Šalies universitetai ir gimnazijos yra beveik tobuli, blogi tik universitetų reitingai, o juos sudarantys leidiniai ir žurnalistai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui – tokia reakcija į “Veido” paskelbtus gimnazijų ir universitetų reitingus.
Kokios priežastys lemia tokią priešišką reakciją?

Ką parodė “Veido” sudaromi universitetų reitingai? Pirmiausia jie atskleidė, kad mūsų universitetai paklausaus rinkoje mokslo kūrimo požiūriu – tik mikroorganizmai, bet yra tikri drambliai ar net dinozaurai gamindami diplomuotus neįsivaizduojamo skaičiaus sričių specialistus, kurie susiduria su įsidarbinimo problema. 2013 m. bendras Lietuvos universitetų biudžetas siekė 1,52 mlrd. Lt, o pajamos iš mokslinės veiklos tesudarė 70 mln. Lt. Šalies universitetai gavo per 600 mln. Lt valstybės biudžeto asignavimų. Likusi universitetų biudžeto dalis yra ES paramos lėšos ir studentų įmokos už studijas.
Tai reiškia, kad mūsų universitetai yra tiesiog studentų rengimo aukštosios mokyklos ir yra labiau panašūs į kolegijas, nei universitetus. Universitetas, kaip jis suvokiamas Vakarų kultūroje, turi būti mokslo, turinčio paklausą rinkoje, kūrėjas, o studentai – jo antrinis produktas. Lietuvos valstybė, kurios universitetai nesugeba kurti rinkoje paklausaus mokslo, yra ekonomiškai atsilikusi, studentai mažai paklausūs rinkoje ir ekonomikoje vyrauja mažos pridėtinės vertės pramonė bei paslaugos. Studentų įmokos už mokslą išlaiko menką pridėtinę vertę kuriančius universitetus.
Bet šis svarbiausias “Veido” tyrimo rezultatas yra nepatogus, sunkiai suprantamas ir todėl nutylėtas bei nepastebėtas. Matyt, sąmoningai. Gausiai ES, taip pat ir Lietuvos, mokesčių mokėtojų pinigus naudojantys universitetai ir pasipūtę bei arogantiški jų vadovai norėtų išsaugoti galimybę gyventi be rimtesnių reformų ir savo naudingumo valstybei paieškų.
Prie priešiškumo “Veido” paskelbtiems reitingams prisidėjo ir naujai besiformuojanti prasta naujosios elektroninės žurnalistikos kultūra. Pamažu išryškėjo du esminiai jos bruožai. Pirma, kritiškas straipsnio pavadinimas dažniausiai neturi beveik nieko bendro su jo turiniu ir turi būti toks, kad bet kokia kaina priverstų naršyti ir susipažinti su sensacinga medžiaga. Antra, straipsnio autorius, skambindamas pašnekovui, kurio nuomonę apie paskelbtą reitingą nori sužinoti, nebeturi laiko net perskaityti pirminio informacijos šaltinio, kurį bando sukritikuoti ir “sumalti į miltus”. O portalo redaktorius nebespėja perskaityti nei savo žurnalisto rašinio, nei pirminio informacijos šaltinio, todėl užrašo skambų pavadinimą, kuris dažnai ne tik neturi nieko bendro su turiniu, bet ir prieštarauja tam, ką straipsnyje teigia pašnekovai. Taip elektroninėje žurnalistikoje artėjama prie tokio “naujienų” kūrimo ir skelbimo greičio, kai laiko lieka tik “laisvai kūrybai”.
Todėl žurnalistai, kurie dar turi laiko ir daro tyrimus bei kruopščiai ir kantriai renka duomenis, tampa kolegų pavydo aukomis ir yra be menkiausio įsigilinimo bei skrupulų žeminami. Tikruoju tiesos dievu tampa tas asmuo, kuris kalba paskutinis. Belieka tikėtis, kad naujienų portaluose naujienų kūrimo ir skelbimo greitis pasieks savo ribą ir bent jau neviršys šviesos greičio, kas sukeltų fizikinį paradoksą: naujienos būtų paskelbiamos anksčiau, nei įvyktų jose skelbiami įvykiai.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Zigmas Lydeka taip pat kaip ir naujienų portalų reporteriai neturi laiko susipažinti su reitingais. Bet drąsiai tvirtina, kad jam nėra aišku, kokia metodika buvo naudojama. Nors tiek metodika, tiek reitingui naudoti duomenys “Veide” yra aiškiai, suprantamai ir skaidriai pateikti.
Paaiškėjo, kad VDU yra lyderis pagal šio universiteto absolventų, kurie po baigimo iki pat 2013 m. pabaigos buvo registruoti darbo biržoje kaip bedarbiai, skaičių. Pasak rektoriaus, yra priežasčių daug kartų užsiregistruoti darbo biržoje, daug kartų išsiregistruoti ar tai daryti trumpam laikui. Ir gerbiamasis profesorius mano, kad buvimas darbo biržos sąrašuose nėra bedarbystės ženklas. Belieka priminti, kad visų pasaulio valstybių nedarbo rodikliai yra sudaromi remiantis tik oficialiais darbo biržų duomenimis. Lietuva nėra jokia išimtis. Ir būtų sunku rasti objektyvesnį konkretaus universiteto absolventų paklausos darbo rinkoje kriterijų. Juolab ir profesoriai savo moksliniuose darbuose naudoja darbo biržos duomenis, tad lyg ir nėra priežasčių neigti šių duomenų objektyvumą ar tikslumą.
