BFL

Pernai birželio 8 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė metinį pranešimą. Jei dar pamenate, tada p. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad svarbiausiu politikos akcentu turi tapti paprastas žmogus ir jo poreikiai. Na, suprantate, – tada sakė prezidentė, – “žmogus turi tapti pirmuoju prioritetu ir vieninteliu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims. Tik ŽMOGAUS viršenybės principas padės mums rasti atsakymus į daugelį klausimų.”

Kas tas paprastas žmogus, bent man visada buvo didelis klausimas, tad malonu, kad nekantriai laukdami antrojo šios prezidentės pranešimo gavome ir aiškesnius jos pasaulio sampratos rėmus. Kažkokioje įmantriu pavadinimu padabintoje klestinčioje Pabradės gamykloje ji paaiškina, kad Lietuvoje gerai (?) “gyventi ir uždirbti gali tik tie, kurie dirba daug, kokybiškai ir gerai. Bet daug”. Ir toliau: “O mes dirbame mažai, skatiname nedirbti, švęsti, gyveni iš išmaldos ir socialinių išmokų – tai visiškai neskatina žmogaus dirbti.”

Tiesa, po poros valandų jau kitoje Pabradės vietoje, šįkart socialinės globos namuose, ji priduria, kad čia “vaikai yra mylimi vaikai, jaučiamas didžiulis visų darbuotojų atsakomybės jausmas, darbuotojų, kurie už labai nedidelį atlyginimą, tai yra 800–900 Lt per mėnesį, dirba taip nuoširdžiai, kad vaikai nori čia likti”. Matyt, sutiksime, kad tuo prezidentė patvirtino, jog tos moterys dirba daug, kokybiškai ir gerai, vis dėlto, akivaizdžiai paneigdama ankstesnius išvedžiojimus apie tai, kad toks darbas leidžia ir užsidirbti, ji pasakė, jog minėti 800–900 Lt yra visa, kuo gali “padėti valstybė”, mat “dar tikrai keliamės iš ekonominės duobės, taigi visi turime suprasti, kad valstybė neturi pakankamai lėšų”.

Tokia logika man labai panaši į dar vienos Lietuvos žmonių grupės – smulkiųjų verslininkų aiškinimus, kad mokėti darbuotojui daugiau nei minimalią algą neįmanoma, nes nėra galimybių. Lyg žmonės su 680 Lt rankose turi galimybių gyventi ir išgyventi, o verslininkas (?) neturi.

Prezidentės ir tariamų verslininkų, kurių idėjas ji kartoja, kalbos analizė įstringa ties dviem žodžiais – “galimybės” ir “padėti”. Darinys “valstybė negali padėti”, kai žodis “padėti” tampa junginio “mokėti už sunkų ir gerai atliekamą darbą” sinonimu, akivaizdžiai naikina bet kokią ekonominę rinkos, sistemos, kuri remiasi atlygiu už visus naudojamus išteklius, logiką, tad iškelia klausimą: kokioje socialinėje ekonominėje sistemoje gyvename?

Lietuvoje valstybė perskirsto labai panašią BVP dalį kaip JAV, Japonija ar Šveicarija. Taigi vos daugiau nei 30 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų virsta valstybės pajamomis, kurios jau gali virsti socialine parama ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlygiu. Palyginimas su minėtomis šalimis Lietuvai lyg ir daro garbę, mat kalbame tikrai ne apie kokias pasaulio atsilikėles. Vis dėlto rimtesnė analizė parodys ir esminį Lietuvos bei ano trejeto skirtumą.

JAV, Šveicarijoje ar Japonijoje samdomo darbo pajamos (o modernioje XXI a. realybėje dirbančių tokį darbą yra absoliuti dauguma) sudaro gerokai daugiau nei 60 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų, o Lietuvoje – vos 40 proc. Atitinkamai kapitalo kilmės pajamos (pelnai, savarankiškai dirbančiųjų pajamos) anose kapitalizmo tvirtovėse sudaro 20–30 proc. BVP, o Lietuvoje – beveik 50 proc. (ketvirta vieta ES po Bulgarijos, Graikijos ir Slovakijos).

