią problemą. Susikooperuoti su kažkokia kita mokykla galbūt nėra didelė tragedija. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra 7 universitetai po viena kepure lyg vienas universitetas, bet jie atskiros, savarankiškai veikiančios mokyklos. Manau, kad ta nauja situacija privers visus mąstyti ir ieškoti naujų sprendimų.

A. Pumputis: Žinoma, šiuos klausimus reikėtų diskutuoti visuose lygiuose. Ne tik diskusijų, bet ir sprendimų lygmeniu. Tai visuomenės rūpestis. Pasaulyje demografinė padėtis ta pati, studentų skaičius mažėja, išpuoselėti universitetai ieško darbo, braunasi į tokius regionus kaip mes. Jei valstybės lygiu nesugebėsime pakovoti, iškils rimtų visuomenės tapatybės klausimų. Mokykla ir universitetas saugo tautos kultūrą. Tai pagrindiniai židiniai, kurie lavina savo kraštą, jį daro konkurencingą, atsparų prieš pasaulio įtaką. Dar norėčiau priminti, ką jūs minėjote – šiandien studentų augimas vyksta visame pasaulyje ir vis dar tęsiasi. Dabar pasaulyje yra 34 mln. studentų. Iki tol reikėdavo 20 metų, kad padidėtų studentų skaičius. Dabar gal stabilizuosis, bet P. Korėja, japonai, skandinavai priima deklaracijas, siekdami visuotinio aukštojo išsilavinimo. Tai yra didžiulis iššūkis. Norėčiau tiesiog priminti Lietuvos skaičius. Jie gali skambėti nuobodokai, bet pagal 2008 m. statistiką, naujesnių duomenų nėra, buvo 538 tūkst. su aukštuoju išsilavinimu. Per 3 metus padaugėjo po 30 tūkst., tai dabar kokių 578 tūkst. žmonių su universitetiniu išsilavinimu. Išvykusių į užsienį tikrai ne mažiau kaip 100 tūkst.

A. Šindeikis: Atsiprašau, gavome statistikos duomenis, tai skaičius gana šokiruojantis – 2, 8 mln.

A. Pumputis: Tai bus dar blogesni skaičiai. Na, bet tarkime, tegu 580 tūkst. Visi, kurie turi universitetinį išsilavinimą ir gyvena Lietuvoje, tai bus 17 proc. turinčių išsilavinimą žmonių. Europos Sąjungos vidurkis 31 proc. Taigi natūralu – universitetai dės pastangas ir lavins savo visuomenę, bendruomenę, taigi prasideda kiti procesai. Mes pasiekėme 17-18 proc. išsilavinusios visuomenės. Ateina visai kita konkurencinė aplinka, tikrai brausis  tie pasauliniai universitetai, mega tinklai ir jie darys didelę įtaką Lietuvai.

Na, ir kokia mūsų pozicija? Be abejo, kad visi universitetai tikrai neišsilaikys. Mes turime pergrupuoti savo santykius tarpusavyje, nes šiandien mes metėmės į tokią konkurencinę kovą. Manau, mums reikia konkuruoti pritraukiant vienas kitą, išryškinant stipriąsias dalis. Kitaip nesugebėsime konkuruoti. Koks skirtumas, kuris universitetas išnyks paskutinis Lietuvoje? Matyt, nebebūtų jokio skirtumo. Gal aš klystu, bet galėtų universitetai sudaryti tinklą, atstovaudami savo stipriosioms dalims, sudaryti vidinį tinklą ir tą tinklą „užkabinti“ kur nors pasaulyje. Surastume partnerius, kurie būtų suinteresuoti ne vienu kitu universitetu, bet visa visuma, tai būtų saugiau visai visuomenei.

