Naujasis švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis į šį postą atėjo žadėdamas visų pirma gerinti mokslo ir studijų kokybę. Nors šūkis toks pat kaip ir pirmtakų, jis ketina nekartoti jų klaidų ir jau yra susidėstęs keletą konkrečių idėjų, kaip to siekti. Pradėkime nuo aukštojo mokslo, kurio problemos beveik trisdešimt metų Lietuvos ir užsienio universitetuose dėstytojavusiam D.Pavalkiui gerai žinomos.
D.P.: Man keista, kad niekas Lietuvoje šiandien negali pasakyti, kokios kokybės absolventus rengia viena ar kita aukštoji mokykla. Išanalizavau Darbo biržos darbdavių ieškomiausių darbuotojų ir bedarbių profesijų sąrašus. Nežinau, ar kas gali suprasti, kaip iš šių dviejų sąrašų pirmųjų dešimtukų gali sutapti aštuonios profesijos. Pavyzdžiui, daug buhalterių be darbo, bet jų ir labai trūksta. Peršasi mintis, kad jie dirba nelegaliai, plius pasiima bedarbio pašalpą. Išanalizuosime, kokia atitiktis tarp darbo rinkos poreikių ir to, ką rengia aukštosios mokyklos. Tai bus vienas pagrindinių aukštųjų mokyklų finansavimo kriterijų.
Dabartinė situacija diktuoja sekantį žingsnį – būtinai turime įtraukti darbdavius į mokymo programų, ypač technologinės srities, rengimą, studentų mokymą.
Trečia, į akis krito begalinis programų krypčių skaičius. Daugelyje mokoma vadybos ar socialinių mokslų profesijų, kurių ir bedarbių sąraše yra pakankamai ženklus skaičius. Visi bando prisivilioti populiariomis studijų programomis, net jei neturi nei sąlygų, nei galimybių rengti tokius specialistus. Šiemet peržiūrėsime studijų programas, kas bus viena iš sudėtinių studijų kokybės gerinimo priemonių.
VEIDAS: Vis kartojama, kad valstybės poreikius ir studijas ši Vyriausybė reguliuos keisdama krepšelių sistemą, pereidama prie valstybės užsakymo modelio. Kaip tai atrodys konkrečiai ir kada to imsitės?
D.P.: Vyriausybės programos projekte iš pradžių buvo įrašyta visai atsisakyti krepšelių. Ar aš tam pritariau? Ne. Bet tuo metu dar nedalyvavau diskusijose, o kai tapau ministru, jau buvo priimtas sprendimas atsisakyti visiškai liberalaus krepšelio skirstymo metodikos. Manau, tai teisinga. Valstybė turi finansuoti tai, ko reikia valstybei, o ne tai, ko nori dvyliktokai. Pavyzdžiui, valstybė finansuoja nedaug miškininkystės, agronomijos, žemės ūkio technikos inžinerijos specialybių studentų, nors valstybės poreikis joms yra, o žmonės, kurie baigs šias specialybes, tikriausiai neišvažiuos iš Lietuvos. Arba, pavyzdžiui, slaugytojai – jų reikia, bet didžioji jų dalis dėl liberalios krepšelių sistemos patys moka už mokslą.
Liberalaus krepšelio skirstymo principo tikrai atsisakysime, tačiau dabartiniame etape permainos bus dalinės: didinsime studijų krypčių, pagal kurias skirstomos valstybės finansuojamos vietos, skaičių. Tad tokioms valstybei reikalingoms specialybėms, kaip miškininkai ar inžinieriai, nebereikės konkuruoti su žymiai populiaresnėmis studijų programomis. Be to, tų studijų programų, kurių negalime finansuoti per krepšelį, nes į jas stoja jaunimas, dažnai neturintis aukštų visų disciplinų balų, pavyzdžiui, policijos ar trenerių,, spręsime per tikslinį finansavimą.
