Švietimas. Mykolo Romerio universitetas (MRU) yra viena iš kelių šalies aukštųjų mokyklų, neturinčių priešistorės sovietinės okupacijos laikotarpiu, trukusiu iki 1990 m. Šiandien universitetas – antras pagal dydį šalyje, turi arti tūkstančio dėstytojų ir per 15  tūkst. studentų, studijuojančių teisę, ekonomiką, viešąjį administravimą, politikos mokslus, viešąjį saugumą. Ši aukštoji mokykla – išskirtinis universiteto ir Lietuvos nepriklausomybės raidos sąsajos pavyzdys.

Per du savo gyvavimo dešimtmečius Mykolo Romerio universitetas padarė didelį poveikį net kelioms esminėms šalies visuomenės sritims: prisidėjo prie demokratinės viešojo saugumo sistemos kūrimo, prie teisės reformos, prie viešojo administravimo aplinkos profesionalizavimo.

Universiteto ištakas puikiai prisimena MRU profesorius emeritas Vytautas Pakalniškis, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dirbęs Atkuriamojo Seimo Juridiniame skyriuje, ministro pirmininko pavaduotoju, teisingumo ministru. „Buvo įkurta Vilniaus policijos akademija. Tuo metu ji dar buvo susijusi su Vidaus reikalų ministerija, bet jau pradėtas vartoti žodis „policija“, kuris anuomet dar daug ką erzino, buvo žengti pirmieji žingsniai kuriant demokratinės valstybės policiją – ne kaip represinę struktūrą, o kaip paslaugų visuomenei teikėją. Tai buvo universiteto pradžių pradžia“, – pasakoja profesorius.

Sukurti savas viešosios tvarkos palaikymo pajėgas buvo vienas skubiausių atkurtos Lietuvos Respublikos uždavinių. 1991 m. Seimas patvirtino Lietuvos policijos akademijos (LPA) statutą, ir LPA tapo visiškai autonomiška aukštąja mokykla.

Akademijos dėstytojai išsyk ėmėsi esminių teisėsaugos pertvarkymo darbų: vadovavo naujo Lietuvos policijos įstatymo (1991 m.) rengimui, parengė policijos reformos koncepciją, dirbo rengiant šalies Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą ir kitus įstatymus.

Pati akademija anuomet plėtojo ir skleidė iš pagrindų kitą policijos kultūrą. Akademijos vadovybės ir personalo orientacija buvo griežtai vakarietiška, nuo pat pirmųjų metų Vakarų Europoje besistažuojantys ir vizituojantys dėstytojai į Lietuvos aplinką perkėlė Vokietijos, Švedijos, Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų policijos sistemų principus.

Jaunoje demokratinėje Lietuvos visuomenėje nepaprastai trūko teisės, viešojo valdymo ir vadybos specialistų. Viešojo administravimo srityje keletą metų buvo susidaręs beveik visiškas profesionalų rengimo vakuumas.

„Palyginus, kiek teisininkų tenka šimtui tūkstančių Lietuvos gyventojų, anuomet skaičiai nuo išsivysčiusių Vakarų šalių skyrėsi dešimtimis kartų“, – sako V.Pakalniškis, kuris, antrąkart tapęs teisingumo ministru, kuravo teisinio švietimo sritį, o nuo 2000 m. ir pats dirbo šioje aukštojoje mokykloje.

1997 m. aukštosios mokyklos pavadinimas pakeistas į Lietuvos teisės akademiją (LTA). Nuo pat pirmųjų žingsnių naujoje aukštojoje mokykloje buvo plėtojama demokratinė teisės doktrina, priešpriešinama totalitarinės valstybės teisiniam paveldui. Jos branduoliu tapo žmogaus teisių ir valstybės, kaip paslaugos visuomenei, nuostatos. Studijų programos pagrindu tapo konstitucinės teisės, civilinės, privatinės, administracinės teisės, tarptautinės teisės, verslo teisės disciplinos, analizuojančios ir modeliuojančios naująją demokratinę visuomenę.