B. Juodka: Nebus Lietuvos be stiprių universitetų, bet čia ne mano „išmislas“. Tik aš nevisiškai sutikčiau su kolegos ta virtualiųjų universitetų globalizacija, kad čia viską šluos, kad tie tinklai susiurbs visus, žinot, virtualūs universitetai man sunkiai suvokiami. Aš esu matęs daug pasaulio universitetų ir žinau, kad tikrieji universitetai yra ne virtualūs. Turi būti aura, norint sukurti kūrybinį žmogų. Turi būti žmogus su žmogum. Socialiniuose moksluose paprasčiau, bet ne biochemijoj, ne medicinoj, ne fizikoj, ne inžinerijoj. Tu neišlavinsi biochemiko, jei jis nepačiupinės mėgintuvėlio. Tai pasaulinė tendencija, bet, mano įsitikinimu, yra mokslo sričių, kur tu gali virtualiai ir eksperimentus stebėt, bet tu pamatęs ekrane, pats nepalietęs mėgintuvėlio savo rankomis, nebūsi biochemiku, būsi virtualiu biochemiku, todėl kai kuriuose moksluose ji netinka. Šią dieną mes nekalbame, kad ruošiame specialistus, čia vakar dienos šnekos, mes bandome išugdyti kūrybišką žmogų, o kad kūrybišką žmogų išaugintum, reikia bendrauti.

V. Pakalniškis: Man garbė būti čia tarp rektorių, aš ir pats esu neabejingas šiai temai. Dabar yra tiek daug problemų paliesta. Dėl naujojo įstatymo. O kas priims tuos sprendimus? Mes juk einame prie administracinių, politinių veiksmų, kažkas turi vertinti, priimti sprendimus. Geriausias sprendimas, mano nuomone, yra demokratiškesnis ir patiems universitetams bendradarbiaujant, t.y. reikia spręsti, kur mes esam stipresni ir konkuruoti su artimais ar tolimais universitetais dėl studentų. Bet čia vieni universitetai nieko nepadarys, jie turi kurti aktualias programas, kurios reikalingos šiandien, nes yra didelis poreikis naujų profesijų, žinių. Jos buvo šiokios ir tokios, bet jos buvo sukurtos. Kaip kalbėjo Švietimo sistema, mūsų sektorius yra geriausias Lietuvos erdvėje. Mes esam pačiam aukščiausiam lygy palyginus su finansų rinka, viešuoju administravimu, politika ir kt. dalykais. Svarbu, kad taip ir turi būti. Pagal kokius kriterijus buvo vertinama? Yra vienas kriterijus – konkurencingumo – kiek tie sektoriai yra konkurencingi pasauliniame, socialiniame, ekonominiame kontekste. Mūsų konkurencingumas yra labai aukštas. Jis yra dvigubai aukštesnis, pavyzdžiui, už viešojo administravimo, investicijų, už viską.

R. Ginevičius: Jūs čia pačioj pradžioj pasakėt tokią mintį, kad vakarų darbdaviai skeptiškai į tai žiūri, tai ačiū Dievui, kad jie taip žiūri, nes jie labai greit, kai atsidarė Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos, pamatys, kokie yra lietuviai, koks lygis ir kokios jų savybės, ir tada jie graibys lietuvius. Pagrindinė lietuvių blogybė, kad mes neturime realios strategijos. Mus visi muša už tai, kad mes turime per daug studentų. Taigi mes turime galų gale apsispręsti, ko mes siekiame. Gal mūsų stiprybė ir yra, kad mūsų žmonės labai išlavinti, gal mums reikia priimti tą koncepciją, kad būtų visuotinis aukštasis mokslas, tuomet išsiskirtume Europos Sąjungoje. Nes dabar mes kalbame apie aukštas technologijas, o kas su jomis dirbs? Darbininkų jau neužtenka, taigi reikėtų pradėti spręsti problemas nuo to. O kaip mes įsivaizduojame aukštąjį mokslą, kokia jo vieta valstybėje, ko mes siekiame.