Viešai paskelbiau įsakymo dėl krepšelių projektą, kad visi suinteresuotieji pateiktų siūlymus. Bet šiemet tikrai nebus taip, kad vienos ar kitos programos, vienos ar kitos aukštosios mokyklos finansavimas pasikeis dešimtkart. Išimčių bus: sakykim, studijuoti miškininkystės dažniausiai atvažiuoja jaunimas iš rajonų, vidurkiai jų nekokie, bet šių specialistų trūksta, todėl gal nuo dviejų krepšelių padidinsime iki dešimties. Bet taip bus tik keliose mokymo programose. Labai stipriai pakeisti proporcijas būtų neteisinga ir aukštųjų mokyklų, ir visos sistemos atžvilgiu.
VEIDAS: Bet ar priimdami į universitetus su menkais balais nepaversime aukštosios mokyklos proftechnine? Ar saugant aukštojo mokslo prestižą nesiūlysite įtvirtinti „praeinamo“ balo kartelės?
D.P.: Kai kurios aukštosios mokyklos priima su tokiais pažymiais, kad ojojoj. Manau, tai nenormalu. Studijų kokybės gerinimo programos svarstyme užsirašėme peržiūrėti šį klausimą ir, ko gero, fiksuoti minimalų praeinamą balą.
VEIDAS: Vis dėlto kas konkrečiai suformuluos tąjį valstybės užsakymą? Ir kas garantuos, kad jaunuolis, studijavęs pagal valstybės užsakymą gaus darbą? Kas atsakys, jei darbo rinkos prognozės nepasitvirtins? Ironizuojama, kad gal bus paskyrimai, kaip sovietiniais metais.
D.P.: Tai demagogija, jokių garantuotų darbo vietų, žinoma, negali būti. Kaip nuspręsiu dėl krepšelių skirstymo? Po liberalų valdymo atkuriu liberalaus demokratinio valdymo instituciją – ministerijos kolegiją. Jos pirmas uždavinys ir bus aptarti bei patvirtinti krepšelių skirstymą.
Žinoma, darbo rinkos pokyčius prognozuoti nelengva. Ne veltui pasaulyje diegiamos vadinamosios lanksčiosios studijos, kai pagal modulius studentai renkasi kreditus, o paskutiniais mokslo metais pagal situaciją darbo rinkoje pasirenka papildomus. Taip iš universiteto galima išeiti gal net su kitos specialybės, nei pasirinkai stodamas, diplomu. Tokia sistema leidžia lanksčiau prisitaikyti prie darbo rinkos.
VEIDAS: Darbo rinkos ekspertai yra siūlę metams kitiems visai nerinkti vadybos ar teisės studentų. Kaip suderinti stojančiųjų norus su valstybės poreikiais?
D.P.: Girdėjau ir aš tokius siūlymus. Dažnai jaunimas stoja mokytis ten, kur mokslas lengvesnis. Bet ar todėl, kad ten lengviau studijuoti, valstybė turi finansuoti jų studijas? Bandysime balansuoti valstybės poreikius ir jaunimo norus ir krepšeliais, ir tiksliniu finansavimu, o teisės, vadybos krepšelių mažėjimas bus didesnis nei kitur.
VEIDAS: Žadate mažinti studijų programų. Jau girdžiu rektorius protestuojant, kad pažeidžiate universitetų autonomiją.
D.P.: Universitetai, nors ir turi autonomiją, bet gauna viešuosius finansus tam, kad parengtų valstybei reikalingus specialistus. Man atrodo, kai kurie universitetai per daug susireikšmina su savo autonomija: jei visuomenė juos finansuoja, jie turi būti atskaitomingi visuomenei, tiesa, klausimas kokiais metodais. Ankstesnis ministras Gintaras Steponavičius nesėkmingai bandė tai daryti per universitetų tarybų instituciją. Mes bandysime ne tik per krepšelius, bet ir kitus finansavimo instrumentus, pavyzdžiui, per Mokslo tarybą, vertinant aukštąsias mokyklas moksliniu aspektu, per darbo rinkos vertinimus, kiek tą universitetą, jo studijų programas baigusių absolventų užsiregistravo darbo biržoje, kiek plauna indus Londono bare. Šie parametrai ir parodys, ar aukštoji mokykla daro tai, ko reikia valstybei.
