Vasaros pradžioje Vyriausybė pritarė naujajam Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) projektui, o dabar pastarasis oficialiai pristatomas Seimui.

Įstatymas reguliuoja svarbius visai šaliai klausimus – nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Tenka pabrėžti, kad UTPĮ priėmimas jau net ir vėluoja, nes į jį perkeliamos trys direktyvos jau turėjo įsigalioti (paskutinė – liepos 20 d.).

Manau, jog Seimui pateiktame UTPĮ projekte matyti daug ,,skylių“, kurios neigiamai įtakos valstybės institucijų valdymo sferą, užsieniečiams ir toliau liks galimybės išvengti mokesčių mokėjimo, o projekte surašytos užsieniečių integracijos „nuostatos“ sudarys palankias sąlygas pasikartoti Paryžiaus, Londono ar Oslo įvykiams ir Vilniuje.

UTPĮ projekte aiškiai matoma politinė vidaus reikalų ministro ir Vyriausybės vadovo valia tęsti gegužės mėnesį pradėtą nesuvokiamą Migracijos departamento naikinimą, jo funkcijas perduodant ir taip dėl finansinių trūkumų nustekentai policijai, kuri nuolat grasina mažinti esamų pareigūnų skaičių. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte tokio žingsnio motyvai, kaip ir iki šiol viešojoje erdvėje, nenurodomi ir neaptariami. Keista matyti šalies politinius vadovus (vidaus reikalų ministrą ir Premjerą) besivadovaujančius voliuntarizmu ir nuosekliai silpninančius valstybę. Įstatymo projektas taip surašytas, kad institucija, vykdanti šį įstatymą, – neįvardinama. Todėl po to, jeigu Seimas teiktųsi priimti šį įstatymą, Vyriausybė savo nutarimu dar turės įvardinti instituciją, kuriai ji paves įgyvendinti UTPĮ. Kuriamas tikrai blogas precedentas: jeigu ateityje visi įstatymai bus surašyti taip, kaip šis, tai, pavyzdžiui, mokesčius Vyriausybės pavedimu galės rinkti gaisrininkai, o Policijos veiklos įstatymo vykdymas galės būti pavestas vykdyti kad ir kokiam nors sporto klubui. Manau, jog Seimo nariai, kontroliuojantys Vyriausybės darbą, nesileis vedžiojami už nosies: neatsakingas liberalizmas turi būti pažabotas. Iki šiol nerandu atsakymo: kam tokiam, „neišpasakytai svarbiam“, užmynė ,,ant uodegos“ Migracijos departamentas, kad vidaus reikalų ministras ir Vyriausybės vadovas taip paslaugiai stengiasi sunaikinti šią instituciją? Matant ir vertinant emigracijos svarbą ES ateičiai, kaistančią jos situaciją pietuose ir paskutinius ES vadovybės sprendimus dėl galimų taisyklių pasikeitimų Šengeno erdvėje bei atskirų ES valstybių savarankiškus veiksmus (Prancūzija, Italija, Danija), Lietuva vietoj to, jog stiprintų migracijos klausimų institutą, jį skaido ir naikina. Grįžtam ten, kur jau buvom sovietmečiu – į policinę valstybę. Tam, kad suvoktų siūlomo sprendimo absurdiškumą, jo autoriams vertėtų pamatyti ES politikų ir migracijos specialistų veidus ir reakciją po to, kai jie išgirsdavo apie tokį sprendimą. Vadovaujantis tokiu valstybės valdymo reformos „sistematiškumu“, greitai neliks ir pačios valstybės.

Kita UTPĮ projekto skylė – Leidimų gyventi nagrinėjimo terminai. Čia sukuriamos net keturios naujos problemos. Pirma, leidimų gyventi nagrinėjimo terminų mažinimas aukštos kvalifikacijos darbuotojams, dėstytojams, tyrėjams ir jų šeimos nariams nuo 6 iki 2 mėn. Tuo tarpu ES direktyva rekomenduoja 4 mėnesių užsieniečių patikros terminą. Praktika rodo, kad esant dabartiniam migracijos specialistų skaičiui kokybiškos patikros per 2 mėnesius atlikti bus neįmanoma. Trečiųjų šalių piliečių dviejų mėnesių patikros laikas, kurį siūlo Vyriausybė, įspraus į kampą ir pačią valstybę, nes siekiant nepažeisti įstatymo reikalaujamų terminų, reikės priiminėti kompromisinius ar galinčius pažeisti pačios valstybės saugumą sprendimus. Šios užsieniečių bylos bus dar sudėtingesnės nei dabar, nes bus taikomas ,,vieno langelio“ principas ir atsiras papildoma funkcija – vertinti ar įmonė neužsiima fiktyvia veikla ir ar paties užsieniečio įdarbinimas nėra fiktyvus. Jau net nekalbu apie tai, jog šiais klausimais sprendimai, priimami Lietuvoje, galios visoje Šengeno erdvėje. Tai gal siekdami užkirsti kelią galimoms neigiamoms pasekmėms atnaujinsim dokumentų patikrą prie vidinių ES sienų? Komjaunuoliškas entuziazmas?

