Statistiniai skaičiai geriausiai parodo įvairiausių vizijų, svajų ir pažadų tuštybę.

Yra toks žmonių (dažniau vyrų) tipas. Jie visą gyvenimą seka sakmes apie kažkada gražioje ateityje būsiantį nuostabų gyvenimą – jaukius namus, atostogas prie jūros, vakarienes prie žvakių. Jų gyvenimo pakeleiviai, žiūrėdami į varvančius čiaupus, perpučiamus langus ir nerimaudami dėl kažkur gatvėje besiblaškančių vaikų, puikiai supranta, kad visa ta graži ateitis tikrai bus, bet beveik garantuotai ne jos (jo) šeimoje. Ne visai krikščioniškas, bet, matyt, šiuo atveju vienintelis racionalus patarimas būtų – bėk, vaikeli, bėk. Palik tą pasakorių ir bėk, kol išgali.

Lietuvių tauta protinga – ji taip ir daro: kraunasi daiktus ir bėga. Kasmetės, švelniai tariant, kvailokos dabartinio premjero vizijos apie kažkada nušvisiantį rožinį gyvenimą jau nebejuokina ir net nekelia pykčio. Beje, ir tas klejojantis premjeras tikrai ne vienas pasakas kuria.

Kai dar sovietiniais metais renkant būsimą Aukščiausiąją Tarybą tuometis kandidatas ponas Artūras Zuokas tada dar 22-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje atsainiai mestelėjo: ekonominių problemų nepriklausomoje Lietuvoje nebus, tereikia įvesti litą, – iš pradžių nustėrau, paskiau juokiausi. Kiek liūdniau skambėjo tuometinės profesoriaus ekonomisto pono KęstučioGlavecko kalbos, esą Lietuvoje reikėtų taikyti Pietryčių Azijos tigrų patirtį. Tada dar naiviai tikėjau, kad ekonomisto diplomas reiškia ir pasaulio ūkio raidos bei ekonominės minties plėtros išmanymą. Baisu buvo ir tada, kai ėmėme žaisti lietuvišką “Monopolijos” variantą, vadintą įmantriu pirminės privatizacijos už investicinius čekius vardu. Šitas žaidimas Lietuvai kainavo ne vieną milijardą, tačiau net ne pinigai – moraliniai nuostoliai svarbiausia.

Po to ekonomines problemas sprendėme laisvosiomis ekonominėmis zonomis ir niekaip iš Zoknių nepakylančiais boingais, importuotojų ir investuotojų pamaloninimu įvedant valiutų valdybą, kalbėjome apie Airijos pavyzdžio kopijavimą (nespėjome tik britų ir jų rinkos atitempti į Baltarusiją).

Dabartinis vizionierius Andrius Kubilius prieš dešimtmetį aiškino, kad viena santykinai nedidelė amerikiečių bendrovė Lietuvoje ir naftos problemas išspręs amžiams, ir į NATO nuves, ir atgaivins vidaus rinką (1999-ųjų pabaigoje jo aiškinta, kad atgimdama “Mažeikių nafta” sukurs daug papildomų darbo vietų Lietuvoje, mat čia leis pinigus, tuo tarpu net mūsų locmanų paslaugų buvo atsisakyta). 2001 m. pabaigoje A.Kubiliui nušvito klasteriai (kitaip, kaip tada aiškino šitas ponas, – “hubs” ar “žinių ekonomikos branduoliai”). Žinia, kai įmantru, daug neaiškių ir dar angliškų žodelių (Lietuvoje anglų kalba rodo, kad kalbantis žmogus išprusęs aiškiaregys), tai ta žiopla žmonelė jau iš karto patiki – va dabar tai verslo planas, va dabar tai būsim turtingi.

Svajos vis apie tą patį – įvyks kažkoks vienas, netikėtas, nuo viso realaus Lietuvos gyvenimo atsietas, šiaip stebuklinis dalykas. Paprastas ir aiškus. Beveik nieko nekainuojantis (bent jau neteko girdėti, kad kokia vizija vertintų tokias ekonomistų sugalvotas “nesąmones” kaip nauda ir sąnaudos). Po to kažkokių ateivių sukurta visuomenė prigamins labai aukštos kokybės ypatingų gaminių, labai pakils darbo našumas, švietimas klestės, bus daug pinigų, baigsis smurtas šeimoje ir viešojoje erdvėje, visi bus laimingi ir šiltai aprengti.