A. Šindeikis: Suformavome dvi išeitis aukštajam mokslui Lietuvoje. Angela Merkel sakė, kad bakalaurai, magistrai gražu, bet kur dingo vokiečių inžinierius? Sako, labai gerai, turim daug magistrų, bet pas mus inžineriją baigęs žmogus kurdavo darbo vietas, o ne ieškodavo darbo vietų. Tokie reiškiniai mums nelabai patinka. Vienas apsektas – Lietuva kaip valstybė pasiekusi raštingumo lygį, galimas šūkis – kiekvienam aukštąjį išsilavinimą. Tai yra geras dalykas. Mane domina jūsų, kaip rektorių, požiūris, ar jūs esat pasirengę kiekvienam, baigusiam abitūrą, duoti šansą įgyti aukštojo mokslo diplomą. Dar užbėgsiu už akių – kad būtų aiškiau – jei turėsime studentų, nesvarbu, iš kur, ar mes būsime tam pasiruošę? Ar galėsime mokyti užsienio kalbomis, duoti tokį išsilavinimą, kad jie būtų konkurencingi tarptautinėje rinkoje? Aukštosios mokyklos tapo rinkos elementais. Masės studentų plūsta, tai neišvengiamai susiję su tuo, kad lygis vis dėlto krenta. Ne tik Lietuvoje. Vis daugiau žmonių, baigusių magistro studijas, yra nesavarankiški žmonės. Nebėra ambicijų, kad aš galiu eiti ir pats kurti darbo vietas. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Pirmiausia – gerai ar blogai, kai valstybė turi daug studentų? Jei manysime, kad universitetą baigę žmonės gauna kažkokį išsilavinimą, inteligencijos dozę, tai reiškia visuomenė yra protingesnė. Tai, žinoma, yra didžiulis pliusas valstybei. Visuomenė protingėja. Daug studentų nėra blogai, bet kitas dalykas – ar visi, baigę gimnazijas, mokyklas, 100 proc. turi mokytis universitetuose. Kaip biochemikas, aš sakau, kad ne kiekvienas pagal Dievo dovaną gali būti universiteto studentas. Universitetas – aukščiausia mokslo pakopa, todėl baigęs gimnaziją, aš nesakau, kad jis netinka niekur, bet ne 100 proc. baigusių gimnazijas turi studijuoti universitetuose, mums reikalinga ir santechniko, ir dažytojo profesija. Tam yra kolegijos, daugelis sako – universitetai neparuošia darbo vietai. Universiteto misija ne ta, jo tikslas – mąstantį, kūrybinį žmogų kurti. Kitkam yra kolegijos. Ten taip pat yra aukštasis išsilavinimas. Ne visi turi studijuoti pagal savo biologinius poreikius ir pagal valstybės poreikius.

A. Šindeikis: Valstybės turi finansuoti tiek, kiek reikia valstybei, mokesčių mokėtojams, o jei žmogus turi lėšų, jis gali studijuoti be apribojimų. Aišku, bazės riboja jūsų auditorijų skaičių, bet normaliai toje vietoje galima plėstis.

B. Juodka: Negali, jei nėra čia (rodo galvą). Ne pinigai lemia.

R. Žaliūnas: Aš nenoriu kolegų įžeisti, universitetai tuo ir yra žavūs dėl savo nuomonės įvairovės. Mes žinome, ką reikia padaryti. Bet, kaip viena ar kita padaryti, kiekvienas universitetas renkasi savo kelią. Aš, pavyzdžiui, netikiu evoliucijos likimu mažoje valstybėje. Aš pritarčiau, kad tai yra daugiau politinis sprendimas. Be šito, mes nebejudėsime niekur. Mes esame visi labai įvairūs. Man irgi ne tas pats, aš turiu šeimą, turiu dukrą, kuriai 27-eri ir sūnų, kuriam 9-eri metai, kaip visiems sakau, su ta pačia žmona. Ir galiu palyginti, kad vaikai yra visiškai kitokie. Ir aš negaliu pasakyti, kad po 10 ar 15 metų Lietuvoje viskas bus gerai. Visi bus išsilavinę. Čia kaip ligoniui sakyčiau, mes sukursime sistemą po 20 metų, bet jo jau nebus. Taigi reikia žiūrėti, ką dabar daryti, o ne „kažkada vėliau“.

