"Veido" archyvas

Keliautojams, kuriems jau įgriso komercializuotos kelionės į Turkiją, Egiptą, Ispaniją ar Bulgariją, vertėtų atsigręžti į Kaukazo šalis, ir ypač į Armėniją.

Vis daugiau egiptietiškus ir turkiškus kurortus išbandžiusių lietuvių atostogoms ima dairytis naujų krypčių. Gana dažnai žvilgsniai nukrypsta į Pietų Kaukazą. Vienus čia masina smalsumas iš arčiau pažvelgti į valstybes, turinčias panašią sovietinę praeitį kaip ir mes, kitus – gamtos grožis ir puikus poilsis keliaujant pėsčiomis po kalnus, trečius – krikščionybės pradžią menantys vienuolynai ir plačiai žinomas kaukaziečių svetingumas.

Po Armėniją – nuomotu automobiliu

Norintieji aplankyti Armėniją šiuo metu gali rinktis įvairius keliavimo būdus. Jei pageidaujama keliauti patogiai ir per atostogas nesukti galvos, kaip nuvykti į vieną ar kitą lankytiną vietą, kur apsistoti nakvynės ar ką valgyti, galima rinktis neseniai Lietuvos keliautojams agentūrų pradėtus siūlyti kelionių paketus. Agentūros siūlo turus iki 12 dienų.Pavyzdžiui, už 11 dienų kelionę šiuo metų laiku tektų pakloti apie 3200 Lt, tačiau tiek mokėsite tik tuomet, jeigu keliausite šešiese. Jeigu ketinate keliauti dviese, tuomet teks mokėti gerokai daugiau. Be to, prie jau nurodytos kainos reikia nepamiršti papildomai pridėti kelionių agentūrų prašomos 900–1000 Lt sumos už lėktuvo bilietus.

Lina ir Andrius Tilindžiai pasirinko kitokį keliavimo po Armėniją būdą. Jie nusprendė patys pirkti bilietus, kurie, perkant prieš keletą mėnesių, atsiėjo po 1200 Lt, patys nuomotis automobilį, ieškoti nakvynės ir patys rinktis, ką nori pamatyti.

Išsinuomoti automobilį lengviausia Armėnijos sostinėje Jerevane, nes čia galima rasti daugiausiai automobilių nuomos punktų. Pasirinkimas platus: nuo sovietinių įvairių rūšių ladų iki prabangių įvairaus dydžio ir galingumo visureigių, kuriais dėl prastų kelių keliauti rekomenduojama dažniausiai.

Lietuvių pora nusprendė nesirinkti egzotika kvepiančios lados ir keliauti dvejų metų senumo vakarietišku automobiliu. Savaitės nuoma kainavo per 1100 Lt.

“Septynių dienų pakanka, kad nuomotu automobiliu išnaršytum beveik visą tokią mažą ir gražią šalį, kaip Armėnija”, – tvirtina savaitę prie nuomoto automobilio vairo praleidęs A.Tilindis.

Pasak jo, keliaujant po šią šalį nepasitvirtino iš sovietinių laikų likęs stereotipas, kad armėnai vairuoja labai agresyviai ir nesilaikydami taisyklių. “Jie laikosi savų taisyklių, kurias nesunku perprasti. Pavyzdžiui, armėnai, užuot rodę posūkį automobilio žibintu, nuolat pypina, taip pranešdami, kad ketina lenkti”, – perprastais vairavimo subtilumais dalijasi Andrius.

Kainos panašios kaip Lietuvoje

Planuojantiems vykti į Armėniją pravers informacija, kad maisto kainos šioje šalyje panašios kaip Lietuvoje. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, mėsos gaminiai, kainuoja brangiau, o, tarkime, daržovės ir vaisiai pigesni. “Jerevane yra prekybos centrų ir daug restoranų bei kavinių, kurias galima rinktis pagal piniginės storį. Beveik visoje Armėnijoje tiek sotūs pietūs, tiek vakarienė tvarkingoje kavinėje kainuoja apie 10 Lt žmogui”, – pasakoja Lina.

Viešbučių kainos taip pat labai įvairios. Beveik visose šalies vietose galima rasti puikių aukštos klasės viešbučių, kuriuose už naktį teks mokėti nuo 185 iki 385 Lt. Tačiau lygiai taip pat galima apsigyventi ir vidutinės klasės viešbučiuose, svečių namuose ar tiesiog svetingų armėnų namuose, ir tada naktis atsieis apie 70–140 Lt žmogui.

Vienuolynų ir gamtos grožis

Armėnija labiausiai turistus vilioja savo nepaprasto grožio gamta: į dangų šaunančiais, miškais apaugusiais kalnais, šalia kelių srauniai tekančiomis upėmis, civilizacijos nuošalyje, kalnų apsuptyje ar ant pačių jų keterų, įkurtais šimtmečius menančiais įspūdingais vienuolynais.

Kelionę po Armėnijos vienuolynus geriausia pradėti nuo Ečmiadzino – Armėnijos dvasinio centro, kuriame sutiksi daug gobtuvais galvą prisidengusių vienuolių, pamatysi senovinių rytietiškai išpuoštų bažnyčių ir gausybę šventų relikvijų. Tai vieta, kurioje, pasak legendos, Dievas per šv. Grigorijų Lusavoričių (Švietėją), pirmąjį Armėnijos visuotinį patriarchą (katolikosą), pamačiusį dievišką viziją – šviesos pluoštą, krintantį ant žemės, nurodė, kur statyti pirmąją bažnyčią.

