Kur Lietuva padės 30 mlrd. Lt ES paramos lėšų, skiriamų 2014–2020 m.?

Lietuvos Vyriausybės šią savaitę planuojama tvirtinti Partnerystės sutartis, apibrėžianti Europos struktūrinių ir investavimo fondų paramą 2014–2020 m., ne tik džiugina įspūdingais ES paramos skaičiais, bet ir primena, kad norint užtikrinti ilgalaikį augimą reikės tapti nebe paramą pravalgančiais, o jau ir kuriančiais.
Priminsime, kad praėjusių metų pabaigoje patvirtinus daugiametį Europos Sąjungos 2014–2020 m. laikotarpio biudžetą suskubta džiaugtis: sudėtingose derybose galutinis sprendimas buvo priimtas būtent Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. Be to, Lietuvai iš ES biudžeto teks net dešimtadaliu daugiau nei ankstesniu laikotarpiu.
Nepaisant to, šie pasiekimai – tik iššūkių kupino kelio pradžia, mat Lietuvos ekonomikai, ilgalaikiam jos augimo tvarumui ir konkurencingumui šio laikotarpio rezultatai gali būti lemiami.
„ES valstybių narių derybų išskirtinis bruožas tas, kad radus kompromisą kiekviena valstybė narė skelbia apie pasiektą pergalę. Reikia pripažinti, kad rasti konsensusą tarp visų ES sudarančių valstybių narių, o vėliau – tarp jų ir Europos Parlamento kainuoja išties daug laiko ir pastangų, – pabrėžia Lietuvos banko ekspertas Marius Skuodis. – Bet nederėtų akcentuoti nei to, nei gerų lėšų panaudojimo rodiklių, nes tai dar negarantuoja, kad parama pasiekiami iškelti tikslai. Todėl akcentą dėčiau kitur – kaip šie milijardai panaudojami siekiant ilgalaikių šalies tikslų.“

Tikslas – tapti kuriančia, o ne tik vartojančia šalimi

Palyginti su 2007–2013 m., būsimu laikotarpiu didesnį pinigų srautą ketinama nukreipti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, kurie, pasak ekspertų, turės didžiausią poveikį BVP ir kitiems esminiams makroekonominiams rodikliams. Tokia finansavimo tendencija tikrai pozityvi, mat šiandieninė statistika nedžiugina: pagal suminį inovatyvumo indeksą Lietuva užima tik 23 vietą tarp ES valstybių narių. Prastus rodiklius lemia maži mokslo komercializavimo mastai ir menkos privačios investicijos į mokslo inovacijas, inovatyvių paslaugų eksportą.
„Natūralu, kad dalis ES paramos bus skiriama regioninei atskirčiai mažinti, o kita – investicijoms, kurios turi kurti didesnį potencialą ateičiai, – komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. – Esminė 2007–2013 m. finansinio laikotarpio problema buvo ta, kad investicijoms skirtos lėšos dažnai buvo nukreipiamos į tas sritis, kurios sukūrė tik trumpalaikį efektą. Dėl to bendrasis vidaus produktas tuo metu, kai buvo investuojama, didėjo, bet ilgalaikės naudos ir konkurencingumo sukurta nebuvo.“
Beje, potencialo nekuriantis lėšų panaudojimas gali būti ne tik neefektyvus, bet ir žalingas. Pasak Laisvosios rinkos instituto eksperto Vytauto Žukausko, tai gali reikšti didesnes biudžeto išlaidas: „Pavyzdžiui, ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas ir finansuoti ne pirmo svarbumo projektus vien tam, kad panaudotų ES lėšas. Juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų.“
Nepaisant gausios paramos, kol kas verslas nėra linkęs naudotis ekspertų patarimais: mokslinių tyrimų ir eksperimentinio potencialo lygis verslo sektoriuje stagnuoja – siekia vos 0,24 proc. BVP. Daugelis verslininkų nėra linkę skatinti inovatyvumo ir šią pareigą palieka valstybei, kurios finansuojama dalis siekia 42,3 proc., kai verslo įmonių lėšomis finansuojama – 28,1 proc. Be to, inovatyvių įmonių skaičius Lietuvoje sudarė 34,5 proc. visų įmonių ir gerokai atsiliko nuo 50 proc. viršijančio ES vidurkio, o Lietuvos aukštųjų technologijų prekių eksportas nuo 2007 m. sumažėjo iki 5,8 proc. Ilgainiui tai gali lemti dideles ekonomines problemas, kurias šiandien užglaisto didelė ES parama.
„Vidutinio išsivystymo šaliai, tokiai kaip Lietuva, kol kas konkuruoti palyginti nesunku paprasčiausiai importuojant naujas technologijas iš jas kuriančių valstybių. Įsivaizduokime ūkininką, kuris nusiperka naujausią kombainą, bet 85 proc. kainos padengiama iš ES fondų. Jam nesunku gyventi ir veikti pelningai, bet ilguoju laikotarpiu vidutinių pajamų šaliai pačiai reikia kurti technologijas ir pradėti jas eksportuoti. Kol kas tokių užuomazgų, deja, labai mažai, o laiko virsti inovacijų ir vertės kūrimo valstybe nebėra daug“, – primena „Swedbank“ analitikas N.Mačiulis.

