Balandžio pirmoji – melagysčių, pokštų, juokų diena. Rimtai ir nuobodžiai apibrėžiant, melagystė yra pranešimas apie nesamus dalykus. Oi, ir kur jūs taip švarką išsiterliojote – cha cha cha, balandžio pirmoji.

Įprasta, kad balandžio pirmąją žiniasklaida apsimeluoja. Vyksta išmaniųjų melagių varžytuvės. Aukštasis pilotažas – taip sukurpti žinią, kad niekas neužuostų apgavystės. „Tikrai patikėjau“ – didžiausias komplimentas melagingo teksto autoriui.

Melų tradicija turi istoriją. Senais, nors nebūtinai gerais laikais nauji metai įvairiose vietose prasidėdavo skirtingu laiku. Vieni krikščionys juos pradėdavo skaičiuoti nuo kovo pabaigos, kiti nuo dar kada nors. Pernai būta 450 metų sukaktuvių nuo Prancūzijos karaliaus valia įvykdytos Naujųjų metų standartizacijos. Nustatyta, kad metai prasidės sausio pirmąją. Visi, kurie pagal seną įprotį švęsdavo Naujuosius metus balandžio pirmąją, liko kvailiais.

Apmąstant šį istorinį faktą kylą visokiausių klausimų. Antai tas karalius sužinojo, kad 42 šalies vyskupijose metai prasideda skirtingu laiku, tiktai keliaudamas po šalį. Nebūtų išvykęs iš sostinės – gal ir nebūtų sužinojęs. Arba nebūtų to sureikšminęs. O kodėl nežinojo? Matyt, todėl, kad niekas nepasakė.

Kitas klausimas štai koks. Žinome, kad valdžia mėgsta viską standartizuoti – tokia jos misija. Kilometras, kilogramas – prancūziškos kilmės, ko nepasakysi apie paras, valandas, sekundes, kurios tarsi nukrito iš dangaus. Saulės patekėjimą sunku falsifikuoti, o svarsčius galima. Nenuostabu, kad atsiranda institucijos, kurios rūpinasi, jog svaras būtų svaru, kilogramas – kilogramu, mylia – mylia.

Šiais laikais, kada kyla vadinamojo dereguliavimo bangos, galima paklausti, ar reikia viską reguliuoti. Negerai, jeigu atsirastų skirtingi kilogramo etalonai, tačiau ar žodis „Tewyne“ tikrai nesuprantamas? Ar reikia valstybinės institucijos, kuri primygtinai diegtų pusiau perskeltą „w“ ir ant „e“ užrioglintų tašką, kurio nežinojo senovės romėnai? Toks klausimas mūsų šalyje rimtai skamba tiktai balandžio pirmąją. Tik verta paminėti, kad anglosaksų pasaulyje lyg ir nėra valstybinių institucijų, kurios sergėtų anglų kalbos standartus. Bent jau Didžiojoje Britanijoje tikrai ne. Standartus nustato profesoriai, jie redaguoja ir leidžia žodynus, gramatikas. Tai pilietinės visuomenės triumfas kalbos politikos srityje. O kas kalba ir rašo su klaidomis – tas kvailys ne vien balandžio pirmąją.

Grįžkime prie to karaliaus, kuris išbraukė minėtą datą iš naujametinių švenčių sąrašo. Galėtume paklausti, kodėl tiktai išvažiavęs iš sostinės jis susirūpino, kad šalyje netvarka. Vienas iš galimų atsakymų – jis neskaitė regioninės spaudos. Priešingu atveju būtų pastebėjęs, kad tą pačią dieną išėję laikraščiai vienur pažymėti, pavyzdžiui, 1564 m., o kitur – vis dar 1563 m. Tačiau laikraščių tada nebuvo.

Europoje pirmasis laikraštis (savaitraštis) išėjo 1605 m. Strasbūre, vadinosi „Relation aller Fürnemmen und gedenckwürdigen Historien“ – „Visų išskirtinių ir įsimintinų istorijų sąvadas“. Tačiau taip galėtų vadintis ir paskalų laikraštis. Nėra net užuominos, kad istorijos būtų teisingos. Negi Europos žiniasklaida prasidėjo nuo geltonosios spaudos?

Toks klausimas irgi balandinis. Minėtas savaitraštis buvo, sakytume, rimtas, kiek leido to meto sąlygos. Svarbesnis klausimas – kodėl, visiems pripažįstant, kad žiniasklaida dažnai meluoja, vis dar išlieka leidinių, popierinių ar virtualių, kurių skaitytojai, vaizdžiai kalbant, susimoka už teisybę?

Atsakymas – todėl, kad teisybė paklausi ir turi kainą. Nežinosi, kur pasitikrinti, ar tavo svarsčiai atitinka etaloną, neseksi kainų kitimo, darbo skelbimų, netgi orų prognozių – turėsi nemalonumų. Balandžio pirmoji visada prie bankroto ribos, o dienos, kada dauguma stengiasi bent jau kvailai nemeluoti, – ne.