Atrodytų, kad šiauriau esančių Farerų ir Islandijos salų peizažai turėtų būti niūrūs ir rūstūs, kiekvienam lankytojui primenantys, kad žiema čia trunka ilgiau nei vasara. Tačiau iš tiesų spalvų čia netrūksta – žaliaspalvės nedidelės Farerų salos pavasarį ir rudenį pražysta praskrendančių paukščių pulkais, o Islandijoje akį džiugina spalvingos lavos dykros, rūkstantys ugnikalniai, nerimstantys geizeriai ir švytinčios pašvaistės.

„Kol kas dar trūksta žodžių įspūdžiams nupasakoti“, – prisipažįsta Aušra Šarkienė, su vyru Remigijumi mėnesį keliavusi po Danijos, Farerų ir Islandijos salas. Sausuma jie keliavo nuosavu automobiliu, o per jūras persikeldavo keltu. Beje, būtent kelto bilietai sudarė didžiąją kelionės biudžeto dalį (apie 5 tūkst. Lt).
Keliautojai daugiau dėmesio skyrė įspūdingai salų gamtai ir jaukiems, tačiau mažiau turistų lankomiems nedideliems miestams. Verta paminėti, kad lietuvius nustebino ir aplankytų šalių gyventojų pasitikėjimas atvykėliais. „Pavyzdžiui, užvažiavus ant kelto niekas neprašydavo asmens dokumento. O štai patogiuose kempinguose Farerų salose, kuriuose į nakvynės kainą įskaičiuotas belaidis internetas, dušai ir kiti patogumai, susimokėti reikia neįprastai: užrašai ant lapelio automobilio numerį ir įmeti kartu su pinigais į dėžutę. Degalinėje už degalus irgi panašiai reikia susimokėti“, – pasakoja Aušra.

Danijos miestai ir Farerų gamtos įvairovė
Danijai keliautojai skyrė šešias dienas, per kurias nuvažiavo nuo Vokietijos sienos iki Jutlandijos iškyšulio, pakeliui apsukdami ratą Fyno saloje. „Iš pradžių galvojau, ką tiek laiko mes čia veiksime. Tačiau Danijoje yra nemažai įdomių objektų: tai koks žavus, ramus, tačiau labai gyvas jūrinis miestelis, tai graži pilis, tai vietinis renginys su fantastiškais fejerverkais – ir laikas nepastebimai ištirpo“, – sako A.Šarkienė.
Keliaujant per Fyno salą į akis krinta įdomios istorinės pilys, įtvirtinimai ir jaukūs miestai, kuriuose net ir gausybės įspūdžių išpaikinti turistai neatsisakytų pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Aušros ir Remigijaus aplankyti Odensė ir Svenborgas. Pastarajame verta apžiūrėti seniausią maždaug XVI a. viduryje statytą namą-teatrą ar pervažiuoti Svendborgsundo tiltu, nuo kurio atsiveria nuostabūs jūros vaizdai.
O štai Odensei laiko reikia kur kas daugiau. Mieste išlikęs senamiestis, kuriame išsaugoti fachverkiniai XVI–XVIII a. namai su atkurtais interjerais, stūkso grakščios gotikinės Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jono bažnyčios. Verta pamatyti Šv. Knuto katedrą, kurioje saugomi šio šventojo palaikai, įdomūs ir XII–XIII a. statyti vienuolynai ar šiek tiek jaunesnė pilis.
Odensėje taip pat nemažai muziejų. Štai Aušra ir Remigijus apsilankė “Langelandsfort” muziejuje, kuriame eksponuojama karinė įranga ir technika – galima pamatyti netgi povandeninį laivą. Priminsime, kad Odensėje gimė ir gyveno rašytojas Hansas Christianas Andersenas, jo gimtajame name dabar veikia muziejus.
Na, o Jutlandijoje verta nuvažiuoti prie Skageno rago, prie kurio susilieja Šiaurės ir Baltijos jūros. Pasak mūsų pašnekovės, Skageno ragas dėl didžiulių smėlio kopų panašus į mūsiškę Nidą.
Fareruose keliautojus nustebino netikėta įvairovė. Iš 18 Farerų salų lietuviai per tris dienas aplankė šešias – Streimojų, Vagarą, Eisturojų, Bordojų, Kunojų ir Vidojų. Paprastai keliautojai visuose giduose įspėjami, kad Farerai – Europos vieta, kurią dažniausiai gaubia rūkas, saulė tik retsykiais kyšteli iš už debesų, nuolat lyja ir siaučia vėjai. Vis dėlto lietuviai nesiskundė: nors rudenėjo, bet orai buvo geri.
„Farerų salos iš pirmo žvilgsnio visos vienodos. Tačiau iš tikrųjų net viena salos pusė nuo kitos kuo nors skiriasi – uolomis, pakrantėmis ar dar kažkuo. Čia fantastiška gamta, daugybė paukščių“, – tikina keliautoja ir priduria, kad jiems didžiulį įspūdį padarė Vagaro saloje stebėti Atlanto pufinai. Apskritai keliaujant į Farerų salas verta nusipirkti ekskursijas, per kurias vykstama stebėti paukščių. Bene labiausiai tinkama sala yra Vagaro: čia apsigyvena ne tik raudonkojai pufinai, bet galima pasigrožėti ir kitais kitur rečiau matomais paukščiais.
Įdomių paukščių gausu ir kitose salose. Turint laiko verta nusipirkti ekskursijas kuoduotiesiems kormoranams, didžiajam plėšikui, tripirščiams kirams, laibasnapiams narūnėliams ir kitiems stebėti. Nors paukščių karalija laikoma Vagaro sala, įdomu pasižvalgyti ir po Bordojaus, Kunojaus ir Vidojaus salas, kuriose laukinių gyventojų taip pat netrūksta.

