Kauno “Žalgiriui” ir Vilniaus “Lietuvos rytui” pernelyg ilgai nepavyksta prasibrauti tarp 8 stipriausių Europos krepšinio klubų.

Stipriausi Lietuvos krepšinio klubai – Kauno “Žalgiris” ir Vilniaus “Lietuvos rytas” – užvertė dar vieną Europos taurių turnyrų istorijos puslapį. Abi mūsų ekipos trečią kartą kartu dalyvavo Eurolygos TOP-16 varžybose ir vėl nesugebėjo peržengti jo barjero. Eurolygos trečiajame etape – ketvirtfinalyje – vienintelį kartą Lietuvos klubas dalyvavo tik 1998–1999 m. sezoną, tuomet “Žalgiris” tapo čempionu.

Skirtingi scenarijai

Abi mūsų ekipos šį sezoną turėjo rimto pagrindo tikėtis pagaliau įveikti užkeiktąją ribą. Tiesa, tos viltys Vilniuje ir Kaune puoselėtos visiškai skirtingu metu.

“Žalgiris” apie ketvirtfinalį galėjo rimtai galvoti reguliariajam sezonui įsibėgėjus. Penketą Lietuvos rinktinės narių ir visą būrį legionierių įsigiję kauniečiai puikiai pradėjo sezoną ir kolekcionavo pergales. Tačiau viską aukštyn kojomis apvertė klubo savininko Vladimiro Romanovo užsukta trenerių karuselė. Aco Petrovičiaus atleidimas ir laikinas Rimanto Grigo vadovavimas komandą išbalansavo. Naujam strategui Iliasui Zourui beliko užbaigti Eurolygos sezoną taip ir nespėjus suderinti komandos žaidimo.

Be to, “Žalgirį” paveikė netikėtas vidurio puolėjo Mirzos Begičiaus pabėgimas į Madrido “Realą”. Iš Maskvos CSKA skubos tvarka pasiskolintas Bobanas Marjanovičius pabėgusį slovėną pranoko ūgiu, tačiau žaidimu jam neprilygo nė iš tolo ir visiškai netiko kauniečių pamėgtam žaidimui “du prieš du”.

“Žalgiris” Eurolygos sezoną baigė liūdnai. TOP-16 etape praktinės galimybės patekti į ketvirtfinalį buvo palaidotos labai anksti, o žaidžiant priešpaskutinį turą žlugo ir teorinės. Kauniečiai per šešis mačus pergalę šventė tik kartą.

Sostinėje pesimizmas aistruolius užplūdo dar net sezonui neprasidėjus. Per kontrolinius mačus komanda atrodė beviltiškai, todėl dar prieš pirmąsias Eurolygos rungtynes ją buvo priverstas palikti treneris Draženas Anzulovičius.

Paskubomis į Vilnių sugrąžintam Aleksandrui Trifunovičiui ir jo asistentu tapusiam Dariui Maskoliūnui žaidimą teko lipdyti kovinėmis sąlygomis. Prieš pat pirmąsias Eurolygos rungtynes prie “Lietuvos ryto” prisidėjo įžaidėjas Khalidas El-Aminas, o lapkričio viduryje į Vilnių atvyko ir Šarūnas Jasikevičius.

“Lietuvos rytas” pralaimėjo pirmąsias ketverias Eurolygos reguliariojo sezono rungtynes, tačiau laimėjo trejas paskutines (namie 88:87 nugalėta “Barcelona”) ir paskutinę akimirką prasibrovė į antrąjį etapą. Viltis įveikti ir šį barjerą buvo gyva iki paskutinių paskutinio mačo su Vitorijos “Caja Laboral” minučių. Deja, lemiamas mūšis buvo pralaimėtas.

Skirtingos įvykių chronologijos lėmė, kad galutinio rezultato atžvilgiu identišką pasirodymą elitiniame turnyre vilniečiai gali vadinti sėkmingu, o kauniečiai – nuvylusiu.

Linki stabilumo

Lietuvos klubams pasibaigusio Eurolygos sezono pamokas paprašėme įvertinti žinomą krepšinio specialistą, Vilniaus “Sakalų” vyriausiąjį trenerį Rūtenį Paulauską.

