Gera žinia: per pastaruosius trejus metus eksportuojančių įmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro tūkstančio.

„Anksčiau konkurencija rinkoje buvo mažesnė, bet, augant mums, augo ir ji. Lygia greta atsirado dar ir kiniškų prekių pasiūla, todėl nori nenori teko atsigręžti į Vakarų Europą, kurioje daugiau vartotojų ir didesni užsakymai. Šiandien Lietuvoje mums jau per ankšta, taigi eksportas leidžia sumažinti gamybos išlaidas ir užtikrinti stabilumą“, – tikina UAB „Gerovė“ direktoriaus pavaduotoja Živilė Ramoškienė.
Plastikinių pakuočių gamintoja, eksporto santykius pirmiausia užmezgusi su Lietuvos verslui jau pažįstamomis Rusijos ir Baltarusijos rinkomis, birželį šiukšlių rūšiavimo maišelių rinkinius pristatė Bulgarijoje ir Ispanijoje, taip nutiesdama savo produkcijai kelią į visą Vakarų Europą.
Svarbu tai, kad ši Kauno bendrovė – tik viena iš daugelio Lietuvos įmonių, plečiančių savo užsienio prekybą arba mąstančių apie rinkas, kuriose galėtų realizuoti produkciją.
Pernai Lietuvos eksportas viršijo viso nepriklausomybės laikotarpio rekordą: palyginti su 2011 m., prekių eksportas išaugo 14,5 proc. ir pasiekė 79,7 mlrd. Lt. Vertinant jau nebe visą laisvosios rinkos dvidešimtmetį, bet pastaruosius ekonomikos nuosmukio ir lėto atsigavimo metus, pernai prekių eksportas krizinių metų lygį peraugo dvigubai. Čia kyla klausimas, ar eksporto rodiklius didina tik senieji eksportuojai, ar eksportuotojų skaičius mūsų šalyje apskritai didėja.
Pasirodo, kukli vidaus rinka į plačiuosius užsienio vandenis gena vis daugiau Lietuvos verslo – randasi ir mažų eksportuotojų, prisidedančių prie įspūdingų eksporto augimo šuolių. „Veido“ kalbinti ekspertai kaip sutarę tvirtina, kad šiandien nerastume įmonės, negalvojančios apie partnerių paiešką užsienyje. Beje, įmonės ne tik ieško, bet ir randa: pernai, palyginti su 2011 m., eksportuojančių įmonių padaugėjo pustrečio šimto.
„Net ir mažesnės įmonės, kurios anksčiau nieko neeksportavo, dabar bando ieškoti užsienio rinkų. Pavyzdžiui, maisto pramonės įmonės savo gaminius pamažu pradeda tiekti Airijos, Kanados lietuvių bendruomenėms, nors šios produkcijos kiekis ir pelno marža nedideli. Vienas ūkininkas taip pat pasakojo besižvalgantis, kas galėtų pirkti jo medų ne Lietuvoje, nes iš vidaus rinkos išgyventi darosi labai sunku“, – priežastis, kodėl ne tik stambieji verslininkai visomis išgalėmis bando tapti eksportuotojais, apžvelgia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Simbolines produkcijos siuntas į svečias šalis galima laikyti pirmaisiais eksporto bandymais, kurie prieinami net ir mažoms įmonėms. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas teigia, kad atsiranda ir kitokio įdirbio eksporto srityje: smulkieji, įsikūrę netoli Lietuvos pasienio, neretai tiesiog atsitiktinai randa kaimynų partnerių ir pradeda tiekti produkciją į Lenkiją ar Latviją.
„Eksporto galimybių šiandien ieško absoliučiai visos kompanijos. Verslo darbas prasideda nuo distributoriaus paieškos, vėliau laukia kainos skaičiavimas, derybos ir galbūt pirmieji užsakymai. Tačiau kol užsienio pardavėjas parduos gautą produkciją, jis iš įmonės akiračio gali išnykti net pusmečiui, o vėliau sugrįžti prašydamas įvykdyti naują užsakymą arba, priešingai, atsisakyti produkcijos, nematydamas perspektyvų“, – aiškina G.Bagušinskas.