Taigi samdomas darbas Lietuvoje patenka į labai savotiškus spąstus: pajamos yra itin kuklios (vidurkis apie 1500 Lt), o viešosios paslaugos vis sunkiau pasiekiamos, nes ta 1500 Lt suma (kalbėkime apie vidurkį, kad būtų ne taip liūdna) tikrai nesuteikia galimybių atsidėti pensijai, įpirkti privatų sveikatos draudimą ir taip padengti bent dalį mokamų sveikatos paslaugų, kurių ratas plečiasi, arba kas mėnesį atidedant po šimtinę kitą sukaupti tinkamesniam vaikų išsilavinimui aukštojoje, kur valstybės finansuojamų vietų kasmet mažėja (ir mažės, nes valstybė “padėti” negali, tą patvirtina skaičiai). Padėtis priešinga JAV ar Šveicarijai, kur vidutines pajamas gaunantis samdomas darbuotojas, elgdamasis taupiai ir atsakingai, tikrai gali atsidėti sunkesnei dienai.

Lietuvoje kuriamas socialinis modelis esmingai skiriasi ir nuo įprasto Europos Sąjungoje. Daugumoje ES valstybių (ir praktiškai visose senosiose) samdomo darbo pajamos vidutiniškai sudaro apie 50 proc. BVP ir yra gerokai mažesnės nei JAV ar Japonijoje. Bet yra vienas dalykas, kuris labai akivaizdžiai atkuria pusiausvyrą, – tai vidutiniškai per 50 proc. perkopianti valstybės perskirstoma pajamų dalis. Ir tai reiškia, kad, tarkime, kokios Austrijos valdžios galva ne tik moraliai nedrįstų tyčiotis iš socialinių darbuotojų, reikalaudamas dirbti nemokamai, mat negali “padėti”, o realiai turėtų ir galimybių (kurios visada yra sveiko proto ir išmanymo pasekmė) mokėti uždirbtus pinigus.

Tarsi šito nebūtų gana, anos JAV, Japonija, Šveicarija, pasirinkusios mažesnės valstybės modelį, ir dauguma ES valstybių, pasirinkusių socialiai labiau orientuotą ekonomikos modelį, turi ir progresinį pajamų (kalbama apie visų pajamų, o ne darbo užmokesčio) apmokestinimą, leidžiantį esmingai sumažinti mokesčio naštą tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirenka gyvenimą, kuriame pinigai nėra visa ko pradžia ir pabaiga.

Bet Lietuva ir šioje srityje bando išradinėti dviratį. Čia darbo užmokestis iki pastarojo laikotarpio buvo apmokestintas vienais didžiausių tarifų Europoje, o valstybės pajamos mažiausios. Tendencija išlieka ir sumažinus darbo užmokesčio apmokestinimo lygį, nes dauguma kapitalo kilmės pajamų apmokestinamos gerokai mažesniu tarifu ar neapmokestinamos apskritai. Tad iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės valstybei moka daug, o mainais iš jos gauna tik kuklią socialinę apsaugą, nuskurdusių gydymo ir viešosios tvarkos įstaigų paslaugas bei prezidentės įžeidinėjimus. Tuo tarpu net mažiau savo valstybei mokantys Europos gyventojai jos yra aprūpinti adekvačiomis paslaugomis nuo lopšio iki karsto.

Net labai kukli skaičių analizė leidžia aiškiai pasakyti, kad Lietuvos pasirinktas socialinis ekonominis modelis yra visiška aklavietė. Moderniame pasaulyje (nebe XIX amžius) neįmanoma suderinti dalykų, kurie nesuderinami, – itin mažų atlyginimų daugumai šalies gyventojų ir labai mažos valstybės. Arba maža valstybė ir santykinai dideli atlyginamai bei rimtesnė asmeninė atsakomybė, arba didelė valstybė ir santykinai kuklesni (nors, žinoma, išgyvenimą garantuojantys) atlyginimai. Trečias kelias – emigracija, mat sistemos neefektyvumas ir neteisingumas akis bado.