Mosavimas kainų reguliavimo vėzdu reguliariai kartojasi, ypač prieš rinkimus, tačiau tokia “rutina” neguodžia, nes vis dėlto tai galiausiai vėzdas prieš žmones. Ir užtikrintas kelias į praeitį.

Nedarbas, emigracija, biudžeto deficitas, šešėlinė ekonomika – visos ekspertų vardytos problemos nublanko, kai valdžia išsitraukė kainų ar antkainių reguliavimo vėzdą. Reguliavimo šalininkai sako, kad šiuo vėzdu apgins vartotojus nuo išnaudotojų. Tačiau ekonomikos dėsniai liudija kitą tiesą: vėzdas tvos būtent vartotojams.

Išsiaiškinkime – kas gi su kainomis negerai? Taip, labai skaudu, kad krizės metu brangsta vadinamosios paprastosios prekės. Tai nutinka dėl to, kad išauga būtent jų paklausa. Jei dar prisideda nederlius – kainos kyla stipriai, tačiau – laikinai. Beje, tuo pat metu kai kurios prekės pinga. Štai Lietuvoje pigo mėsa. Žmonėms tai – pažįstama, ir tie, kurie skaičiuoja, be valdžios sukurto tinklalapio žino, kurioje parduotuvėje šiandien nuolaidos ir kokios kainos turguje.

Tikrai, krizė negailestingai kerta, ypač gaunantiesiems mažas pajamas. Taigi nenutylėkime, kas gi sukėlė krizę? F.A.Hayekas dar 1974 m. gavo Nobelio premiją už tai, kad įrodė krizės priežastis – tai valdžios vykdoma pinigų emisija, paprasčiausias pinigų spausdinimas. Kai laisvosios rinkos ekspertai siūlo stabilizuoti pinigų kiekį, kas leistų gerokai sumažinti kainas, valdžios grobikiškus planus palaikantys ekonomistai ima gąsdinti defliacija. Tai ko gi jūs norite, politikieriai – kainų kilimo ar mažėjimo? Pirmoji nuoseklumo pamoka: rinka, kurioje pinigai nebūtų spausdinami, užtikrintų kainų mažėjimą. Išjunkite valdišką pinigų presą, ir kainos kris. Lietuva, laimė, šiuo presu nesinaudoja, bet turi kitą infliacijos šaltinį – gausiai imamas valdžios paskolas deficitui finansuoti ir ES paramą. Kol didės pinigų kiekis, kainos pasmerktos kilti, ir tai ne joks kartelis ir ne rinkos nesėkmė. Jei nenorime būti skurdesni be šių pinigų, bent jau būkime teisingi – įvardykime, kad jie daro įtaką kainoms.

Girdėjome sakant, kad nėra čia jokios laisvos rinkos, todėl kainas reikia reguliuoti. Taip, visai laisvos rinkos nėra, bet būtent dėl to, kad yra per daug valdžios. Antroji nuoseklumo pamoka: norite daugiau laisvos rinkos – mažinkite valdžios, o ne atvirkščiai. Beje, net ir esant valdžios intervencijai, kol veikia laisvos kainos, gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau tik atimk iš rinkos laisvas kainas – gausi planinę komandinę ekonomiką.

