Pasaulis keičiasi, vaikai irgi. Jų auklėtojams kas belieka – taip pat tenka keistis. Šiandieną sumanęs nudobti vaikelį dėl to, kad šis silpnas, būtų įvertintas kaip sutrikusios psichikos, pavojingas visuomenei. Antikoje toks sprendimas nieko nestebino.

Tarp daugelio istorinių reliktų yra ir mylinčio bei rūpestingo vyro laiškas žmonai. I m. e. amžiuje, išvykęs į kelionę, jis rašė: „Kai tik su manimi atsiskaitys – tuoj pat išsiųsiu tau pinigus. Jei, meldžiu to dievus, sėkmingai pagimdysi, berniuką palik, o mergaitę – išmesk.“ Tik 374 m. bažnyčiai paveikus priimtas įstatymas, draudžiantis žudyti vaikus.

Nuo to laiko vaikų ugdymo metodai irgi tobulėjo. Dar viduramžiais parašyta ne viena knyga, mokanti, kaip teisingai ugdyti vaikus. Daugeliui šių raštų nesvetima mintis: pagailėsi rykščių – sugadinsi vaiką. Manyta, kad mušimas ne tik auklėja, bet ir stiprina vaikų atmintį. Todėl, kad jie ką nors geriau įsidėmėtų, būdavo primušami. Netgi karališkų šeimų vaikai neišvengdavo tokio auklėjimo. Jau tapęs Prancūzijos valdovu Liudvikas XII pasakodavo, kad dažnai nubusdavęs bijodamas rykščių. Karūnavimo dieną jį irgi išpėrė, mat tuo metu jaunajam karaliui tebuvo aštuoneri.

Renesansas pakeitė požiūrį į žmogų. Pradėta kalbėti ir apie tai, kad nedera vaikų žiauriai mušti, siūlyta tai daryti saikingiau. Kita vertus, anot parašiusio knygą „Rykščių istorija“ Jameso Glasso Bertramo, vaikai fiziškai bausti ne dėl jų blogo elgesio ar neklusnumo, o tiesiog dėl tvirto įsitikinimo, kad juos reikia mušti.

Įsigalint nuostatai saikingiau kulti vaikus, pasitaikydavo ir vienas kitas nukrypimas nuo „saiko“, vertintas kaip nekalta klaida. Regis, toks požiūris galėjo gyvuoti, tačiau vis atsirasdavo koks smalsus mokslininkas, besidomintis baudžiančio ir aukos seksualiniais išgyvenimas ir motyvais. Prancūzas Donatienas Alphonse’as François de Sade’as ne tik plakdavo ir kitaip kankindavo savo partneres, bet ir savo knygose tai aprašė. O drauge atsirado agresyvaus, prievartinio lytinio elgesio samprata, įvardyta sadizmu. Austras Leopoldas fon Sacher-Mazochas aprašė polinkį į skausmą, savęs kankinimą, ir atsirado mazochizmo, kaip lytinio nukrypimo, samprata.

Visapusiškiau tiriant šiuos įdomius reiškinius paaiškėjo, kad jie susiję su vaikiška patirtimi, fizinėmis bausmėmis, išgyventomis vaikystėje. Todėl psichoanalitikai irgi atkreipė dėmesį į vaikų mušimą. Sigmundas Freudas dar 1919 m. straipsnyje „Vaiką muša“ svarstė lytinių iškrypimų suaugus ir fizinių bausmių vaikystėje sąsajas. Biologas Desmondas Morrisas pastebėjo, kad lupamas vaikas dažnai atsiduria pozoje, kuri beždžionių bandoje išreiškia seksualinį nuolankumą, o jį baudžiantis suaugusysis tampa tarsi dominuojančiu patinu, kuris išgyvena ne tik agresijos, bet ir seksualinio dominavimo jausmus.