A. Šindeikis: Kaip jūs manot, kas turėtų nuspręsti ir kokiu būdu?

R. Žaliūnas: Manau, mūsų pavyzdys yra geras. Ir patikėkite, ne iš blogo gyvenimo , bet, kai mes susijungėme dvi aukštosios mokyklos, tai patikėkite, kiek ten yra dubliavimo. Darbą reikės optimizuoti. Man tikrai neužteks 5 metų kadencijos, dar kitas ateis ir turės ką veikti. Aš dar atkreipsiu dėmesį į mūsų struktūrą – dirba 8 tūkst. darbuotojų. Jei nebus politinės valios iš viršaus, tai… Bet ne visos mokyklos yra tam pribrendusios ir ar ne per brangiai valstybei tai kainuoja.

A. Šindeikis: Dar pareikškite savo požiūrį į masinį mokslą, taip pat ir dėl aukštųjų mokyklų optimizavimo.

R. Ginevičius: Iš tikrųjų visos problemos yra kompleksinės. Blogiausia, kai iš konteksto yra ištraukiamas koks nors vienas niuansas ir bandoma apibendrinti. Dėl bendro masinio rengimo – o kaip tada su kokybe? Kyla klausimas, nuo ko priklauso kokybė? Jei ruošiame konvejeriu, tai apie kokią kokybę galime šnekėti? Pvz., vakaruose katedra turi 8 magistrus, tai jie dirba su jais kaip su doktorantais. Jų magistras yra vos ne kaip daktaras, o čia atsiranda nusirašinėjimas, plagiatas. Tas masiškumas yra, viena vertus, gerai, nes sudaromos galimybės šviestis, bet turbūt tai didelė atsakomybė, kad jie gautų norimas žinias. Yra problema, kaip suderinti du nesuderinamus dalykus. 100 proc. išsilavinimas, lozungas gražus, bet kaip jį įgyvendinti? Nesame tokie konkurencingi, kokie turėtume būti. Reikia eiti etapais. Iškelti šviesius tikslus ateičiai. Žinoma, čia yra ir pliusų, ir minusų. Mažesnės mokyklos yra lankstesnės, labiau reaguoja į rinkos pokyčius, pvz., Muzikos ir Dailės akademijos, jos tokios yra vienos ir turi savo erdvę, tradicijas. Bet čia viskas yra gana sudėtinga. Reikia rimtai pagalvoti apie sprendimus. Žinot, Kazachstane yra išminčių klubas. Aš manau, kad mums reikia rimtai pagalvoti, mums reikia kažko smetoniško, tokio sistemingo, reikia svarstyti ir kalbėti apie tai. Mes dabar atskirai svarstome problemas aukštojo mokslo ir vidurinio mokslo, bet čiagi tas pats.

A. Šindeikis: Čia yra ir politinė ir jūsų pačių problema. Duosiu pavyzdį iš Vokietijos gyvenimo – jos aukštojo mokslo sistema labai aiški. Pirmas jų prioritetas – išlaikyti nemokamą mokslą, antras – sumažinti skaičių tų studentų, kurie iškreta laukan, stengtis patirti kuo mažiau nuostolių, kitas dalykas – pritraukti geriausius studentus iš kitų šalių. Yra konkurencingumo išlaikymo sąlyga. Kas lemia? Politinė bendruomenė, akademinė bendruomenė ir žiniasklaidos bendruomenė. Vokietija adekvačiai naudojasi savo intelektu. Ir į intelektualią erdvę jie neįsileidžia žmonių, kurie turi (protinių) problemų. Nes jie sukelia sumaištį. Lietuvoje taip nėra, kol kas mes dar mokomės. Nes pas mus visi vieni kitus kaltina.