Laimei, užsienio verslininkai linkę pasitikėti lietuviška produkcija, tai matyti ir iš jų užklausų. Tarptautiniame Vilniaus oro uoste įsikūrusio EXPO centro direktorius Martynas Čepelis skaičiuoja, kad per mėnesį nuolat veikiančią įmonių ekspoziciją išvykimo salėje aplanko 5 tūkst. keliaujančių svečių, iš kurių maždaug pusė palieka savo kontaktinius duomenis arba išsiveža informacijos apie jiems aktualias įmones.
„Mūsų verslininkų sėkmės istorijos džiugina, bet dar daugiau jų tikimės ateityje, nes šiuo metu derybos su užsienio kompanijomis tik įsibėgėja. Kai kurie klientai dėl konkurencinių sumetimų vengia dalytis realiais, išmatuojamais laimėjimais, tačiau vertindami bendrus rezultatus, klientų informaciją ir progresą praėjusį pusmetį galime drąsiai teigti, kad užsienio rinkoms esame įdomūs“, – verslininkus nenuvertinti savo jėgų skatina M.Čepelis.

Eksportas aktualus visiems
VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, pernai du trečdaliai visos pramonės produkcijos buvo realizuota eksporto rinkose, o paslaugų sektorius taip pat didina eksporto dalį savo pardavimo struktūroje. Eksporto plėtra arba persiorientavimu į užsienį rūpinasi visų sektorių įmonės, nepaisant jų teikiamų paslaugų ar gaminamos produkcijos. Tiesa, užsienio vartotojai ypač svarbūs maisto pramonei, nes Lietuvoje šiame sektoriuje konkurencija milžiniška. Be to, traukiantis ir taip mažai vidaus rinkai, brangesni produktai Lietuvoje neranda savo pirkėjo, o galutinio vartojimo prekes gaminantis verslas pasirinkti adekvačią kainodarą ir pasiekti didesnę pelno maržą neretai pajėgia tik užsienyje.
Be šių priežasčių, „Verslios Lietuvos“ vyriausiasis analitikas Vladimiras Ivanovas eksportuotojų masiškumą, kaip natūralią pasekmę, sieja ir su įsteigtų įmonių gausėjimu, ir su gamybos stabilumu. „Kai kurių sektorių įmonėms būtų sunku pasiekti masto ekonomijos efektą realizuojant savo produkciją vien Lietuvoje. Žinoma, eksportuoti skatina ir didesnės eksporto rinkose realizuojamos produkcijos kainos“, – pabrėžia analitikas.
S.Besagirskas antrina, kad verslas, gaminantis tarpinius metalo, chemijos produktus, visada juos daugiausia eksportuodavo, tačiau gaminantieji galutinio vartojimo prekes negali atsigriebti už pastaraisiais metais vykusį žaliavų brangimą, todėl renkasi gaminius realizuoti už Lietuvos ribų, kur galėtų padidinti jų kainą. „Iš keliolikos maisto pramonės įmonių vadovų girdėjau prisipažinimų, kad vidaus rinkoje produktai parduodami su nuline pelno marža ar net nuostolingai. Esą apskaičiavus įrangos našumą, darbuotojų skaičių, gamybos sąnaudų sumažinti nėra kaip, todėl naudojamasi nuolaidomis perkant didelį žaliavų kiekį, o pelnas generuojamas tik iš eksporto. Jie tikina, kad radę bent porą partnerių užsienyje vidaus rinkos atsisakytų visiškai, nes prekiauti nuostolingai ilguoju laikotarpiu negali“, – verslininkų eksporto pasirinkimo motyvus aiškina S.Besagirskas.

