Pagaliau: Darbo kodekso nauja redakcija priimta ir įsigalios nuo liepos. Taip bus užbaigta didžiulė kompleksinė reforma. Sprendimas sukurti socialinį modelį, apimantį užimtumą, darbo politiką ir socialinį draudimą, priimtas dar 2012 m. vasarą. 2014 m. pradžioje pasirašytos sutartys su mokslininkais išanalizuoti Europos valstybių praktiką, sukurti teisinį-administracinį modelį ir parengti atitinkamus teisės aktų projektus. Po ilgų ginčų visi jie priimti.

Aušra LĖKA

Galima sakyti, baigta pirma tokia komp-leksinė, moksline analize ir tyrimais, o ne chaotiškais, fragmentiškais ar politine konjunktūra paremtais valdžios sprendimais pagrįsta vienos srities reforma nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Tiesa, projektai gerokai apskabyti. Tad „Veidas“ juos rengusios darbo grupės vadovo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio, vadovavusio socialinio modelio rengimo darbo grupei, pirmiausia ir klausia:

– Ar esate patenkintas tuo, į ką išaugo jūsų „kūdikis“? Ar dabar jau priimtuose socialinio modelio įstatymuose išliko šio modelio idėja, filosofija?

– Atsižvelgiant į tai, su kokia opozicija susidūrė projektas, galutinis rezultatas, manau, pakankamai geras. Socialinio modelio projektui buvo labai nepalankus tiek politinis laikotarpis Lietuvoje, nes vyko rinkimai, tiek platesnis diskursas Europos mastu. Dabar daryti tokias reformas labai nepopuliaru, nes bendra tendencija tokia, kad atskirtis, pajamų nelygybė didėja, ekonomika liberali, populistiniai balsai iš visų kampelių kalba, kad visuomenėms reikia rodyti visai kitus veidus. Tokioms kaip socialinio modelio reformoms tai labai nepalankus laikotarpis. Bet, neabejoju, geriems darbams visuomet geras laikas. Tad džiugu, kad pavyko kažką padaryti.

– Sakote, tokios reformos nepopuliarios, nes didėja atskirtis. Tad ar jūsų parengto socialinio modelio projektas didina atskirtį?

– Nedidina. Tačiau klausimas, ar mums reikia žuvies, ar meškerės. Toks būtų paprasčiausias problemos įvardijimas. Visiems reikia žuvies ar bent žuvytės, bet problema, kad neturime normalių tinklų ir normalių meškerių joms gaudyti. Mūsų darbo rinkai reikia prablaivėti, susitvarkyti santykius, o tada galima klausti, kur tos didesnės algos, nes per socialinį modelį visos prielaidos joms didėti sukurtos. Niekas nekalba, ir be reikalo, kad ir smarkiai padidėja bedarbio pašalpos, labai išsiplečia ir pagerėja sąlygos joms gauti. Tai pati populiariausia pagalvė iš valstybės biudžeto pusės, šios išlaidos iš tiesų didžiulės, bet pakankamai gerai absorbuojamos, nes biudžeto surinkimas dabar geras.

Iš kitos pusės, darbuotojams sudaromos prielaidos ir individualiai, ir per kolektyvines sutartis gintis, reikalauti didesnių algų. Šie dalykai turi perspektyvą, tai nėra dabartinės sistemos „atimk ir padalink“ požymiai, jie struktūriškai padeda mūsų darbo rinkai optimistiškai žiūrėti į priekį.

– Projekto rengimo pradžioje minėta, kad socia-linis modelis – subalansuota darbo santykių ir užimtumo skatinimo bei socialinio draudimo priemonių visuma, kai kažką prarandant vienur suteikiama naujų galimybių kitur. Kiek galutiniame variante išliko tos pusiausvyros, jei siūlymams ką pridėti būdavo pritariama, o atimti – ne?