A. Pumputis: Lavinkime kraštą ir ne juokais lavinkime. Mes esame Europos kontekste, tai reikėtų plačiau žiūrėti.

A. Šindeikis: Kaip jūs siūlytumėte atlikti optimizavimą? Ir koks jūsų požiūris į tą visuotinį aukštąjį išsilavinimą?

A. Pumputis: Kad būtų visuotinis aukštasis išsilavinimas, žinoma, be prielaidų nepadarysi. Per metus mes šaliname 1,5 tūkst. studentų, tai ir tie, kurie savo noru išeina, bet nemažą dalį sudaro ir nepažangūs, nesugebantys. Mūsų manymu, gal mes klaidas darome, bet šaliname, nes kito kelio nėra. Ir kas sako, kad universitetai prisiima studentų ir po to laiko, kad užsidirbtų, tai tikrai taip nėra, niekas nerizikuos savo reputacija, leisdamas studijuoti bet kam. Kol kas priimti visų nedrįstume. Reikėtų subalansuoti sistemą. Beje, tarp mokyklų ir universitetų yra takoskyra. Jei žmogus eina iš darželio į mokyklą – vienas konfliktas, iš mokyklos į aukštąją mokyklą – kitas konfliktas, tai žmogus iššvaisto savo emocinę įtampą. Kad nėra stojamųjų egzaminų į universitetą, tai tikrai pozityvu. Niuansų yra, bet…

B. Juodka: Daugelis universitetų tai daro ir mes neseniai pradėjome vadinamąjį moksleivių universitetą, kai jie ateina du kartus per metus – pavasario sesiją ir rudenio sesiją. Neįsivaizduojate, koks antšlagas. Konkursas yra, reikia atrinkti. Ir aš matau, kiek daug yra smalsių žmonių, bet ne visi 100 proc. baigę, gali mokytis universitetuose.

V. Pakalniškis: Svarbiausia – mokinių motyvacija, dėl ko mes ir atėjome. Ir studijų programų optimizacija galima tik per motyvuotus studentus. O studentų motyvacija dažnai nėra pagrįsta suvokimu, ką jis dirbs. Sveikatos universitetui yra paprasčiau – jie žino, kokios yra sveikatingumo problemos, kokios jų tendencijos, kaip pasisuks. Reikia apgalvoti, kas turi būti pirma – investicija, ar išsilavinimas. Turi būti perspektyva. Kokybė kuria mūsų gerą ateitį. Kol nebus aiškios kelrodžio motyvacijos, nepasiteisins ir naujos technologijos – elektroninės studijos, nes studentai bus nemotyvuoti.

R. Ginevičius: Koks paradoksas – užsieny jis juodai dirba, pas mus moka tam, kad gautų diplomą. Ten, jis sumokėjęs pinigus, galvoja, kad reikia mokytis, o čia – kad turi gauti diplomą, nes jau sumokėjo. Nesuprantu, kodėl skiriasi mąstymas nuvažiavus į užsienį.

B. Juodka: Anglijoj ir indus uoliau plauna. Ten ir kambarius valo.

Turi būti valstybės politika, kažkoks poreikis. Aš noriu pateikti pavyzdį, kuris nėra tipiškas, bet geras – pagalvojom, kad, kai pastatys AE, siūlyti naują programą bus per vėlu, tai pasiūlėme dabar, populiarumas baisus, nes yra perspektyva, Bet kaip dabar? Nebeaišku, ar elektrinė bus?

A. Šindeikis: Leiskite man išlikti skeptikui dėl valstybės strategijos.

R. Žaliūnas: Aš turiu klausimą – gal jūs turite informacijos, kai sako, lietuvaičiai išvyksta, gauna įvairių studentų diplomus, bet kiek iš jų gauna darbą pagal specialybę?

A. Šindeikis: Labai įvairiai. Bet akivaizdu, kad, baigus germanišką universitetą, yra lengviau įsitvirtinti germaniškoje rinkoje. Bet, be abejo, ne visi.

V. Pakalniškis: Bet su universitetiniu išsilavinimu, vis tiek, kad ir ne toj srity, bet geriau prisitaiko.

A. Šindeikis: Mes negalime lygintis su Vakarais. Kai baigi užsienio universitetus, matai ir čia, ir čia, dar – čia, o Lietuvoje dažnai matai tik bulvių laukus. Lietuvoje darbo vietas sukurti nėra taip lengva.