Ečmiadzino svarbą armėnams būtų sunku nusakyti žodžiais. Tai buvusi sostinė ypač reikšmingu tautai istoriniu laikotarpiu – nuo 180 iki 340 m. po Kristaus, kai armėnai buvo ką tik priėmę krikščionybę. Šiandien vietiniai gyventojai didžiuojasi, kad Ečmiadzino muziejuje saugomos unikalios krikščionybės relikvijos: pradedant Nojaus laivo nuolauža, baigiant Viešpaties erškėčių vainiku, taip pat daugelio apaštalų ir šventųjų palaikai.

Pakeliui į Ečmiadziną vertėtų stabtelėti prie armėnų architektūros perlu vadinamos Šventosios Hripsimės bažnyčios (618 m.). Taip pat nereikėtų praleisti progos ir užsukti aplankyti įspūdingų katolikoso Nerseso Statytojo finansuotos 641–661 m. pastatytos Zvartnoco (Nemiegančių Jėgų šventovė) katedros griuvėsių. Zvartnocas buvo drąsus ir unikalus to meto kūrinys dėl apvalios šventyklos formos ir 45 m sienų aukščio. Katedrą sugriovė 930 m. Armėnijoje vykęs žemės drebėjimas.

L.Tilindienė pasakoja, kad didžiausią įspūdį jai padarė turistų ne ypač dažnai lankomas Kobair vienuolynas be kupolo – tiksliau, išlikusios fantastiškai gražios dvylikos apaštalų freskos po atviru dangumi. Vienuolynas yra aukštai kalnuose, tad norint pamatyti freskas reikia kilti į kalną per nušiurusį, varganą kaimelį, išsidėsčiusį tarp medžių ir kalnų uolų, o kelią į jį mielai parodys vietiniai gyventojai. “Kai pakyli į medžiais apaugusių kalnų aukštybes prie apleisto vienuolyno, apima jausmas, o kartu ir aiškus supratimas, kad viskas yra laikina, kad pasaulis prasidėjo dar gerokai prieš mus ir kad jis tęsis dar ilgokai po mūsų”, – patirtais įspūdžiais dalijasi Lina.

Vienuolynai – labiausiai Armėniją išskiriantys architektūros ir istorijos paminklai. Dauguma jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Beje, būnant Armėnijoje svarbu klausytis legendų apie vienuolynus, nes iš jų galima sužinoti apie armėnų tautos istoriją.

Pavyzdžiui, lankydamiesi Khor Virap (Gilus šulinys) vienuolyne išgirsite pasakojant, kad pagonis karalius Trdatas III šio vienuolyno šulinyje 12 metų buvo įkalinęs šv. Grigorijų Švietėją, kurį paslapčiomis maitino krikščionė moteris. Po kurio laiko karalius buvęs užkeiktas ir kentėjęs nuo nevaldomų įsiūčio priepuolių, nuo kurių jį stebuklingai išgydęs šv. Grigorijus. Todėl karalius Trdatas atsivertęs į krikščionybę, o šv. Grigorijus tapęs pirmuoju Armėnijos bažnyčios katalikosu.

Sevanas – armėnų pasididžiavimas

Sakoma, kad nebuvai Armėnijoje, jeigu savo akimis nematei armėnų pasididžiavimo – Sevano ežero, 80 km ilgo ir 30 km pločio, užimančio 5 proc. šalies ploto, gėlo vandens telkinio. Armėnai jį vadina jūra, o nuo karščio pavargę jerevaniečiai mėgsta atvykti čia atsigaivinti. Ežero spalva – nuo akinamai žydros iki tamsiai mėlynos su daugybe šešėlių – keičiasi priklausomai nuo oro ir ežero dugne vykstančių paslaptingų procesų. Gaila, kad ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Kai 1950 m. iš Sevano ištekančios Razdano upės vanduo buvo pradėtas naudoti hidroelektrinės darbui ir laikų drėkinimui, ežeras nuseko 20 metrų. Armėnai džiaugiasi, kad sovietų planai nusausinti ežerą taip ir liko neįgyvendinti.

Daugybė turistų, ypač planuojančių gydytis, vyksta į Džermuką, kuris garsėja savo sanatorijomis. Čia gausu tiek rusų, tiek gruzinų, tiek iraniečių, tiek pačių armėnų. Viena populiariausių sanatorijų, tačiau kartu ir pati brangiausia, yra neseniai rekonstruota “Armėnija”. Kainos čia ne kiekvieno lietuvio kišenei: mažiausiai už dvi naktis ne sezono metu žmogus turėtų mokėti 350 Lt, daugiausiai – 1350 Lt. Gal todėl šalia sanatorijos rikiuojasi nauji prabangūs visureigiai, be kurių dėl blogų kelių neįsivaizduojamas pasiturimai gyvenančių armėnų gyvenimas.

Esama ir pigesnes paslaugas siūlančių sanatorijų. Tarkim, “Ararato” sanatorijoje naktis atnaujintame dviviečiame kambaryje kainuoja 140 Lt žmogui, o tik šiek tiek pagražintame – 96 Lt. Į šią kainą įskaičiuota nakvynė, maitinimas tris kartus ir gydytojo paskirtos procedūros.

“Įdomu tai, jog visos kelionės metu manęs neapleido jausmas, kad grįžau į sovietinius laikus. Prasti keliai, neapšviestos gatvės, dažnai nėra šaligatvių, beveik visuose Armėnijos miestuose stūkstančios jau nebeveikiančios, surūdijusios gamyklos primindavo, kad šioje šalyje labai gyvas sovietmečio palikimas”, – pasakoja Andrius.

Jis prisipažįsta, kad keliaudamas nuolat lygino po Sovietų Sąjungos griūties pasiektą Lietuvos ir Armėnijos ekonominę, socialinę, kultūrinę pažangą. “Man pasirodė, kad Lietuvai geriau nei Armėnijai sekasi atsisakyti senos nemalonios praeities”, – baigdamas pridūrė Andrius.