ES finansavimas ateityje gerokai mažės

Vis dėlto katino dienos jau netrukus baigsis, mat ateityje ES parama Lietuvai gerokai mažės. Nors procesas nebus staigus, jau 2014–2020 m. Lietuvos verslui teks keisti prioritetus.
„Jei per artimiausius septynerius metus nesugebėsime efektyviai panaudoti ES paramos, kuria turėtume didinti konkurencingumą, kelti gyventojų kompetenciją, ateityje kils sunkumų. Nuo 2020 m. Lietuva paramos iš ES gaus jau daug mažiau, nes jos dydis priklauso nuo BVP vienam gyventojui, kuris tuo metu jau bus labai priartėjęs prie ES vidurkio. Kitaip tariant, bus kitų valstybių, kurioms paramos reikės labiau nei Lietuvai“, – aiškina N.Mačiulis.
Eksperto teigimu, dažnai net nesusimąstoma, kad šiandien Lietuva iš ES kasmet atsiriekia po septynis milijardus litų, kurie sudaro iki 5–6 proc. BVP. Nesusimąstoma ir dėl to, kad kasmet vis statant ir perkant už ES pinigus stipriai didėja ir amortizacinės išlaidos. „Kai kuriems jau įgyvendintiems infrastruktūros projektams, pavyzdžiui, nutiestiems keliams ar vandens nuotekų šalinimo įrenginiams, reikės naujų investicijų iš savų lėšų tam, kad jie būtų palaikomi, – sako N.Mačiulis. – Tad reikia žvelgti į ilgesnį laikotarpį, nes ilgainiui Lietuva iš valstybės gavėjos taps valstybe donore. Ir čia kyla esminis klausimas: ar Lietuvos įmonės, viešasis sektorius sugebės funkcionuoti, konkuruoti tarptautinėje erdvėje tuomet, kai toji didelė parama baigsis?“
Jei nesugebės, ateityje Lietuva atsidurs vienoje gretoje su Pietų Europos valstybėmis, kurios investicijas pravalgė ir nesugebėdamos sukurti konkurencingų produktų atsidūrė ekonominėje duobėje.
Kaip teigia M.Skuodis, nori nenori lietuviams teks išmokti užsidirbti: „Pietines šalis galime laikyti geru įrodymu, kad narystė ES ir gaunama finansinė parama negali atstoti protingos politikos ir būtinų reformų. Tad ES parama pirmiausia turėtų būti naudojama siekiant šalies ilgalaikių tikslų. Priešingu atveju kils paramos gavėjų mentaliteto įsitvirtinimo arba dėmesio atitraukimo nuo ES nefinansuojamų sričių grėsmė.“