Konkurencija gaunat studentus iš kitų šalių, kiek ji yra reali? Ar mes tikrai galime gauti tų studentų? Kalbos unikalumas – kuo kalba unikalesnė, tuo kyla didesnių problemų. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Klausimas labai geras. Bet mes turime dėstyti valstybine kalba. Taigi negalime priimti į bakalauro studijas, prieš tai jie turi išmokti lietuvių kalbą. Taigi, prisideda dar vieni metai.

A. Šindeikis: Tikrai draudžiama rengti paskaitas anglų kalba?

Visi: Ne, galima…

A. Pumputis: Mūsų Lietuvos studentai yra pažengę, skiriasi žodynas nuo Kazachstano, pavyzdžiui.

A. Šindeikis Ar nėra programos anglų kalba?

Visi: Yra…Visuose fakultetuose…

B. Juodka: Mes laikomės mokslo įstatymo, pažiūrėkite Konstituciją.

R. Ginevičius Kai verčiama užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos, kurios jie niekur nepanaudos, tai yra negerai. O kuo mes dabar galime būti patrauklūs? Alumi? Senamiesčiu?

R. Žaliūnas: Pasakyti, kad VU yra senas, vienintelis, to maža. Patikėkite, niekas nevažiuos. Tai yra verslas.

A. Šindeikis: Dar viena žurnalistinė provokacija – atsiprašau iš anksto. Žinome mūsų demografinius duomenis, akivaizdu, kad negalėsime gyventi be emigracijos, tai kas gyvens Lietuvoje ir mokės mokesčius? Klimatu, gyvenimo lygiu nesudominsime, tai turime ieškoti drastiškų priemonių. Jei kazachas, rusas, baigęs universitetą Lietuvoje, gauna Lietuvos pilietybę, kaip  daro kitose šalyse, kaip jūs į tai reaguosite?

R. Ginevičius: Atsidarė sienos Austrijos, Vokietijos. Jie pamatys, kokie yra lietuviai.

A. Šindeikis Visiem geriau krikščionys nei musulmonai, bet tai nebėra laikoma rasizmu.

R. Ginevičius Mūsų jaunimas bus labai pageidaujamas. Musulmonai nukreips saviškius čia, tai kokios mūsų perspektyvos?

A. Šindeikis: Kaip kiti matote tokį procesą?

V. Pakalniškis: Atsiranda migracija, jei surasime priemonę atsilaikyti, vienintelis būdas yra daugiau finansuoti, tiems, kurie gerai mokosi. Nes kitur yra geresnis finansavimas, todėl geriausieji įsitvirtins ten.

R. Ginevičius: Tai kodėl dabar išvažiuoja? Nes nemato perspektyvos. Jei nuvažiuos į Vokietiją ir ten uždirbs 5 kartus daugiau nei Lietuvoj, kaip jį sulaikysi? Mes turime suprasti, kad kitose valstybėse tai buvo kurta labai ilgai, o mes kuriame tik 20 metų.

R. Žaliūnas: Universitetas turi būti labai lankstus.

A. Šindeikis: O kam jiems važiuoti į Vilnių, o ne į Prahą?

R. Žaliūnas: Nes, kaip jie patys sako, „jūsų mentalitetas yra artimas mums“. Kazachai sako, kad kai jie išmoks anglų kalbą, mes jiems būsime nebereikalingi.

B. Juodka: Su rusų kalba irgi kyla problemų.

A. Šindeikis: Aptarkime smulkius dalykus, kurie išlenda į paviršių – dėl tų universitetų tarybų. Tai tas dalykas, kuris labiausiai netenkina akademinių bendruomenių, koks jūsų požiūris, kokiais principais ji formuojama?

R. Ginevičius: Turi labai daug teigiamų pusių. Rektorius turi daugiau laisvės reformoms, bet su viena sąlyga, ji turi būti sudaryta iš socialinių partnerių, kurie galėtų pasakyti, kas negerai. Bet, jei ten bus nieko bendra su universitetu neturintys žmonės, tai nieko gero nebus.

