Shutterstock

Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai pamatytume, kad tikrai mažesnei daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Užtat yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai yra patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žaliąją arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, rodančių, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad piktnaudžiavimas žaliosios arbatos ekstraktais gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelso taisyklė: negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą vartota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek ir kur laikytą), negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Vežant šias vynuoges ant jų purškiama įvairių medžiagų, kad tik jos ilgiau išsilaikytų.

Beje, su J.Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip bandoma rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir juo purškiamos bulvės. Pasirodo, kad tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje, bet ji nevys ir nesudygs. Manau, kad pasaulis, taip pat ir Lietuva, turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.P.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti, kur link einame: einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė studija apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. O štai kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 JAV dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ir ieško kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą vaikų maitinimo iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Baisiausia, kad tuo naudojantis sukamas biznis: tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus, kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas visiems vaikams. Tai kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma, tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už nulį eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais nulį eurų kainuojančiais produktais kaip tik ir maitinti vaikus…

V.BALTRAITIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje – kažkas nesuvokiama. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad didesnės rizikos įmonės konkurse negalėtų dalyvauti. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl, augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai nežinia, ar jos produktus perka Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi antrinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko valgyklų, kuriose maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neišgalime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kas būna rėmėjai per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Ko randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: Mes patys turime tiek daug ekologiško pieno, o pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimas baigiasi po dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos draudžiamos, bet nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai jų nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų. Pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į maistą pila aliejaus, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, inspektoriai ateina patikrinti, ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Bet ateina tiesioginis viršininkas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos, o kalorijų kiekį išlygintų atitinkamu batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad namie kepdami aliejuje dar pridedame aliejaus.

J.MILIUS: Juolab kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – transizomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos parengiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija ir valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda vartoti lietuvišką. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos, iš kur atkeliavo maiste panaudotas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto, o kartu – ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca-Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad kokakolos kiekiai pasaulyje bus mažinami, planavo vietoj to rinkai pristatyti sultis, nes kokakola visuotinai pripažinta blogiu.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu formuoti ir tinkamus mitybos įpročius.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto – gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, kurį norėta įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai vienas rizikingiausių dalykų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugų. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rasta ES draudžiamo bisfenolio A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypač dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kai kalbama apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Vis dėlto jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo, supilstytas į buteliukus, nors vanduo, tekantis iš čiaupų, yra geras.

J.MILIUS: Yra vos trys Europos sostinės, kurios vartoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonėms gydyti. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva, palyginti su kokiais Nyderlandais ar Airija, suvartoja gal tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: tai aliejus, vynas, medus (kuriame, pasirodo, yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai. Klaidinama, kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas – masinis.

Dar viena aktuali bėda – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau esama nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar kilo diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą geresnei produkcijai sukurti. Tai opu dėl būtinybės išmaitinti nuolat didėjantį skaičių gyventojų.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, o tai gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo manoma, kad nėra skirtumo, ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų esama labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kurioje naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Algimants Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė