Gintaras Sarafinas
Dabartinė valdžios viršūnė, tai yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė bent vienoje srityje atrodo nepriekaištingai: visi jie yra skaidrūs ir neturi nė menkiausios korupcijos dėmelės. Ir svarbiausia, kad panašias normas ir tradicijas jie stengiasi įtvirtinti visoje šalyje. Ir jiems kažkiek sekasi.
Net plika akimi matyti, kad korupcijos lygis šalyje per pastaruosius trejus metus sumažėjo. Iš “otkatų” erdvės traukiami viešieji pirkimai, skaidrėja visa energetikos sistema, savivaldybėse – net ir be kyšių greitėja procedūros, žabojami monopolininkai ir ogopolininkai.
Tačiau yra viena sritis, kuri tarsi užkeikta, kurioje visos geros iniciatyvos ištirpsta – tai statybos. Per pastaruosius dešimt metų be skandalų ir korupcijos šešėlių Lietuvoje nepastatyta nė vieno didesnio objekto. Visi jie dažniausiai pabrangsta po kelis kartus nuo to, kas buvo planuota, ir visų jų atomazga labai vienoda – tyrimai prokuratūroje.
Pavyzdžius galima vardyti dešimtimis: pradedant Ignalinos atominės elektrinės panaudoto branduolinio kuro saugyklomis, Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalu, skirtingų miestų valymo įrenginiais, visokių mokslo slėnių statiniais, “Rail Balticos” projektu, valdžios rezidencijomis ir baigiant Valdovų rūmais. O jau visokiausių sporto objektų statybos Lietuvoje apskritai virto legendomis: ko vertos stadiono ant Šeškinės kalno statybos, dabar baigiamų statyti arenų Kaune ir Klaipėdoje ar visiškoje nežinioje prasmegę Žalgirio stadiono ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projektai. Kažkoks didelis nesusipratimas ir liūnas. Ir svarbiausia, kad šiuose beviltiškuose projektuose nei kaltų, nei atsakingų nėra. Statiniai nebaigti, bet visi pinigai jau panaudoti ir išsidalyti iki cento. Tai labai primena sovietines tradicijas ir realijas.
Kontroliuojančios institucijos yra paklaikusios nuo machinacijų gausos statant panaudoto branduolinio kuro saugyklas ar stadioną Šeškinėje, bet galime lažintis, kad dėl milijonų ištaškymo niekas ne tik nebus patupdytas už grotų, bet apskritai liks nenubaustas. Didžiausia bausmė – sustabdyti statybas ir išvyti rangovą, nesvarbu, ko ir už kiek jis ten pridirbo.
Iš tiesų tai nėra kažkokia užkerėta sritis. Ir čia galima įpūsti skaidrumo ir antikorupcijos vėjų. Kaip kad dabar pamažu vyksta viešųjų pirkimų srityje. Estijoje ar Olandijoje tiek valstybinių, tiek privačių statybų srityje gana greitai pavyko įvesti tvarką. Ką jau kalbėti apie Vokietiją, kur vyrauja “ordnungas” ir kur lietuviškų statybų realijos atrodo kaip nesąmonė.
Tiesą sakant, ir Lietuvoje galima pasiekti proveržio, tik reikia mokytis iš kitų, reikia priversti dirbti visokias statybų inspekcijas, reikia už grotų patupdyti keletą statybinių projektų siurbėlių, reikia neskirti nė vieno papildomo lito bendrovei, kuri laimėjo konkursą ir įsipareigojo pastatyti reikiamą statinį, kartu reikia priversti tą statinį užbaigti. Dar reikėtų bent šiek tiek civilizacijos įnešti į teritorijų planavimo džiungles Lietuvoje, ir pamatytume, kad mokame gyventi kitaip. Taip pat pamatytume, kad, tarkime, stadioną galima pastatyti ne už 350 mln. Lt, o perpus pigiau.