A. Šindeikis: Tai tokią riziką gali sukelti ir jei ministras skirs žmones į tarybą?

R. Ginevičius: Jei galvosime, kad ministras tokius žmones visus paskirs, tai jau ministro prerogatyva.

B. Juodka: Visur yra tarybos, bet socialių partnerių sudaroma taryba turi būti iš universiteto siūlomų kandidatų, o ne valdžios paskirti. Kitaip ji taps politinė. Ar to nori mūsų valstybė? Taip nėra nė viename pasaulio universitete.

A. Puputis: Diskutavome ir mes. Tai tapo mūsų bendruomenės saugikliu.

R. Žaliūnas: Mes vadovaujamės mokslo studijų įstatymu.

A. Šindeikis: Čia aktualus ir pasitikėjimo klausimas. Aš suprantu rektoriaus poziciją, kad mūsų politikai, jei galima padaryti blogai, taip ir padarys.

B. Juodka: Buvo sudaryta darbo grupė, bet ji turi būti sudaryta iš universiteto deleguotų kandidatų, o ne ministrų, kam ignoruoti universiteto bendruomenę?

A. Šindeikis: Dar dėl finansavimo modelio, matome, kad valstybės finansavimas vis didėja iš privačių šaltinių. Kaip jūs manot, kaip jis vystysis toliau? Ar būtinas didesnis valstybinis finansavimas ar gali būti ir iš kitur?

R. Ginevičius: Šioje situacijoje vertinant, ar daug, ar mažai, valstybė skiria tiek, kiek jai reikia. Šiandien universitetų turime tiek, kiek turime.

B. Juodka: Dabar finansuojamas ne universitetas, o studentas, taigi, kur studentas nueis, tas universitetas ir gaus finansavimą. Valstybė vis tiek finansuoja tiek, kiek gali. Jūs klausėte, kas geriau. Bet čia išryškėja ir motyvacija. Studentas stodamas gali surašyti 12 specialybių, tai į pirmas vietas jis surašo tai, kur tikrai nori. Ir jei mes gauname bent 80 proc. tokių studentų, tai mes labai džiaugiamės, nes jie yra motyvuoti. Ir mes gauname biudžetinį finansavimą. Bet mes galime priimti norinčius susimokėti.

R. Ginevičius. Mes gauname pakankamai krepšelių, bet kadangi pas mus krepšeliai yra brangūs, tai jis pasižiūri, jei negavo krepšelio į valstybės finansuojamas vietas, jis spjauna į savo pašaukimą ir nueina ten, kur pigu.

B. Juodka: Kauno medicinos ir Vilniaus universitetas medikus paruošia gerus, nes į mediciną jau nestoja tie, pavyzdžiui, kurie bijo kraujo, taigi jie jau motyvuoti, mes turime džiaugtis – odontologija, medicina. Mes turime gerus studentus. Bet tai, žinoma, priklauso nuo programos.

R. Žaliūnas: Manau, kad reikia džiaugtis, kad yra visokių. Tas skirtumas vis didės. Nebus skiriama tiek lėšų. Tai irgi reikia įvertinti, bet universitetas, tarkim MRU yra geras pavyzdys, reikia pažiūrėti, kiek jie gauna iš valstybės ir kiek jie pritraukia lėšų.

A. Pumputis: Čia, matyt, ne vien krepšelio problema. Čia universiteto laikysenos problema. Jei universitetas finansuojamas tik iš vieno šaltinio, tai tam šaltiniui subyrėjus, viskas.

B. Juodka: VU gauna krepšelių iš valstybės finansuojamų, mes priimame 30 proc., jei negausime biudžeto, priimsime į mokamas vietas. Kol yra biudžetas, tai ir vienas, ir kitas šaltinis yra labai svarbūs.

R. Ginevičius Tai turi įtakos universiteto savarankiškumui. Lėšas pritraukti reikia per studentus, taigi čia prisideda ir studijų kokybė.

B. Juodka: Lėšų pritraukimas yra ir per mokslinę veiklą. Ne vien per studijas.

A. Šindeikis: Širdingai dėkojame už konstruktyvų pokalbį.