„Netrukus paaiškėjo, kad profesūros stygius, kurį skeptikai laikė naujos aukštosios mokyklos trūkumu, tapo pranašumu: jauni žmonės, kurie mokydami kitus mokėsi ir patys, vienas po kito tapo daktarais, docentais, profesoriais. Teisės ir vadybos studijos pradėjo sparčiai plėtotis“, – pasakoja V.Pakalniškis.

Šalia tradiciškai išplėtotos baudžiamosios teisės ir kriminalistikos buvo išvystyta penitencinė teisė, kurią vėlesniais universiteto raidos etapais papildė socialinio darbo, psichologijos, andragogikos disciplinos. Kaip ir viešojo saugumo reformos atveju, buvo programiškai vadovaujamasi Vakarų teisinės tradicijos atgaivinimu.

Ypač daug dirbta atkuriant privatinės nuosavybės teisės sritį, kuri sovietmečiu buvo sugriauta. Kad Lietuvoje galėtų egzistuoti privati nuosavybė, mokslininkai ir teisininkai turėjo atkurti visą teisinę ir vadybinę infrastruktūrą.

„Universitetai buvo nepasiruošę privatinės teisės nei dėstyti, nei įsitraukti į valstybei reikiamų studijų programų kūrimą. Dėdami dideles pastangas, bandėme kurti principinius nuostatus, kurių pagrindu buvo galima mokytis, kaip privačios nuosavybės pagrindu, rinkos sąlygomis formuoti ekonominius santykius“, – prisimena profesorius.

Stiprios ir valstybiškai orientuotos socialinių mokslų mokyklos padėtis šiuo požiūriu buvo palanki. Teisininkų rengimas joje nuo pat pradžios buvo susietas ir su viešuoju valdymu. Greta pirmosios grynos teisės studijų programos buvo įsteigta teisės ir valdymo programa, skirta teisiškai kompetentingiems valstybės tarnautojams rengti.

Šalia teisinių programų valstybiniame aukštojo mokslo programų registre įregistruotos viešojo administravimo, socialinio darbo programos. Viešojo administravimo studijos atsispyrė nuo tradicinės teisinės valdininkų rengimo koncepcijos. Tačiau studijų programas universiteto mokslininkai papildė novatoriškomis naujojo viešojo valdymo ir viešosios politikos teorijomis, pagrįstomis policentrinės pilietinės visuomenės kategorijomis.

„Vadyba naujoje valstybėje ilgokai buvo naujas ir menkai pažįstamas terminas. Pradėję plėtoti šiuos mokslus, mes ir patys daug ko mokėmės. Vadybos ir teisės, kurios buvo grindžiamos visų pirma mokslu, srityje pasiekta puikių rezultatų“, – sako V.Pakalniškis.

„Taigi šios aukštosios mokyklos viešojo administravimo, politikos mokslų ir vadybos krypčių mokslininkai prisidėjo prie svarbiausių pastarojo dešimtmečio valstybės valdymo reformų:  mokslininkai dalyvavo rengiant naują Valstybės tarnybos įstatymą, kūrė savivaldos reformos, regioninio valdymo, valstybės tarnybos veiklos vertinimo koncepcijas. Ši nauja niša lėmė spartų mokyklos augimą“, – pabrėžia MRU studijų prorektorius doc. dr. Griedrius Viliūnas.

Per pirmąjį veiklos dešimtmetį studentų padaugėjo nuo 700 iki 4,3 tūkst., o 2004 m. jau vien Valstybinio valdymo fakultete studijavo beveik 5,5 tūkst. studentų. 2000 m. LTA tapo Lietuvos teisės universitetu (LTU).

