„Jūroje reikia būti gimusiam po laiminga žvaigžde. Yra kapitonų, kuriuos tarsi persekioja nemalonumai, o kiti išplaukioja visą gyvenimą – ir nieko, be incidentų“, – sako naujasis Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Alekna, pats beveik dvidešimt šešerius metus dirbęs jūroje. Pusę jų – laivo kapitonu.

Paklaustas, kaip iš gimtojo Dirginčių kaimo Skuodo rajone sugalvojo iškeliauti mokytis į prestižinę Stepano Makarovo jūrinę akademiją tuomečiame Leningrade, A.Alekna ilgai sukiojasi odiniame krėsle ir pats trauko pečiais, tarsi tokiu likimo pokštu stebėdamasis.
Giminėje buvo jūrininkų? Nebuvo. Marinistinėmis knygomis žavėjosi? Ne daugiau kaip kiti berniukai. Vienintelis vaikystės „okeanas“ – tvenkinys, iš kurio traukdavo gružlius ir pūgžlius. Vienintelis „šturvalas“ – motociklo vairas…
„Du jaunesni broliai labiau linkę prie technikos nei aš – jie net kolūkio nurašytą traktorių atgaivino, kad nereikėtų arklio į laukus kinkyti. Su traktoriumi berniukams vis įdomiau… Abu ir tapo autošaltkalviais, mašinas remontuoja. Kitas brolis – ūkininkas, šeimininkauja sodyboje, kurioje visi užaugome. Buvom paprasti kaimo vaikai – ravėdavom, šieną pjaudavom, bulves sodindavom“, – kalba žvelgdamas kažkur pro langą, o gal – pro išnykusius metus.
Uosto kapitono tarnyba įkurdinta antrame Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastato aukšte – priešingai nei iš kitų uosto vadovų kabinetų, čia nei tyvuliuojančių marių, nei laivų pro langą nepamatysi. Užtat kapitono kompiuterio ekrane Klaipėdos uostas ir jo prieigos – kaip ant delno. Prieš tai septynerius metus A.Alekna dirbo Laivų eismo tarnybos viršininku, tad vaizdai iš šios tarnybos stebėjimo bokštų įsirėžę ilgam. O vienas pirmųjų užsibrėžtų darbų – kitąmet atnaujinti pasenusius tarnybos bokšto radarus, kurie nebeatitinka nūdienos reikalavimų.
Dar greičiau – jau šią žiemą – žadama parsiplukdyti šiuo metu Estijoje, Saremos salose, baigiamą statyti naująjį direkcijos hidrografinį laivą „Lotas“, pakeisiantį atitarnavusią poros dešimtmečių senumo „Rusnę“. Į „Lotą“ bus perkelta ir laikinai „Rusnėje“ sumontuota naujos kartos gylio matavimo įranga, kuri laivybos kanalo dugno reljefą fotografuoja ryškiomis vaivorykštės spalvomis.
„Štai čia, tas raudonas, – kanalo šlaitas, matot? O šitos žalios vagos su tamsiais akmenukais – kanalo dugnas. Žemkasės vamzdis gilindamas jį taip išarė. Nors bulves sodink“, – juokiasi kapitonas.

Kaistantis telefonas

Ant stalo nerimsta telefonas: dienraščių žurnalistai vienas po kito tikslinasi, kas pirmąjį lapkričio šeštadienį nutiko baržai, gabenusiai iš Malkų įlankos iškastą gruntą į jo skandinimui numatytą vietą jūroje. „Jūra buvo banguota, kroviniui triumuose pasislinkus kairiojo borto link, 3,7 jūrmylės nuo uosto vartų nutolęs laivas gavo dešimties laipsnių kreną. Siekdami išvengti nelaimės, priėmėm sprendimą išpilti krovinį įvykio vietoje. Kiek buvo likę plaukti iki dampingo rajono? Dar maždaug dvigubai tiek. Ne, grunto susemti nereikės – jūra pati juo pasirūpins“, – kantriai aiškina rašto broliams, tačiau padėjęs ragelį susirūpina: kažin ar pavaldiniai jau pranešė Aplinkos apsaugos departamentui? Kad ten nepagalvotų, jog uostininkai bando kažką nuslėpti…
Dabar vienintelė incidento pasekmė – po vandeniu netikėtai išdygusi smėlio kalva ir sunerimę žurnalistai. O kas žino, kuo būtų pasibaigę, jei audringoje jūroje baržai būtų buvę leista tęsti kelionę? Galėjo kilti pavojus laivui, dar svarbiau – jo įgulai. Gelbėjimo operacijos kainuoja brangiai… Kapitonas tikisi, kad gamtosaugininkai, iškastame grunte kruopščiai skaičiuojantys teršalų miligramus, tai supras.
Vos ragelis plumpteli į vietą – vėl skambutis. Krovos bendrovės vadovas mėgina užsitikrinti leidimą į lapkričio viduryje atplauksiantį laivą pakrauti kuo daugiau grūdų. O kas šiandien gali pasakyti, koks tuo metu bus vandens lygis uosto akvatorijoje? Iš kur – rytų ar vakarų pusės – pūstelės vėjas, atginsiantis arba, atvirkščiai, į jūros platybes nuginsiantis taip reikalingus uostininkams papildomus leistinos laivų grimzlės centimetrus? Kapitonas ilgai dėsto aname laido gale puikiai žinomus dalykus ir stengiasi nieko neprižadėti. Juk klirensas vidinėje Klaipėdos uosto akvatorijoje kaip buvo, taip ir liko 1,5 m – nepaisant to, kas sėdi uosto kapitono krėsle ir kiek lietuviškų grūdų žada perbėgti į konkuruojantį Liepojos uostą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.