“Rezultatai rodo, kad abu klubai buvo netoli ketvirtfinalio, nors situacija jiems susiklostė skirtingai. Nežinau, ar galima ieškoti dėsningumų, ieškant galimybių patekti į ketvirtfinalį. Vieną kartą pavyksta pasirinkti tinkamus legionierius, jiems tinka trenerių darbas, gerai žaidžia lietuviai, kitą kartą kažkas nepavyksta. Ne visada ketvirtfinalį pasiekia ir turtingiausi klubai, todėl apie dėsningumus kalbėti sunku. Manau, mes galime pasidžiaugti geru mūsų klubų darbu”, – sakė krepšinio specialistas.

Šį sezoną ir “Žalgirio”, ir “Lietuvos ryto” vadybininkams teko pasidarbuoti iš peties, ieškant žaidėjų ir trenerių. R.Paulauskas mano, kad Kauno ir Vilniaus klubų atstovai pasirodė sėkmingai.

“Manęs nenuvylė nė vienas iš sezono metu “Lietuvos ryto” įsigytų žaidėjų, todėl galima būtų sakyti, kad vadyba veikė gerai. “Žalgiryje” naudojama didelė žaidėjų rotacija, visi sulaukia savo galimybių. Manau, Kauno klube prie komandos žaidimo visiškai netiko vienintelis Omaras Samhanas. Visi kiti sėkmingai vykdė trenerių užduotis. Jei kuris iš kauniečių žaidėjų pernai dar nebuvo Eurolygos lygio krepšininkas, šį sezoną tokiu tapo, dauguma žengė į priekį – ir komandai padėjo, ir pakėlė savo vertę”, – tvirtina treneris.

Šis sezonas išskirtinis dar ir tuo, kad abu stipriausi Lietuvos klubai Eurolygoje pasinaudojo net aštuonių legionierių paslaugomis (įskaitant priverstinį M.Begičiaus keitimą B.Marjanovičiumi). Čia kyla klausimas, galbūt dar didesnis legionierių skaičius būtų geras būdas pagaliau prasimušti į Eurolygos ketvirtfinalį? R.Paulauskas mano, kad kelią į trečiąjį elitinio turnyro etapą galėtų atverti tik gerokai aukštesnio lygio (todėl ir daug brangesni) legionieriai.

“Kauno klubas šį sezoną jau laimėjo LKF taurę, legionieriai svariai prie šios pergalės prisidėjo. Tačiau pasakykite, kuris iš “Žalgirio” legionierių yra toks perspektyvus, kad norėtųsi jį būtinai pasilikti komandoje dar dvejiems trejiems metams? Nė vienas. “Lietuvos ryto” legionieriai? Milko Bjelica – taip, Kenanas Bajramovičius – galbūt. Ir viskas.

“Lietuvos rytas” turėjo išskirtinį žaidėją – Chucką Eidsoną. Tačiau tokius krepšininkus sunku ir surasti, ir išsaugoti.

Krepšinyje niekas didelių kompensacijų nemoka, pasibaigia kontraktai, ir žaidėjai išeina. O talentingų ir pigesnių žaidėjų ieško visi, jie labai greitai pastebimi ir sulaukia daugybės siūlymų. Todėl įsigyti tokių žaidėjų kaip Ch.Eidsonas, neturint didesnių finansų, tikimybė nėra labai didelė. Nesakau, kad “Žalgirio” ir “Lietuvos ryto” dabartiniai legionieriai – prasti. Jie yra geri žaidėjai, tačiau tinka tik šiandien siekti tam tikrų rezultatų. Sunku su jais sieti viltis ką nors rimtesnio laimėti ateityje”, – sakė pašnekovas.

Svarbiausias dalykas, kurio R.Paulauskas norėtų palinkėti stipriausiems Lietuvos klubams – stabilumas. Galbūt taip pagaliau pralaužtume ir Eurolygos ketvirtfinalio barjerą?

“Norisi palinkėti, kad treneriai, kuriems sekasi dirbti, išsaugotų vietas ir vestų komandas ne trečdalį ar pusę sezono. Kad būtų taip, kaip didžiuosiuose Europos klubuose, kuriuose treneriai gali ramiai darbuotis bent dvejus trejus metus”, – teigia krepšinio treneris.