VEIDAS:Kaip keisis valstybės finansuojamų studentų skaičius?
D.P.: Pagal projektą į universitetus šiemet planuota priimti per 8 tūkst. valstybės finansuojamų studentų, į kolegijas iki 8 tūkst. Tačiau šie skaičiai buvo numatyti paskaičiavus šiemetinį abiturientų mažėjimą 9 proc. Ketiname švelninti padėtį ir mažinti priėmimą kiek mažiau.
VEIDAS: Kiek realūs siūlymai suvienodinti mokestį už studijas visų studijų programų studentams?
D.P.: Yra kelios krepšelių sistemos. Vienodo mokesčio labiau atitiktų britiškąją. Tačiau Didžiosios Britanijos universitetų biudžete tik 20 proc. pajamų iš studentų, o jei mes suvienodinsime įmokas, manau, biudžetų nesubalansuosime. Skirtingų studijų programų kainos labai skirtingos – šią problemą žinome, įsirašėme prie spręstinų, bet jei kas keisis, tai anksčiausiai nuo 2015 m.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, optimalus valstybės finansuojamų aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje?
D.P.: Kol buvau laisvas ir nepriklausomas, turėjau vieną nuomonę, bet dabar ją pasilaikau sau. Iš esmės didesni universitetai turėtų daugiau šansų konkurencinėje kovoje Europos kontekste. Mažesni gali konkuruoti, jei nebent būtų labai specializuoti ir kažkurioje srityje labai „kieti“. Kai pradėsime peržiūrinėti programas, kad visi nerengtų visko, ką sugalvoja, bet susikoncentruotų savo kryptyje, aukštosios mokyklos išsigrynins. Tik taip jos gali pritraukti studentų ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Štai Sveikatos mokslų universitete 10 proc. studentų iš užsienio.
Mano pirmtakas G.Steponavičius, bandydamas sujungti universitetus, išeikvojo daug energijos, sveikatos, populiarumo. Reikia mokytis iš svetimų klaidų. Prievartinio jungimo nedarysime.
Be to, kas tikrai ateis ir iki mūsų – tai atviros prieigos universitetai. JAV jau plečiasi didelė naujoviško universitetinio ruošimo banga: universitetai turi po 200 tūkst. studentų, bet jie mokosi daugiau internetinėje erdvėje, kurioje rengia testus, bendrauja su dėstytojais, o pačiame universitete būna tik tada, kai tai neišvengiama.
VEIDAS: Minėjote, kad kitus aukštosios mokyklos iš studentų uždirba tik penktadalį pajamų. Kaip skatinsite ir mūsų universitetus užsidirbti iš mokslo?
D.P.: Tai skaudi tema. Pastaruoju metu investuota labai daug pinigų į universitetų infrastruktūrą kuriant slėnius, bet kol kas turime tik atskirus infrastruktūrinius elementus kiekviename universitete. Jie, žinoma, reikalingi universitetų mokymo ir mokslo bazei. Bet slėnių idėja buvo kita – sukurti tokią infrastruktūrą, į kurią norėtų ateiti verslas, taip pat ir užsienio, nes pas mus turėtų būti pigiau atlikti bazinius tyrinėjimus nei Vokietijoje ar Anglijoje. Tačiau ši problema atrodo užstrigusi, nes universitetuose tais projektais labiau rūpinasi mokslininkai, o ne vadybininkai. Rengiame susitikimą su visų šių infrastruktūrinių objektų vadovais, tarsimės, kaip vystyti slėnius. Tikiuosi, kad universitetams  bus duodama ne šaldyta žuvis, o meškerė, suteiksianti galimybę gauti papildomų lėšų. Tačiau pasakyti, kad visi slėniai, kaip tikėtasi prieš porą metų, tuoj vienas po kito pradės veikti, nedrįsčiau.
VEIDAS: Pagal tarptautinius moksleivių gebėjimų TIMSS, PIRLS, PISA tyrimus lietuvių pasiekimai kuklūs, nors krūviai mokyklose dideli. Ką siūlysite keisti bendrojo lavinimo sistemoje, kad mokymo kokybė gerėtų?