Panašios mokslininkų įžvalgos ir jas patvirtinantys tyrimai akivaizdžiai gadino vaikų mušimo malonumą ir po truputį griovė mušimo praktiką. Ją žlugdė ir visuomenės permainos. Vergams ar baudžiauninkams rimta paskata dirbti buvo bizūnas. Rinkos ekonomika dirbti skatina stygiumi. Nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradėta kalbėti apie laimės ekonomiką, kurios šalininkai teigia, kad atėjo laikas keisti ekonominį mąstymą, pastatyti jį nuo galvos ant kojų, vadovautis nuostata, kad laimingas yra ne tas, kuris turtingas, kad laimingumas – ekonominė vertybė, nes laimingas sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti. Atrodo, kad jie teisūs, nes XIX a. išsivysčiusioje šalyje vienas darbuotojas pagamindavo tiek, kiek penki atsilikusioje. Dabar jis gamina tiek pat, kiek trys šimtai darbininkų iš atsilikusių šalių. Todėl tokio darbuotojo savijauta, jo laimės jausmas tapo itin svarbiu visos valstybės gerovės veiksniu. Suprantama, kad laimingą žmogų reikia išugdyti, ir diržas siekiant šio tikslo nėra efektyvi priemonė.

Dėl minėtų ir daugybės kitų priežasčių vaikų mušimas nyko iš oficialios ugdymo institucijų praktikos. Didžiojoje Britanijoje praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje atsisakyta vaikų mušimo mokyklose. Buvo priimta JT Vaiko teisių konvencija, kurioje skelbiama, jog „valstybės dalyvės (t.y. pasirašiusios konvenciją) užtikrina, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Vadovaudamosi požiūriu, kad fizinėmis bausmėmis žeminamas vaiko orumas, daug šalių pasirinko teisinį fizinių bausmių vaikams užkardymo kelią – uždraudė fizinių bausmių naudojimą ugdymo tikslams. Tai padarė Švedija, Suomija, Austrija, Kipras, Vokietija, Ispanija, Danija, Latvija, Kroatija, Bulgarija, Turkmėnija, Izraelis, Urugvajus, Naujoji Zelandija, Venesuela, Kosta Rika, Malta, Lenkija, Estija, Argentina, Bolivija ir daug kitų šalių. Įstatymai veikia piliečių elgesį ir mąstymą. Švedijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje, tai yra šalyse, kuriose įstatymai draudžia fizines bausmes vaikų atžvilgiu, apklausus tėvus paaiškėjo, kad 85–95 proc. jų pritaria vaikų auginimui be smurto.

Kita vertus, ne vienoje šalyje ir trūksta įstatymų, ginančių vaikus, ir vis dar paplitusios nuostatos, pateisinančios jų fizinį baudimą.

Kai kurie Lietuvos piliečiai į fizines bausmes irgi žvelgia kaip į visai tinkamą ugdymo priemonę ir meiliai vadina vaikų mušimą „beržine koše“, „auklėjimu dirželiu“, „įkrėtimu į kailį“ ar panašiai, o bandymus drausti taip drausminti vaikus laiko neleistinu prigimtinių tėvų teisių suvaržymu. Savitai mąstančių (gal iš viso nemąstančių) buvo visada ir visur. Ar prasminga su jais ginčytis?

Nesenai, šių metų sausio pabaigoje, visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad ginčytis, diskutuoti ir įrodinėti tikrai verta, nes yra su kuo ir yra dėl ko. Buvo apklausta 1002 vyresni nei 18 metų žmonės iš 19 miestų ir 31 kaimo. Klausta, ar vaikystėje jie fiziškai bausti, ir kitų įdomių dalykų.

Kad dažnai buvo baudžiami, atsakė 5,8 proc., retkarčiais – 31,5 proc. Labai retai (1–2 kartus) bausti 25 proc. Niekada nebaustų buvo apie trečdalį (34,5 proc.). Dar keletas procentų apklaustųjų į šį klausimą nenorėjo atsakyti.

Ne vienam skaitytojui skaičiai ir procentai atrodo neįdomūs. Todėl tiesiog apibendrintai galima pasakyti, kad du iš penkių Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai ragavo beržinės košė, trys iš penkių jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, lygių teisių visuomenėje berniukams kliuvo pastebimai labiau nei mergaitėms.