2001-aisiais, kai žinių visuomenė jam rodėsi klasterio pavidalu, A.Kubilius aiškino, kad apie 2010 metus Lietuvoje slėnio nerasi, kur koks klasteris nežydės. Dairausi. Matau prakiurusius langus. Atleiskite, tikslinu: matau mirusią politiką, iš šalies bėgančius žmones, per TV regiu mažo protelio ir didelių dirbtinių krūtų bei paaugintų raumenų pasaulį, kuris, kaip mane kasdien tikina, šoka. Apyžlibiai tiki – jie tikrai juda. T.y. šoka. Bet kur čia žinios, informacija, kur klasteriai?

Dabar A.Kubilius jau kažkokiais klasteriais nebežaidžia – dabar jau nauja suknelė: kokiais 2019 m. Lietuva pralenks Europą. Tik tiek. Širdimi jaučiu – kažkas itin girdėta, bet trūksta vienos detalės. Bato trūksta. Kai Nikita Chruščiovas septintojo dešimtmečio pradžioje pareiškė tuoj pralenksiantis Ameriką, tai jis turėjo batą. Batas įėjo į istoriją. N.Chruščiovas ją paliko.

Klausantis visų tų kalbų, tų vizijų ir klejonių galvoje nuolat kirba vienas klausimas – kodėl tie vizionieriai taip mūsų negerbia?

Atsakymas, deja, paprastas. Auka labai dažnai kvailinama tik todėl, kad ji pati pasąmonėje nori tikėti, jog viskas iš esmės pasikeis, nepasikeitus jai pačiai. Tauta, ne kas kita, pagimdo savo didvyrius ir savo svajotojus. Norintis būti apkvailintas visada sulauks savo greitos greitų paskolų bendrovės, savo šokančio, iš jo besityčiojančio, jam pasakas apie pralenktą Europą ir per 1111 dienų sutvarkytą pasaulį sekančio politiko (kad ir kaip žiūriu, ir A.Kubilius, ir Viktoras Uspaskichas abu labu tokiu). Nenorėdama galvoti tauta atveda tuos, kurie stato esą valdovų esą rūmus ir pamiršta išvietes. Bet yra vienas daiktas, kuris labai lengvai išgaudo visas tas svajonių palytėtas galveles. Tas daiktas vadinasi skaičiai. Statistika.

Daugybė įvairiausių skaičiukų, kuriuos žino ir skelbia pasaulio statistikai, atima pagrindinį tuščių svajonių ramstį. Atkreipkite dėmesį tie, kurie tikrai nenorite būti sugauti melo tinklais: jei koks politikas kalba pamiršdamas tikrovę, skaičius ir savo pasiūlymų kainą, jis išties yra anas biblinis tuščiai skambantis puodas.
Kai koks A.Kubilius pradeda dėstyti, kaip po dešimtmečio pralenksime Europą, tegul iš pradžių paaiškina, kaip čia yra, kad per laikotarpį nuo 2005 iki 2008 m. informacinių technologijų sektoriaus sukurta bendros pridėtinės vertės dalis sumenko nuo 2,8 iki 2,3 proc., o šio sektoriaus BVP dalis – nuo 2,6 iki 2,1 proc. Ir gal vis dėlto ponas A.Kubilius, aktyviai kovodamas dėl žinių visuomenės sklaidos, nebuvo toks jau romantiškas, o labai pragmatiškai proteguodamas mokesčių lengvatas kompiuterių pirkėjams (lygu jų pardavėjams, kurie jį rėmė per rinkimus) labai padidino parduotų kompiuterių skaičių (IT importo rinka nuo 2005 iki 2008 m. padidėjo milijardu litų).

Mąstant ir vertinant skaičiais, apimtimis, vizijos parodo savo tikrąjį kūną ir gebėjimą šokti.

Aušra Maldeikienė yra socialinių mokslų daktarė