Mažiesiems ir vidutiniokams brangu
Nepaisant kai kuriais atvejais jau gyvybiškai svarbaus poreikio žengti į užsienio rinkas, privilegija pradėti bendradarbiauti su užsienio partneriais nuo nulio gali pasinaudoti tik vidutinės ir didelės įmonės. Partnerių paieška reikalauja laiko ir materialiniu požiūriu brangių investicijų. Parengiamųjų darbų sąraše rikiuojasi daug kintamųjų: ir tinkama įmonės kvalifikacija, ir kompetentingas specialistas, pasiruošęs atsakyti į bet kokias užklausas, ir įmonės patirtis, ir tinkamas pačios produkcijos parengimas bei pristatymas.
Žinoma, atsiranda ir brangiai įkainojamų specifinių reikalavimų, pavyzdžiui, išruošiant gaminius į išskirtines rinkas, jiems reikia gauti specialius sertifikatus. Deja, net ir patenkinus tokius reikalavimus užsakovams gali neįtikti kompanijos gamybiniai pajėgumai, nelanksti kainodara, todėl įmonės turi būti nusiteikusios deramai pristatyti produktą, perorganizuoti gamybos procesus ir protingai paskirstyti žmogiškuosius išteklius. Būtent dėl šių priežasčių smulkesnėms įmonėms be išorinės pagalbos sunku įgyvendinti tokius uždavinius.
Tačiau atrodo, kad Lietuvos verslas mokosi ir keičiasi: pernai 144 „Verslios Lietuvos“ organizuotuose renginiuose apsilankė 5300 dalyvių, o konsultacijų eksporto klausimais prašė 650 klientų.
„Verslios Lietuvos“ akademijos patarimais pasinaudojo ir Kauno „Gerovė“. Ž.Ramoškienė prisimena pirmuosius žingsnius užsienio rinkose ir daro išvadą, kad net vidutinei įmonei be ES struktūrinių fondų paramos ir patarimų pradėti būtų buvę labai sunku. „Gerovė“, pasinaudojusi ES parama, išvyko į tarptautinę „Scanpack“ parodą, iš kurios parsivežė jau pasirašytus kontraktus bei dar apie 50 verslo kontaktinių duomenų.
G.Bagušinskas perspėja, kad užsakovai atidžiai vertina įmonės pastangas, todėl jei ši stokos įdirbio, partneriai nusigręš. „Pirmiausia reikia pasitikrinti, kaip esi pasirengęs eksportui, kitaip tariant, dalyvauti parodoje“, – rekomenduoja pašnekovas.
Užsienio parodose pristatyti savo produkciją mažoms ir vidutinėms įmonėms 2007–2013 m. padėjo Ūkio ministerijos administruojama ES paramos priemonė „Naujos galimybės“, kuriai paskutiniuoju kvietimu per du mėnesius pateikta 300 paraiškų dėl 34,9 mln. Lt. Vis dėlto ir tolesnės išlaidos atsieina gana brangiai.
S.Besagirskas siūlo modelį, kaip smulkesniems rinkos žaidėjams, ribojamiems finansinių galimybių ar žmogiškųjų išteklių, susivienyti bendram tikslui. Pavyzdžiui, penkios bendru prekės ženklu veikiančios įmonės galėtų ieškoti stambių užsakovų ir naujų rinkų, o paieškų sąnaudas pasidalyti. Bendrą įdirbį esą galėtų paskatinti ir ES parama, padengianti 50 proc. išlaidų. Tada naujų rinkų ieškoti važiuotų ne penkių atskirų įmonių atstovai, bet vienas, atstovaujantis penkioms įmonėms, taip esą būtų ir pigiau, ir efektyviau.
„Įmonės sutaupytų rinkų tyrimams, kvalifikacijos kėlimui, naujų rinkų paieškai, nes galėtų pasiskirstyti darbus: vienas atsakingas už rinkodarą, kitas už ryšius, trečias už žaliavų užsakymą ir pirkimą. Viena įmonė, išeinanti į rinką, yra maža ir savo apyvarta, ir pajėgumais, o susivienijusios tampa stipresnės. Be to, sujungusios žinias bendram tikslui įmonės tampa konkurencingesnės tarptautinėje arenoje“, – tvirtina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros klasterių plėtros koordinatorė Vaidė Sakalauskienė.