Uzbekija – šalis, kurioje filmuojant stebuklinę pasaką papildomų dekoracijų nereikėtų: dykumose vingiuoja senieji karavanų keliai, senoviniai miestai akina saulėje blyksinčiais paauksuotais rūmų kupolais, o turguose tetrūksta skraidančių kilimų ir aliejinių lempų su viduje tūnančiais džinais.

Uzbekijoje dauguma turistų ima jaustis tarsi atsidūrę vaikystėje skaitytų pasakų karalystėje: akį traukia spalvingi senųjų statinių bokštai ir turkio bei aukso spalva žėrintys kupolai, gatvėse kartkartėmis dvelkteli rytietiškų prieskonių aromatai, turguose prekeiviai siūlo burnoje tirpstančių gėrybių – saldžiųjų arbūzų, melionų, pačių įvairiausių riešutų, nuostabiausių audinių ir kitokių įdomybių.
Tačiau tokia tik romantiškoji šios tolimos šalies pusė, o tikroji Uzbekijos istorija visai kitokia – nerami ir permaininga, dažnai nuspalvinta pralieto kraujo ir karų gaisrų.

Nualinta karų

Priminsime, kad dabartinės Uzbekijos teritorijoje žmonės gyveno jau kelis tūkstančius metų iki Kristaus. Vėliau čia susikūrė du gausiai apgyvendinti kultūriniai ir žemdirbystės centrai – Sogdas ir Chorezmas, skiriami lygumos, po kurią bastėsi klajoklių gentys. Per šį regioną iš Persijos į Kiniją vingiavo Šilko kelias, kuriuo tuometiniai prekybininkai gabendavo retas ir brangias prekes, čia taip pat kryžiavosi kiti prekybiniai keliai.
Galbūt dėl galimybės kontroliuoti prekybinius kelius ir šalia esančius miestus pretenzijas į šią teritoriją reiškė ne vienas valdovas: naujų teritorijų čia žvalgėsi Aleksandras Makedonietis, Kušanų ir Samanidų imperijos, plėšė seldžiukai, siautėjo mongolų ordos su Čingischanu priešaky.
Labiausiai ši šalis suklestėjo XIV a. valdant talentingam karvedžiui Timūrui, o liūdniausią laikotarpį išgyveno XVI a., kai pasinaudodami imperijos nusilpimu į teritoriją įsikraustė klajokliai uzbekai. Jų viešpatavimo laikais šioje teritorijoje pasikeitė vietos gyventojų kalba. Tuo metu kraštas patyrė ekonominį nuosmukį – daugiausia dėl karų ir dėl to, kad ėmė menkti Šilko kelio svarba.
Nors XIX a. trys uzbekų chanatai buvo jau šiek tiek sustiprėję, tačiau XIX a. pabaigoje juos užkariavo Rusijos imperija. Po 1917 m. revoliucijos vietos gyventojai siekė nepriklausomybės, tačiau jiems tai nepavyko. 1924 m. buvo suformuota Uzbekijos TSR. Sovietų Sąjungos sudėtyje Uzbekija išbuvo iki 1991 m.
Ir visi čia paliko savo pėdsakų: Timūro viešpatavimo laikus mena dailūs Samarkando kupolai, sovietų viešpatavimo simboliu būtų galima laikyti Aralo jūros katastrofą. Iki 1960 m. Aralo ežeras, dažniausiai vadinamas jūra, telkšantis Uzbekijos ir Kazachijos teritorijose, buvo ketvirtas pagal dydį pasaulio ežeras. Tačiau dėl nevykusių drėkinimo kanalų projekto jis neteko apie 90 proc. savo vandens ir toliau sparčiai nyksta. Žlugo vietinė ekosistema, daugybė žmonių neteko darbo, regione siaučia plaučių ligos, mat vėjas pakelia į orą ne tik dulkes ar smėlį, bet ir druską bei toksinus, likusius ant išdžiūvusio dugno. Ir tai dar ne visos problemos. Vienoje Aralo ežero saloje po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta karinė laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su įvairių ligų užkratais. Dabar sala tapo sausumos dalimi, ir tai žmonėms kelia didžiulį nerimą.
Beje, mirštantis ežeras ne vienintelis sovietinės santvarkos palikimas. „Sovietinė dvasia čia jaučiama visur. Pati politinė sistema primena sovietmetį, mat jau 21 metus valdantis prezidentas Islamas Karimovas visą valdžią yra sutelkęs savo rankose“, – pasakoja ne kartą Uzbekijoje viešėjęs Rimantas Kušlikis.
Sovietinė dvasia dvelkia ir iš tų laikų apgriuvusių pastatų, kurių gausu visoje šalyje. „Tarkim, Taškentas nepalieka jokio įspūdžio: sovietinė architektūra, pramoniniai rajonai“, – teigia keliautojas Justas Jaruševičius.
Pasirodo, XX a. viduryje Taškentą nusiaubė stiprus žemės drebėjimas, nuniokojęs visą senamiestį. Tad senovės dvasios keliautojams reikėtų ieškoti istoriniuose miestuose – Samarkande ar tūkstantmečius skaičiuojančiuose Chivoje ir Bucharoje. Visų trijų miestų senamiesčiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Pasak J.Jaruševičiaus, ypač įdomus miestas – Buchara. Istorikų teigimu, tai vienas seniausių Vidurinės Azijos miestų, buvęs svarbus religinis centras. Dabar čia keliautojams verta apžiūrėti įdomios konstrukcijos XVI a. gynybinę sieną, siaurose senamiesčio gatvelėse pasižvalgyti į arabiškos architektūros pavyzdžius, na ir, žinoma, pasigrožėti Arko citadele ar medine Bucharos architektūra.
Tačiau bene labiausiai keliautojus į Uzbekiją vilioja Samarkandas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.