Ar tokia reguliuojamų kainų planinė ekonomika tinkama vartotojui? Kainų reguliavimu siekiama sumažinti rinkos kainą. Jei kaina nustatoma didesnė, niekas rinkoje nepasikeis, bet ir kainų mažinimo tikslas nebus pasiektas. Taigi nustatoma mažesnė nei rinkos kaina, –  kas vyksta toliau? Padidėja paklausa šioms pigesnėms prekėms. Tačiau pasiūla sumažėja, užuot išaugusi, kad atlieptų ir patenkintų šią išaugusią paklausą! Kodėl sumažėja? Ogi todėl, kad į sumažintą kainą su savosiomis sąnaudomis “nebeišsitenka” mažiau efektyvūs gamintojai. Dalis gamintojų bankrutuoja, dalis tiesiog nustoja gaminti nuostolingas prekes, ir konkurencija sumažėja. Išgirskite – konkurencija sumažėja. Rinkoje įsivyrauja deficitas, nes vartotojai su gamintojais nebesusikalba kainomis, kaip vykdavo iki šiol. Apsukresni atidaro “antrinę” – šešėlinę deficitinių prekių rinką – ir vėl prekiauja rinkos kainomis. Tad pradėjusi reguliuoti kainas, užuot padidinusi prekių prieinamumą vartotojams, valdžia jį sumažino. Trečioji nuoseklumo pamoka: norite konkurencijos ir prekių prieinamumo – naikinkite kainų reguliavimą visur, kur dar jis yra, o ne įvedinėkite naują.

Kainų reguliavimo fiasko greitai išaiškės, ir valdžiai reikės imtis naujų intervencijų į rinką. Prireiks subsidijų gamintojams, kad šie gamintų daugiau, kvotų vartotojams – kad visi gautų deficitinių prekių. Arba valdžiai teks dar labiau lįsti į kainas – prireiks įvesti sąnaudų kontrolę, o tai jau veda link totalinio kainų reguliavimo, visiško rinkos išnykimo ir perėjimo prie centrinio planavimo.

Šiandien sakoma, jog nėra konkurencijos prekyboje, pieno perdirbimo srityse, kad trūksta parduotuvėlių, ir t. t. Pirmiausia, išvardytose rinkose konkurencija tikrai yra, ir ji labai intensyvi. Tai patvirtintų bet kuris konkurencijos ir šių sričių žinovas. Tačiau ekonomistui labiausiai rūpi – ar gali būti konkurencijos daugiau? Taip, žinoma, kad gali būti. Aišku, kad parduotuvėlių galėtų būti daugiau, jei 2009 m. naktinė reforma nebūtų sudavusi mirtino smūgio individualioms įmonėms. Konkurencijos tikrai gali būti daugiau, jei būtų sumažinti nesuskaičiuojami reikalavimai prekybininkams, kurie mažiukams nepakeliami. Kur ten mažiukai! Prisiminkime – Lietuvoje norėjo investuoti tarptautinis prekybos tinklas, net sklypus buvo susipirkę, tačiau išpardavė ir movė lauk, pamatę mūsų teritorijų planavimo brūzgynus. Ketvirtoji nuoseklumo pamoka: norite daugiau konkurencijos – išsišluokite savo valdišką daržą, nes ten slypi daugiausia kliūčių konkurencijai.
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama priimti sprendimus, kurie mažintų konkurenciją. Konkurencijos taryba toje srityje turi (turėti) daugiausia darbo, bet apmaudu ir liūdna matyti, kaip nepriklausoma institucija tampa politikavimo įrankiu. Dar blogiau: pradedama manyti, kad Konkurencijos taryba atsakinga už mažas kainas, už nuolatinį kainų mažėjimą, už ką ji nėra atsakinga, o ir norėdama negalėtų būti.

Dar vienas argumentas, pasitelkiamas siūlant reguliuoti maisto kainas – vaistų kainas sureguliavome. Ar jos sumažėjo? Ar tai veikia? Nė velnio neveikia taip, kaip sakoma iš politikų tribūnų. Pirma, krito ne visų vaistų kainos, o tik kai kurių. Kai kurie vaistai brango. Antra, kai kurių vaistų gamintojai svarsto nebeprekiauti nepelningaisiais vaistais – neapsimoka. Trečia, rinka “virškina” kainų reguliavimo įtaką, ne už kalnų rinkos koncentracija, vaistinių skaičiaus mažėjimas. Politikai ir vėl plos katučių, nes teigia, kad vaistinių (konkurencijos!) per daug, bet ar pritars pacientas?