BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės prioritetiniais laikyti susitikimai ir pokalbiai su Rytų kaimynių lyderiais neatnešė planuotos naudos

Bendros Lietuvos užsienio politikos koncepcijos kūrimas mirė natūralia mirtimi, tad dabar Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija savo veiksmus derina tik atsiradus dideliam poreikiui.

“Kokia bendra užsienio politikos koncepcija? Nieko nežinau apie tokią, dirbame, vadovaudamiesi Vyriausybės programa ir prezidentės bei Seimo sprendimais”, – gerokai apstulbo vienas aukštų Lietuvos diplomatų, “Veido” paklaustas, ar jau parengta pernai pradėta kurti bendra užsienio politikos koncepcija ir kur su ja būtų galima susipažinti.

Mirė natūralia mirtimi

Priminsime, kad prieš metus aukštuose Vilniaus kabinetuose buvo gimusi idėja: atsižvelgiant į asmenybių pokyčius Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje, geresniam valstybės užsienio politikos koordinavimui sukurti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri parengtų bendrą rėminį dokumentą. Kad nebūtų taip, jog tuo pačiu klausimu išsiskirtų prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Andriaus Kubiliaus, užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio pozicijos, nes jie paprasčiausiai nežino, ką kuris mano ar daro. O tokių nesusipratimų, kad ir dėl CŽV kalėjimų paieškos ar Lietuvos paramos Radoslawo Sikorskio siekiams tapti NATO generaliniu sekretoriumi, būta, ir valstybei į naudą jie tikrai neišėjo.

ė strigti. “Veido” pašnekovų teigimu, “procesas mirė natūralia mirtimi”, kai akivaizdžiai tapo aišku, kad institucijos, ir pirmiausia Prezidentūra, nerodo tam didelio entuziazmo. “Na, kaip galima ką nors parengti ir suderinti, kai nėra su kuo šnekėtis, – retoriškai klausia vienas Seimo narys, turintis ilgametę užsienio politikos darymo patirtį. – Pati prezidentė, savaime suprantama, neturi laiko sėdėti darbo grupės posėdžiuose ir ginčytis dėl formuluočių. Galiausiai tai ne valstybės vadovės reikalas, tam ji turi patarėjų. Bėda ta, kad tie patarėjai neturi nė mažiausio supratimo, ką kuriuo klausimu mano prezidentė. Su jais paprasčiausiai nėra prasmės bendrauti. O pati D.Grybauskaitė konkrečiau apie užsienio politiką kalba nebent su A.Kubiliumi ir A.Ažubaliu asmeninių susitikimų metu.”

“Veido” pašnekovų teigimu, netgi pastariesiems kartais būna labai sunku įtikinti prezidentę vieno ar kito veiksmo būtinumu ir neretai tenka nusileisti, ypač “negyvybiškais klausimais”. Pagrindinė to priežastis – skirtinga patirtis. Nors D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pabrėžė “asmeniškai prisidėjusi prie Lietuvos diplomatinės tarnybos kūrimo ir pirmųjų Lietuvos diplomatijos žingsnių”, tačiau netgi neilgą darbo URM laikotarpį užsiėmė ekonomika, o ne politika. Tad kai kuriuos dalykus, savaime suprantamus žmonėms, kone du dešimtmečius užsiimantiems vien politika, D.Grybauskaitei tenką aiškinti nuo Adomo ir Ievos.

Mėgsta aukščiausio lygio svečius

Vis dėlto atrodo, kad didžiausia bėda ta, jog prezidentei užsienio politika paprasčiausiai neįdomi. Tai labai gerai matyti ir iš jos metinių pranešimų – 2010-aisiais užsienio politikai ji skyrė keturis itin abstrakčius sakinius, pabrėždama, kad “strateginė kryptis – Lietuvos žmonių interesų, tikslų ir mūsų nacionalinės savigarbos atstovavimas tarptautinėje arenoje”. Tarsi užsienio politika apskritai galėtų turėti kokį nors kitokį tikslą. Šiemet pasakyta buvo jau daugiau, D.Grybauskaitė pelnytai pasigyrė, kad ir jos veiksmų dėka NATO parengė Baltijos valstybių gynybos planus. Tačiau apskritai susidarė įspūdis, kad visa užsienio politika prezidentei reiškia energetiką, kuria, kaip žinome, užsiima Vyriausybė ir Energetikos ministerija, bet ne Užsienio reikalų ministerija.

“Mes kartais pamanome, kad prezidentė į užsienio politiką žiūri tik kaip į galimybę pasirodyti viešumoje su kokiu nors svarbiu svečiu, prisidėti sau populiarumo taškų, o paskui viską pamiršti iki kitos progos, – sakė “Veidui” vienas diplomatas. – Patys pažiūrėkit: kai tik tapo aišku, kad artimiausiu metu nenumatoma aukščiausio lygio susitikimo su Dmitrijumi Medvedevu, santykius su Rusija ji visiškai pamiršo, nors dar pernai mėgdavo itin pabrėžti savo nuopelnus atšildant bendravimą su Maskva. Ji netgi įsigudrino nepaminėti Rusijos savo metiniame pranešime. O kai pradėjo ryškėti galimybė asmeniškai Vilniuje pasirodyti su aukščiausiais Amerikos pareigūnais, tai ir papietauti su Baracku Obama į Varšuvą sraigtasparniu per audrą nuskrido, ir į krepšinio čempionatą pakvietė.”