Įdomiausi Islandijos objektai
Na, o kelionė aplink Islandiją lietuviams prasidėjo nemaloniu incidentu. Tik persikėlus keltu ir įvažiavus į muitinės teritoriją, muitininkai, žvilgtelėję į Aušros ir Remigijaus lietuviškus automobilio numerius, nusprendė keliautojus kruopščiai apieškoti. Dvi tris valandas krėtę automobilį ir netgi peršvietę rentgenu, pareigūnai galiausiai paleido lietuvius ir palinkėjo gero kelio, tačiau nuotaika jau buvo sugadinta. „Gerai, kad Farerų salų lietuviai dar neatrado, tai ir muitininkai ten dar nesikabinėja“, – šypteli mūsų pašnekovė
Keliautojai Islandijai apžiūrėti skyrė dvi savaites, per tą laiką beveik visą salą apvažiavo ratu, sukardami apie 5 tūkst. km. Jie rinkosi mažiau reklamuojamus objektus, esančius toliau nuo turistų lankomų vietų, tokių kaip Reikjavikas ir jo apylinkės, kur jau ne taip švaru, o kainos – dvigubos. „Smagiau ten, kur jautiesi esantis vienui vienas laukinėje gamtoje“, – teigia Aušra.
Pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių objektų yra Askjos ugnikalnis, kurio kalderoje teliūškuoja žydras ežeriukas. O keliaujant jo link lietuvius stebino vaizdai kaip iš kitos planetos – niūrūs, bet spalvingi lavos laukai, peizažai, besikeičiantys kas keli kilometrai, gilios ir sraunios upės, kurias galima įveikti tik milžiniškais visureigiais. Aušra ir Remigijus prie Askjos keliavo nusipirkę turą – taip ir patogiau, ir lengviau. Tiesa, malonumas nepigus: už šią ekskursiją teko suploti apie 1,3 tūkst. Lt, tačiau įspūdžiai verti kainos.
Įdomus ir Mivatno regionas, kuriame gausu kraterių, ežerų. Aušrai labai patiko pasipliuškenti karštosiose versmėse. Verta išsimaudyti ir turistų pamėgtoje Žydrojoje lagūnoje, esančioje netoli Reikjaviko, o mėgstantiesiems ramybę patiktų Mivatno lagūna. Beje, karštųjų versmių Islandijoje netrūksta – dažname miesteliuke galima pasilepinti savotiškuose iš akmenų suformuotuose nedideliuose tvenkiniuose ar baseinuose.
Na, o norint pasižiūrėti, kaip galėtų atrodyti, liaudiškai tariant, pekla, arba pragaras, reikia patraukti į Hveviro, Krisuviko, Reikjaneso regionus. Čia po kojomis burbuliuoja, verda ir rūksta purvo balos ar net ežerai. „Nežemiškas vaizdas“, – šypteli Aušra.
Pasak jos, į objektų, kuriuos būtina pamatyti Islandijoje, sąrašą verta įtraukti ir Strokuro geizerį – jau vien todėl, kad Europoje daugiau niekur nieko panašaus nėra. O čia sunku atsitraukti nuo tobulai gamtos surežisuoto spektaklio – Strokuras mesteli garų ir vandens stulpą į 20 ar daugiau metrų aukštį ir trykšta apie aštuonias minutes, žiūrovams pademonstruodamas milžinišką požemių jėgą. Ir nurimęs tarsi kaupiasi kitam veiksmui. Beje, kol trunka pertrauka, galima pasižvalgyti aplinkui – čia burbuliuoja dar 50 didesnių ir mažesnių geizerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.