Kasmet į savanorišką veiklą įsitraukia vis daugiau lietuvių. Be atlygio dirba verslininkai, įmonių vadovai, menininkai, daugėja ir pensininkų, padedančių dar sunkiau gyvenantiems.

Visuomenės nuomonės apklausos skelbia, kad nors kartą savanoriavęs yra jau kas penktas lietuvis. O per pastaruosius trejus metus 9 proc. padaugėjo Lietuvos gyventojų, užsiimančių vienokia ar kitokia savanoriška veikla. Eurobarometro tyrimas „Savanoriškas darbas“ atskleidė, kad pas mus, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, nuolat savanoriauja 24 proc. žmonių. Tiesa, iki Nyderlandų, kur į kokią nors savanorišką veiklą yra įsitraukę net 57 proc. gyventojų, mums dar toli, tačiau vis daugiau lietuvių supranta, kad dalytis galima ne tik pinigais, bet ir dėmesiu, imantis iniciatyvos gražinti savo miestą ar gatvę ir nesitikint už tai jokio atlygio.
Taigi kas skatina žmones vežioti maistą neįgaliesiems, globoti išmestus į gatvę gyvūnus, švarinti ežerų pakrantes, savo lėšomis pažeidžiamoms visuomenėms grupėms kurti interneto puslapius bei juos administruoti, kasmet po penkis kartus dalyvauti kraujo donorų akcijose ir net atnaujinti visą sostinės gatvę?

Pinigai, keičiami į daiktus, laimės nesuteikia

Vienos didžiausių pasaulyje siūlų gamintojų bendrovės „Coats“ Lietuvos padalinio „Coats Lietuva“ generalinė direktorė Rūta Voverytė jau ketvirtus metus priklauso Maltos ordinui. Nors ir eidama atsakingas pareigas, moteris randa laiko organizuoti ne tik kasmetinius ordino renginius, tokius kaip „Maltiečių sriuba“, bet ir buvo pagrindinė aukščiausio Maltos ordino vadovo Didžiojo Magistro Matthew Festingo vizito Lietuvoje organizatorė. Ji suderino pernai pirmą kartą mūsų šalyje viešėjusio Didžiojo Magistro susitikimus su prezidente Dalia Grybauskaite, aukščiausiais Bažnyčios hierarchais.
Be to, R.Voverytė jau ne vienus metus lydėjo Lietuvos neįgaliuosius į Lurdą, ten jai teko stumti jų ratelius, padėti pavalgyti ir pan. O supratusi, kad nori dar labiau pajusti dalijimosi ir pagalbos teikiamą džiaugsmą, Lurde liko savanoriauti keturių šimtų vietų neįgaliųjų ligoninėje – plovė indus ir valė koridorius. „Būna dienų, kai, atrodo, ne vaikštau, o skrendu gatve. Tokios stiprios energijos suteikia besąlygiškas darbas be jokio išskaičiavimo. Ir kuo daugiau dirbi be atlygio, tuo šis jausmas stiprėja, – ką gauna dirbdama Maltos ordine, paaiškina R.Voverytė. – Visi savanoriai jaučia pilnatvę. To ieško visi, bet nusipirkęs, tarkim, daiktą, kurio seniai troškai, laimingas būni vos kelias minutes. Kelionės irgi tik trumpam suteikia laimės pojūtį.“
Beje, R.Voverytė, dar prieš įsitraukdama į Maltos ordino veiklą, su penkiais bendraminčiais trejus metus kiekvieną savaitgalį rinkdavo šiukšles Vilniaus Pilaitės ežero pakrantėse. Mat negalėjo ramiai praeiti pro kalnus iškylautojų paliktų šiukšlių. „Surinkom daugiau kaip keturis šimtus maišų. Vėliau prie mūsų prisidėjo rajono gyventojai, o paskui prasidėjo „Darom“ akcijos. Tad vaizdas dabar gerokai pasikeitęs“, – džiaugiasi moteris.
Dar vienas „Veido“ pašnekovas vilnietis Olegas Mackevičius dirba keliose darbovietėse, studijuoja, vaidina Lietuvos rusų dramos mėgėjų teatre, veda seminarus emocinės paramos telefonu tarnybos „Jaunimo linija“ savanoriams, dalyvauja savižudybių prevencijos „Nebijok kalbėti“ renginiuose. „Per šešerius metus, kuriuos savanoriauju „Jaunimo linijoje“, prie telefono budėjau daugiau kaip tūkstantį valandų, tad dabar galiu savo patirtimi dalytis su pradedančiais savanoriais. O įsitraukiau į „Jaunimo linijos“ veiklą, kai atsigręžęs į prabėgusius metus supratau, kad nieko doro nenuveikiau, tik linksminausi“, – prisimena O.Mackevičius.
Ir priduria, kad penkiolika metų plėtodamas su kompiuterine technika susijusį verslą ir uždirbdamas nemažai pinigų nesijautė laimingas. „Pinigai, keičiami į daiktus, nesuteikia laimės. Didžiausią prasmę jaučiu ir suprantu ne veltui nugyvenęs dieną, kai po pokalbio su ketinančiu nusižudyti žmogumi išgirstu, kad jis dar pagalvos, ar verta kelti prieš save ranką, ir kad šiandien to nedarys“, – pasakoja 34-erių metų vyras.
Jis sako ir pats gavęs daug naudos savanoriaudamas, nes išmoko bendrauti ir girdėti kitus. Pasak O.Mackevičius, tą patį galima daryti ir už pinigus, tačiau tada tai tampa darbu ir rutina, kuri neteikia tokio pasitenkinimo.
Beje, jis dar neatlygintinai penkis kartus (tiek, kiek galima daugiausiai) per metus duoda kraujo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.