Jeigu imigracijos į Lietuvą srautai pasieks bent dalinį 2007-2008 metų srautų lygį, net nepakeitus nagrinėjimo terminų, Migracijos departamente reikės didinti specialistų skaičių. Tuo tarpu dabar čia drastiškai mažinamos pareigybės (2011 m. sumažinta 31 pareigybė). Matyt, prisiimdamas visą politinę atsakomybę už galimas pasekmes, vidaus reikalų ministras privalėtų Migracijos departamento nuostatuose daryti naujas pataisas, pasirinkdamas, kas svarbiau – visuomenės saugumas (kokybiška užsieniečio patikra) ar skubesnis leidimų gyventi išdavimas užsieniečiams (greitesnis emigravusių Lietuvos piliečių pakeitimas užsieniečiais). Mano galva, šiuo atveju valstybės tarnyba nėra fabrikas, kurio darbininkai prie konvejerio gamina lemputes – štampuoja ir išrašinėja leidimus. Leidimas gyventi – tai baigtinė užsieniečio teisinės padėties nustatymo procedūra, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Kiekvienas leidimo gyventi Lietuvoje nagrinėjimas – tai nauja istorija, visiškai nepanaši į anksčiau nagrinėtą. Iki šiol per 20 metų Migracijos departamento vykdytos užsieniečių patikros save pateisino. Antra, įstatyme pirmą kartą atsiranda precedentas, kada leidimo gyventi išdavimo terminas siejamas su konkrečia specialybe (dėstytojai). O kuo prastesni, pavyzdžiui, IT specialistai ar tarptautiniai pervežėjai? Įstatyme to neturėtų būti – tai poįstatyminių teisės aktų kompetencija, nes tai yra imigracijos politikos priemonė. Trečia, abejones kelia ir reikalaujamas atlyginimo dydis, kurį turėtų uždirbti aukštos kvalifikacijos darbuotojas. Pagal dabartinį apibrėžimą, tai turėtų būti apie 4000 Lt. per mėnesį neatskaičius mokesčių. Ar toks atlyginimas tikrai vertas aukštos kvalifikacijos darbuotojo vardo? (Įdomu ir tai, kad šis įstatymas aukštosios mokyklos diplomą prilygina 5 metų praktinei patirčiai). Jeigu įstatymo leidėjas tam pritars, tai Lietuva dar daug metų neišbris iš esamų emigracijos srautų. Kaip ten bebūtų, bet šiuo atveju atlyginimo dydis kvalifikuotam darbuotojui yra aiškiai ne ekonominis, o politinis sprendimas, nes vien nuo kalbų apie reikalingus kvalifikuotus darbuotojus Lietuvoje padėtis tikrai nepagerės. Manau, jog minimalus aukštos kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio reikalavimas turėtų būti apie 2,5 – 3 VDU. Tada ir šeimos atsivežimas būtų pateisinamas (įmokos socialiniam bei sveikatos draudimui ir pan.). Ketvirta, netenka abejoti, kad tokios kokybės „aukštos“ (uždirbantys iki 4000 Lt) kvalifikacijos darbuotojai netrukus taptų skaitlingiausia imigruojančių užsieniečių grupe. Tokiu būdu nedarbui pasmerktume savo piliečius.

Lietuva ir toliau nesugeba pasinaudoti užsieniečių teikiama nauda. Skylėti Komandiruočių, Akcinių bendrovių, mokesčių bei kiti įstatymai iki šiol sudarė sąlygas nemokėti mokesčių valstybei ne tik trečiųjų šalių piliečiams, bet ir juos įdarbinusiems darbdaviams. Dabar gi, neužlopę minėtų įstatymų skylių, imamės dar plačiau atverti savos šalies vartus, tiesiog kviesdami pasinaudoti apsiginti nesugebančia valstybe. Reikėtų tikslinti ir stiprinti minėtų įstatymų vykdymą užtikrinančių institucijų kompetenciją užsieniečių kontrolės srityje. Jos turi siųsti Migracijos departamentui savo išvadas, kurių pagrindu pastarasis naikintų išduotus leidimus laikinai gyventi. Taip pat reikia ruoštis ir tam, kad įsigaliojus šio įstatymo nuostatoms – leisti užsieniečiams ieškoti darbo – Lietuvoje pačiu artimiausiu metu atsiras ir trečiųjų šalių užsieniečių darbo rinka. Ar yra įvertinti šie pokyčiai ir kaip jie „atsirūgs“ Lietuvos piliečiams?

Silpniausia UTPĮ projekto dalis – užsieniečių integracijos klausimų sprendimas. Nors projekte šiam klausimui ir yra skirti keli straipsniai, bet jie apsiriboja tik nurodymu Vyriausybei sukurti komisiją ir patvirtinti jos nuostatus kažkada ateityje. Taigi šie klausimai nebuvo sprendžiami iki šiol, jie nebus sprendžiami ir po šio įstatymo įsigaliojimo: lakinsime šunis tuomet, kai bus laikas į medžioklę joti. Manyčiau, jog užsieniečių integracijos klausimams turi būti skirtas pats rimčiausias dėmesys. Gal užsieniečių integracija neturėtų būti UTPĮ sudėtinė dalis? Ko gero, šiuo klausimu turėtų būti priimtas atskiras įstatymas ir sukurta centralizuota institucija, atsakinga už užsieniečių integraciją Lietuvoje. Tik neaišku, kodėl toks svarbus klausimas, žinant padėtį Lietuvoje, iki šiol net nepradėtas svarstyti?

Dainius Paukštė