Nenuostabu, kad savą patirtį žmogus linkęs laikyti visiems tinkama ir netgi pageidautina. Manančiųjų, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o jį išauklės, buvo vos daugiau nei pusė (52,1 proc.) Taigi pirmas įdomus pastebėjimas – dalis išvengusiųjų fizinių bausmių norėtų jas taikyti savo vaikams. Taigi aplinkinių palankus požiūris į tuos, kurie muša vaikus, skatina net tuos, kurie patys nebuvo tėvų fiziškai baudžiami, ne vadovautis savo protingų tėvų požiūriu, o perimti kaimynų nuomonę.

Kitas ne mažiau įdomus pastebėjimas – nemenkas skaičius apklaustųjų nežinojo, ką į šį klausimą atsakyti (8,1 proc. ). Taigi Lietuvoje toks klausimas vis dar labai keblus.

Likusieji apklaustieji, kurių galėtų būti ir daugiau, pasisakė prieš fizines bausmes vaikams. Džiugu, kad tarp jų pastebimai daugiau išsilavinusių ir jaunų žmonių. Jaunas ir išsilavinęs turėtų būti ir knygų skaitęs. Todėl tikėtina, kad jam į rankas pakliuvo kurio nors autoriaus, rašiusio apie fizinį vaikų baudimą, įžvalgos: vaikams taikomos fizinės bausmės susijusios su jaunimo elgesio problemomis, su agresyvumu ir nusikaltimais, su polinkiu į suicidą. Deja, šiandieną, kai skaitoma vis mažiau, su mokslinių tyrimų aptarimais susipažįsta tikrai mažai tėvų, o jei ką nors apie baudimą ir išgirsta, tai neretai išdidžiai atsako: „Mane lupo, o aš doru žmogumi išaugau.“

Išgirdus tokį samprotavimą pagrįstai galima atsikirsti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušami.“

Dauguma tėvų norėtų išugdyti savybes, kurios leistų vaikams laimingai gyventi. Bet Lietuvoje apie šį tikslą, regis, per retai susimąstoma. Todėl tenka atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, ar jiems pasisekė.

Gretinant esamą suaugusio žmogaus laimingumo lygį ir vaikystėje patirtus auklėjamuosius poveikius galima spręsti apie šių poveikių įtaką gebėjimui kurti sėkmingą gyvenimą, gerą savijautą. Suprantama, „laimės lygio“ rodiklis priklauso ne tik nuo vaikystės patirties. Bet kai tiriamas ne vienas žmogus, o didesnės jų grupės, ryšys tarp ugdymo vaikystėje ir suaugusiojo laimės atsiskleidžia ganėtinai aiškiai. Jau minėtame tyrime apklaustieji buvo suskirstyti į skirtingo laimingumo grupes.

6,5 proc. tų, kurie buvo priskirti prie aukščiausio laimingumo grupės, kurie nurodė, kad „metai buvo laimingi, ateityje gerovė stiprės“, prisimindami savo vaikystę teigė, kad juos dažnai fiziškai baudė. Atsakiusiųjų, kad baudė kartais, buvo 25 proc. Atsakiusių, kad baudė retai (1–2 kartus), – 23,1 proc. ir 44,4 proc. – atsakiusiųjų, kad fiziškai jie nebuvo baudžiami. Žemiausio laimingumo lygio grupės apklaustieji, kuriems „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu“, atsakymai pasiskirsto atitinkamai: 7,8 proc.; 36,6 proc.; 26,1 proc.; 29,5 proc. Jei kam įdomu – tai skirtumą patvirtina ir matematiniai skaičiavimai, įrodantys, kad jis statistiškai reikšmingas.

Dvi skaičių eilutės – ir diskusija baigta. Nes išvada nekelia jokių abejonių: norint, kad vaikas užaugtų laimingu žmogumi, geriau jo nelupti. O mėgstamą patarlę reikia iš esmės pakeisti ir sakyti: „Už vieną nemuštą – dešimt muštų duoda.“