Tikrai puikus VDU pasirinkimas taikyti liberaliųjų menų (~artes liberales~) studijų modelį ir ugdyti savarankiškas, kritiškai mąstančias asmenybes, turinčias kritiško ir analitiškai imlaus mokymosi bei mąstymo įgūdžių, išsyk pritaikomų realiame gyvenime. Belieka tikėtis, kad tai duos pozityvių rezultatų, kuriuos pripažins ir Lietuvos darbdaviai.
“Veidas” negali reitinguoti universitetų pagal siekiamybes, nes tai būtų tas pats, kaip vertinti socializmą ar komunizmą pagal jų ideologų norus ir ketinimus, o ne pagal tai, kokią realybę kuria šios idėjos.
Dar “gilesnių” įžvalgų po “Veido” sudaryto universitetų reitingo paskelbė švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Nors atstovauja politinei partijai, kurios faktinis vadovas ir net savininkas Viktoras Uspaskichas savo aukštojo mokslo diplomą galbūt nusipirko Maskvos metro stotyje ir viename garbiame Kauno universitete vos neapgynė daktaro disertacijos, ministras mano, kad turtingų tėvų remiami, bet mokytis tingintys jaunuoliai neturėtų tapti aukštųjų mokyklų studentais. Ministras netrukus turėtų pasiūlyti įvesti minimalų balą, kurio nepasiekę jaunuoliai neturėtų teisės studijuoti valstybinėse auštosiose mokyklose.
D.Pavalkiui nėra žinoma, kad tiek senosiose Europos valstybėse, tiek ekonominės ir socialinės pažangos sparčiai siekiančios Azijos valstybėse kalbama apie visuotinį aukštąjį mokslą, nes šiuolaikinis pasaulis savo socialine ir technologine pažanga pasiekė tokį konkurencijos lygį, kai šalis gali užsitikrinti savo vietą pasauliniame darbo rinkos pasidalijime tik piliečių, turinčių aukštų kompetencijų ir gebėjimų, pastangomis. Ministras D.Pavalkis eitų priešinga kryptimi: Lietuvoje aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas tik gabiems moksleiviams.
Rimčiausiai reitingams rėžė Prezidentės patarėja Virginija Būdienė: “Bandymai mokyklas vertinti tik pagal kelių dalykų egzaminų ar testų rezultatus yra grėsmingi valstybės saugumui, nes gali sumenkinti istorinį, pilietinį, socialinį, kultūrinį ugdymą, kuris yra tvirtos valstybės pagrindas ir piliečio atsparumo nedraugiškai išorės propagandai garantija.” Tikrai “rimta” ir “gili” mintis. Pasirodo, Lietuvos valstybės saugumui grėsmė yra ne tai, kad nemažoje dalyje šalies gimnazijų dirba prastos kompetencijos mokytojai, kurių moksleivių rezultatai laikant valstybinius egzaminus (“Veidas” sudarė gimnazijų reitingą pagal valstybinių egzaminų laikymo rezultatus) yra apverktini.
Užbėgant už akių “internetinei” kritikai, kuri neturi laiko skaityti, pažinti ir suprasti reitingų, privalu pasakyti, kad ypač prastos ugdymo kompetencijos mokyklos nebūtinai yra kur nors provincijoje, kur socialinis bei kultūrinis gyvenimo lygis kitoks nei sostinėje. “Veido” tyrimai rodo, kad moksleivių valstybinių egzaminų rezultatai susiję ne su gimnazijos geografine padėtimi, o su mokyklos direktoriaus ir pedagogų komandos kompetencija bei nusiteikimu siekti geresnių ugdymo rezultatų. Belieka spėlioti, ar Prezidentės patarėja žino, jog lietuvių kalbos ir istorijos egzamino užduotys sudaromos taip, kad būtų galima patikrinti abiturientų istorinį, pilietinį, socialinį ir kultūrinį ugdymą, kuris taip rūpi Prezidentės patarėjai ir kurio pasiekimus atspindi “Veido” sudarytas gimnazijų reitingas.
Su gimnazijų ir universitetų reitingais sudrumstėme ramų pelkės gyvenimą. Atsiprašome. Bet nenorime ir neturime teisės gyventi pelkėje. O jei tenka joje gyventi, tai bent retsykiais turime teisę pelkę pamaišyti ir pasižiūrėti, kas iškyla į paviršių. Savaime suprantama, daug pelkės gyventojų bus nepatenkinti ramybės drumstinu ir net kaltins žalos darymu visos pelkės saugumui. Turime atsiprašyti, kad dar jaučiame profesinę pareigą neleisti pelkei pradėti skleisti prastą kvapą, o ne tik generuoti “click‘us”.