LTU tapo vyraujančia šalies viešojo administravimo srities mokykla. 2004 m. pabaigoje ji dar kartą pakeitė pavadinimą ir tapo Mykolo Romerio universitetu (MRU). Pavadinimu universitetas išlaikė sąsają su savo teisininkus rengiančios aukštosios mokyklos istorija, tačiau kartu įformino ir naują raidos etapą – tapimą plataus spektro socialinių mokslų universitetu.

Įsitvirtinus teisininkų ir viešojo administravimo tarnautojų rengimo rinkoje, svarbiausiais universiteto veiklos orientyrais tapo atvirumas laisvos visuomenės poreikiams. Pradėtos plėtoti populiarios psichologijos, ekonomikos, finansų, vadybos, politikos mokslų, informatikos studijų kryptys. Greta valstybinio sektoriaus universitetas ėmė vis labiau dirbti laisvajai rinkai, privačiam sektoriui, vadovaudamasis nebe tiek valstybės institucijų, kiek atskiro asmens interesu.

Savo ištakose buvęs visiškai nuo valstybės užsakymo priklausoma aukštąja mokykla, šiandien universitetas iš privačių šaltinių surenka 76 proc. savo biudžeto pajamų, o studentų skaičius 2008 m. viršijo 22 tūkst. Taip universitetas praktiškai įrodė savo pajėgumą teikti rinkoje konkurencingą išsilavinimą.

Studijų prorektorius G.Viliūnas pabrėžia, kad viena svarbiausių universiteto sėkmingos raidos ir indėlio į demokratinės visuomenės raidą atramų per abu raidos dešimtmečius buvo tarptautiškumas. MRU pirmasis Lietuvoje užregistravo jungtines studijų programas su partneriais iš Suomijos, Austrijos ir Prancūzijos, vienas pirmųjų atliko Europos universitetų asociacijos auditą.

Šiuolaikinis aukštasis mokslas kuo toliau, tuo labiau įgyja tinklinį pobūdį, taigi atsilaikyti tarptautinėje konkurencinėje kovoje galima tik įsitraukus į globalius partnerystės tinklus. Ilgamečiu kryptingos universiteto tarptautinės partnerystės įprasminimu tapo 2014 m. MRU įkurtas Europos ir Azijos universitetų konsorciumas.

„MRU sėkmingai veikia konkurencinėje aplinkoje, integruodamasis į globalią Europos ir pasaulio aukštojo mokslo erdvę, jungdamasis į tarptautinius tinklus ir megatinklus. Universiteto skiriamasis požymis – atvirumas naujovėms, pažangiausių pasaulio vadybos metodų taikymas. Šiuo metu MRU turi daugiau kaip 200 akademinių partnerių visame pasaulyje.

2014 m. MRU įkūrė stiprų tarptautinį konsorciumą su Pietų Korėjos Dongseo, Japonijos Josai, Kinijos Huazhongo, Anglijos Midlekso, Italijos Bolonijos ir Kroatijos Zagrebo universitetais, prie konsorciumo prisijungė ir Švedijos Linėjaus universitetas. Įsijungėme į Eurazijos megatinklą, kuris vienija apie 4,5 mln. studentų“, – pabrėžia MRU rektorius prof. Alvydas Pumputis.

Numatoma daugiausiai bendradarbiauti mokslo srityje, teikti dvigubus, trigubus, o gal net konsorciumo diplomus.

Numatydamas, kad šalies visuomenė stovi ties tapimo globalios visuomenės dalimi slenksčiu, kad šiandieniniams studentams teks dirbti daugiakultūrėje darbo rinkoje, globalaus idėjų ir intelekto judumo aplinkoje, universitetas užsibrėžė visas savo antros pakopos studijų programas paversti jungtinėmis su kitų šalių universitetais. Tarp universiteto strateginių tikslų – tarptautinių jungtinių studijų programų ir naujų, pagal rinkos poreikius sumodeliuotų nacionalinių studijų programų kūrimas, nuotolinių studijų plėtra, įsitvirtinimas tęstinių studijų rinkoje, mokslingumo didinimas.

Rasa Vaitkevičienė