D.P.: Mūsų mokyklos, kaip ir universitetai, neretai moko klasikine didaktine sistema – atėjo mokytojas, papasakojo, plius vaikas gavo ruošinį – pratybų sąsiuvinį, kurį daug kam apsimoka spausdinti, kuriame kažką turi įrašyti, bet patys sklandžiai minčių dėstyti nesugeba.
Mokymo kokybė – tikrai gilus klausimas ir jį spręsti galima tik kompleksiškai. Reikia keisti požiūrį į mokymą, kad visa sistema dirbtų.
Turime diegti mokyklose šiuolaikines technologijas mokymui ir savikontrolės testams, naują laboratorinių kabinetų įrangą. Neapsieisim be žinių kontrolės ne tik baigus mokyklą – logiškas klausimas dėl tarpinių egzaminų aštuntoje, dešimtoje klasėse, o gal ir dažniau. Vaikus reikia pratinti prie žinių testavimo, bet testai turėtų būti „nepikti“, kad neįvarytų jiems streso, galima būti diegti ir savitestavimo sistemą.
Vyriausybės programoje įrašytas mokyklų vadovų kompetencijos vertinimas. Ir, žinoma, nepajudėsime pirmyn be mokinių tėvų aktyvesnio dalyvavimo mokyklos gyvenime.
VEIDAS: Tad nuo ko pradėsite keisti tą požiūrį į mokymą?
D.P.: Pirmiausia pažiūrėsime, kas vadovauja mokykloms.Yra sena lietuviška patarlė, kas nuo ko genda. Nesakau, kad tik nuo mokyklų vadovų viskas priklauso. Vis dėlto ilgai dirbantys direktoriai dažnai nenori priimti naujų pedagogų, nenori pasikeitimų, o kai kurie net bijo kompiuterio, kurį laiko ant stalo tik dėl grožio.
Vyriausybės programoje įrašyta mokyklų vadovų rotacija, nors aš sakyčiau, kad reikia ne kiek rotacijos, kiek atestacijos – kas kokie penkeri metai reiktų žmogų pakelti nuo krėslo ir pažiūrėti, ko jis vertas. Bet jei atėjo mokyklai vadovauti atėjo 35-erių žmogus ir jis pasiekia gerų rezultatų, nemanau, kad po dešimt metų reikia būtinai pakeisti. Svarbu, kad neatsirastų bendra kraujotaka su kėde.
VEIDAS: Ekspertai siūlo rengti pedagogų atestacijas, šie priešinasi. Kokia Jūsų pozicija?
D.P.: Kai suaugusį žmogų egzaminuoja kiti, sunkiai toleruojama, bet siūlysime patiems mokytojams pasitikrinti žinias. Diskutuojame apie sistemą, kurioje mokytojas galėtų prisijungti anonimiškai ir prasiatestuoti. Gal tada suėjus pensiniam amžiui, kai kas priimtų kitus sprendimus.
VEIDAS: Kaip spręsite finansinę būtinybę optimizuoti mokyklų tinklą su noru išlaikyti mokyklas provincijoje?
D.P.: Pradinukams tikrai bus daromos išimtys. Kiek ir kur išlaikysime jų mokymą, konkrečiai dar negaliu pasakyti, bet pradinukų vežiojimas man atrodo nonsensas. Nei jiems reikia kokių sudėtingų kompiuterių ar laboratorinės įrangos – artimesnėje namų aplinkai patalpoje žaidimų stiliumi jie dar geriau įsisavintų žinias. O jei mokytoja kur kaime mokys aštuonis ar dešimt vaikų, nemanau, kad tai valstybei bus brangiau nei mokėti už autobusiuką, vairuotoją, kurą ir t.t.
O progimnazijos ir gimnazijos turi būti pakankami gerai įrengtoje mokyklinėje struktūroje su moderniomis priemonėmis, tad į jas kaimo vaikus reikia vežioti.
VEIDAS: Tačiau ar nebus tokios „naminės“ pradinės mokyklėlės neleistos dėl itin griežtų švietimo įstaigoms sanitarinių normų?