– Pirmiausia noriu priminti, kad socialinis modelis iki jo pateikimo svarstytas metus. Tačiau šalys, kurios turėjo diskutuoti, sukišo galvas į smėlį, sakė – vis tiek čia nieko nebus ir nedalyvavo diskusijose. O kai projektas jau buvo atiduotas į Seimą, tada prasidėjo diskusijos ir pradėjo eiti pasiūlymai. Bet tarp jų nebuvo nė vienos inovacijos, nebuvo jokių konkrečių idėjų, kaip pakeisti situaciją į gera, tik siūlyta – palikite viską, kaip buvo, mums taip patinka. Mes manėme, kad laivas turi būti išlygintas: jei vienur pridėta, tai kitur atimta. Paskui politikai, profsąjungos pradėjo klibinti atskiras vietas ir bandyti tą laivą išbalansuoti. Bet džiugina, kad to nelabai pavyko padaryti nė vienai šaliai.

Išėjo neblogas rezultatas – pusiausvyra išlaikyta: nėra disbalanso nei tarp jėgų, nei tarp galimybių. Kiek galima papildomai padalyti visuotinio gėrio pašalpų forma, tiek padaryta, kiek galima paimti vien deklaratyvių teisių iš darbuotojų ir atsisakyti senamadiškų sovietinių „išmislų“, tiek irgi buvo padaryta. Pakeisti bent jau pagrindiniai dalykai: labai pasilengvinome darbuotojų priėmimą ir atleidimą, darbo santykių lankstumą, prisitaikymą prie pokyčių. O detalės nekeičia pagrindinių dalykų ir pagrindinių tikslų.

– Sakote, galių pusiausvyra yra. O finansų? Ką pokyčiai priėmus visus socialinio modelio įstatymus reikš valstybės, „Sodros“ biudžetams? Beje, ar tiesa, kad, kaip yra sakęs vienas darbo grupės narys, jai buvo iškelta užduotis subalansuoti ,,Sodros“ biudžetą ir skaičiuota iš priešingos pusės – nuo rezultato?

– Taip, tokio uždavinio būta. Bet buvo keli projekto rengimo lygiai. Socialinis modelis sugalvotas akademinėje grupėje. Tačiau kai ateini pas valdininkus, prieinama prie techninių sprendimų, kaip tai padaryti, atsiranda kontroversijų, ir ypač daug jų buvo socialinio draudimo dalyje. Kai susidūrėme su Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų ministerijų valdininkais, supratome, kad laisvės pokyčiams ten nedaug. Techniniai sprendimai sudėtingi, kažką pajudinti labai sudėtinga, bet net nežinau, kur didesnė kliūtis – ar galvose, ar pareigybėse, ar tame, kad yra badas idėjų. Labai sunku pajudinti tą sistemą, juo labiau kai Finansų ministerijoje valdininkai sėdi jau dešimtis metų ir pakeisti jų įsivaizdavimą apie biudžetą, apie „Sodrą“, apie pinigų surinkimą ir išdalijimą labai sunku.

O biudžetams per didelės naštos, manau, nebus, nes tie pilkieji biurokratai tai skaičiavo. Be to, dabar labai geras biudžeto surinkimas, tad jei per artimiausius porą metų kokių sudėtingumų ar įtampos finansų srityje nekils, viskas turėtų išsilyginti.

– Kuriuose socialinio modelio įstatymuose padaryti kokie pakeitimai jums atrodo didžiausias praradimas ir klaida?

– Negalėčiau sakyti, kad esu kažkuo labai nusivylęs. Padaryta keletas nesąmonių, kai nepagalvota, emociškai sureaguota, kai politikai sugebėjo laimėti kokiais populistiniais dalykais, bet iš principo didelių blogybių nematau. Laikas parodys, kaip modelis veiks. Gali būti sudėtingų atvejų, nes tai toks didelis dokumentas, o visi, kas tik norėjo, kaišiojo pagalius į ratus. Tai didelės reformos, galimi šalutiniai reiškiniai. Bet tam tikra prasme jaučiu pasididžiavimą šalimi, kuri priėmė tokią reformą tokiu sudėtingu metu. Vadinasi, yra suvokimas, kad kažką daryti reikia. Ši mūsų reforma buvo labai atidžiai stebima Europos kontekste, ir siunčiame labai gerus signalus. Panašias reformas planuoja daryti ir kitos šalys. Galiu sakyti, kad padarėme milžinišką šuolį darbo santykių reguliavimo srityje, palyginti su tuo, kas buvo.