D.P.: Per daug persistengta su tomis sanitarinėmis normomis ir darželiams, ir pradinėms mokykloms. Su sveikatos apsaugos ministru prie šio klausimo susitarėme grįžti, nes kartais atrodo, kad sanitarinės normos rašomos tam, kad statybininkai turėtų darbo.
VEIDAS: Kaip vertinate dalies mokytojų siūlymus mokinius, kuriems sunku mokytis mokyklų vyresnėse klasėse, nukreipti į profesinio mokymo švietimo įstaigas?
D.P.: Prievartos neturėtų būti turėtų būti – tai mokinio ir jo tėvų apsisprendimas. Tačiau problema šiandien egzistuoja: pinigai „vaikšto“ paskui mokinį ir niekam ne paslaptis, kad kai kurie tiek mokiniai, tiek ir studentai yra tempiami, kad nenubyrėtų ir švietimo įstaiga neprarastų pinigų. Tai blogina mokymo kokybę. Diskutuojame net apie kompensacinius mechanizmus, kad išmetus prastai besimokantįjį iš kolegijos ar universiteto, jo krepšelio suma kažkiek laiko nebūtų atimama.
Vis dėlto turime pripažinti, kad dabartinis mokyklos modelis orientuotas į tai, kad visi rengiami vidutiniškai. Tada rinka natūraliai gimdo elitines mokyklas, kaip kad Vilniaus Jėzuitų gimnazija ir Licėjus ar Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Valstybei labai svarbus tiek bendrojo, tiek ir aukštojo išsilavinimo vidutinis lygmuo. Bet vis dėlto Lietuvą į priekį temps tie, kurie gerokai toliau pažengę.
VEIDAS: Ar keisis valstybės finansinis indėlis į privačias švietimo įstaigas ir jų auklėtinius?
D.P.: Bendrojo lavinimo sistemoje pokyčių neplanuojame. Aukštajame moksle prisiėmėme įsipareigojimus finansuoti tuos, kurie įstojo į valstybės finansuojamą vietą nevalstybinėje aukštojoje mokykloje, ir tai tesėsime. Juk jaunuoliai nekalti, kad vyksta reformos. Dėl studijų stipendijų skyrimo naujiems stojantiesiems diskutuosime. O į studijų krepšelius būsimi privačių mokyklų pirmakursiai po 2011 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo pretenduoti negali.
VEIDAS: Kokios valstybės švietimo sistema ir kuo Jums labiausiai imponuoja? Iš kokių šalių ir ko galėtume mokytis?
D.P.: Manau, Lietuvai reiktų labiau žiūrėti į Šiaurės šalis – Švediją, Suomiją, Daniją, gal Nyderlandus. Vienas danų profesorius pasakojo, kad pas juos norint pakeisti kokį švietimo įstatymo punktą vienas parlamentas priima pataisą, o sekančios kadencijos jį patvirtina ir tik tada jis įsigalioja, kad nebūtų „maklinėjimo“ iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią. Taip sukuriamas demokratinis stabilumas. Ne veltui ir aš sakiau, kad staigiai nieko nedarysiu, nes stabilumas švietimo srityje labai svarbus. Kur kyšo akivaizdžios klaidos, reikia tvarkyti, bet keisdami neturime apversti laivo.
VEIDAS: Paskutinis klausimas: ar gerai jaučiatės, būdamas Darbo partijos narys?
D.P.: Kas buvo su jos buhalterijomis, nežinau, nes tapau darbiečiu, kai partija, kurios nariu buvau – socialliberalai su jais susijungė. O socialliberalų partijoje buvau, nes man įdomu, kaip atrasti santykį tarp valstybės ir žmogaus laisvės. Socialliberalizmo idėjos dabar plačiai diskutuojamos Europoje, teigiant, kad verslui reikia suteikti laisvę, bet ir įsipareigojimus prieš visuomenę. Ta prasme Darbo partijoje jaučiuosi gerai. Ir šioje partijoje yra daug gerų žmonių, o aš, jei pastebėjote, pakankamai pozityviai nusiteikęs kitų atžvilgiu.