Anglų kalboje yra idioma „When the Shit hits the Fan“, kurią į lietuvių kalbą būtų galima versti kaip „užmesti š… ant ventiliatoriaus“ arba „pavaryti ant visų“. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus savo dienoraščių knygoje „Paskutinė kadencija“ ant ventiliatoriaus užmetė sodriai.
Pavaryta tikrai ant visų. Skaitai ir kraupsti, su kuo V.Adamkui prezidento kadencijos metu teko bendrauti: ar politikai, ar žurnalistai, ar kitokie valstybės pareigūnai – tai vis siaurakakčiai, buki, chamiški, įžūlūs, nedžentelmeniški, vien siaurų partinių interesų siekiantys, valdžios trokštantys, intrigas prieš V.Adamkų pinantys, šmeižto kampanijas organizuojantys, dergiantys, oligarchų interesams atstovaujantys, iš Rusijos pinigus imantys, buvę KGB-istai ar šiaip parsidavėliai.
Ne Lietuva, o siaubas kažkoks. Tiesa, toje melo ir intrigų jūroje, per kurią penkerius metus teko irtis V.Adamkui ir jo „štabui“ (tokiu kariniu terminu prezidentas vadina savo patarėjus ir pagalbininkus), buvo ir šviesių išimčių: buvę patarėjai Albinas Januška ir Raimondas Mieželis, televizijos laidų vedėjas Audrius Siaurusevičius, taip pat gerieji saugumiečiai – Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, Dainius Dabašinskas, Darius Jurgelevičius bei vienas kitas politikas, kažin kodėl vis socialdemokratai – Algirdas Brazauskas ar Gediminas Kirkilas.
Jei ne šie patarėjai ir saugumiečiai, jei ne jų geranoriškai ir su atsidavimu, kartais net vidurnaktį į prezidento rezidenciją Turniškėse vežama operatyvinė VSD medžiaga ir KGB archyvinės bylos, vargšas V.Adamkus ir žinojęs nebūtų, kokie nenaudėliai, parsidavėliai ir šmeižikai sukasi aplink jį, siekdami sumenkinti ir apdergti prezidento autoritetą.
Baisiausia, kad tai ne ironija – V.Adamkus iš tiesų taip matė (ir, reikia manyti, tebemato) jį supantį pasaulį. Žinia, šią savo knygą, kaip ir ankstesniąsias, rašė ne jis pats, o jo nuolatinis autorius Valdas Bartasevičius, bet stilistika, V.Adamkui charakteringų epitetų ir išsireiškimų vartojimas nedviprasmiškai liudija, jog „Paskutinė kadencija“ parašyta tikrų prezidento dienoraščių pagrindu. Tad, ją skaitydami, mes matome tą tikrąjį V.Adamkų, kokiu jis buvo bent jau antrosios prezidentinės kadencijos metu: aikštingą, pagiežingą, nekenčiantį net menkiausios kritikos, visur įžvelgiantį negeranoriškas intrigas ir sąmokslus. Visi aplinkiniai, ypač – politikai, su kuriais prezidentui nenoromis tenka nemažai bendrauti, dalinami į dvi dalis: išmintingus valstybės vyrus, pritariančius V.Adamkaus nuomonei ir tuos, kurie su juo nesutinka bei ginčijasi, siekdami bet kokia kaina prakišti savo siaurus partinius interesus.
Iš kur pas V.Adamkų toks iškreiptas pasaulio vaizdas? Iš tų gerųjų saugumo šnabždukų, kadaise įtakingojo patarėjo Albino Januškos atrinktų ir susodintų strateginėse pozicijose aplink prezidentą, lūpų. Verti puslapis ir skaitai: „Pas mane atvažiavo A.Pocius ir parodė“, „pas mane atvažiavo P.Malakauskas ir papasakojo“; „pas mane atvažiavo A.Januška su R.Mieželiu ir sakė“, „vėlų vakarą man atvežė ir davė paskaityti“. Prezidentas be perstojo maitinamas gandais, paskalomis, nepatikrinta operatyvine informacija.
Svarbiausia, kad V.Adamkus pats nelabai tuo tiki, nes dienoraštyje vis prideda: „jei tai, žinoma, tiesa“. Kartais netgi tiesiogiai įsitikina, kaip A.Pociaus atveju, kad VSD vadovas jam meluoja, išstatydamas kvailiu prieš visą Valstybės gynimo tarybą: „Nors buvo pateikta vaizdinės ir rašytinės medžiagos bei pokalbių telefonų įrašų, jaučiuosi nusivylęs. Nebuvo ant stalo padėta įrodymų, patvirtinančių Arvydo Pociaus Seime paskaytus žodžius. Juk jis kalbėjo, kad kažkas kažkam sumokėjo 100 tūkst. eurų už užsienį dominančią informaciją apie „Mažeikių naftą“, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius nuslėpė bendradarbiavimo su KGB faktus. Bet kur įrodymai“? Ką, manote, daro po šito V.Adamklus? Gal nedelsiant išveja A.Pocių iš VSD vadovo posto? Ne, jis apkaltina konservatorių lyderį Andrių Kubilių, esą šiam „valstybės interesai paskutinėje vietoje, svarbiausia – partinė demagogija“, mat šis praneša žurnalistams, kad VSD vadovas melavo tiek Seimui, tiek prezidentui.
Saugumiečiai vežiojo V.Adamku ir daugiau bylų. Kadangi prezidentą pastoviai domino, kas gi tie žurnalistai, kurie jį kritikuoja, P.Malakauskas atgabena vieno jų KGB archyvinės bylos kopiją. „Įdomus dokumentas, – konstatuoja V.Adamkus. – Žinoma, niekuomet šios informacijos nepanaudosiu, nors gal kada nors, progai pasitaikius ir pasiteirausiu, kaip jo darbas KGB dera su pomėgiu pakalbėti apie kitų žmonių moralines vertybes“.
Atidėjus į šoną paties V.Adamkaus moralę – demokratinėje valstybėje reikalauti, kad saugumas šnipinėtų jį kritikuojančius žurnalistus, tai yra perdėm įdomus liudijimas apie, jei teisingai suprantu, nusikalstamą buvusio VSD vadovo P.Malakausko elgesį. Mat, pagal įstatymus, jeigu buvęs KGB informatorius prisipažino, tai jo byla privalėjo būti įslaptinta ir niekam, įskaitant prezidentą, nerodoma. O jeigu jis neprisipažino, tai VSD privalėjo perduoti jo bylą Liustracijos komisijai, o ne laikyti seife kaip galimą „kompromatą“.
Nežinia, džiaugtis čia ar liūdėti, bet akivaizdu, jog V.Adamkaus dienoraščiai patvirtino „valstybininkų“ skandalo metu darytą prielaidą, jog prezidentas tapo A.Januškos suformuoto klano manipuliacijų informacija auka. Atskirtas nuo tikrovės patarėjų siena, tikslingai šeriamas dozuota informacija ir dezinformacija, V.Adamkus iš valstybės vadovo virto marionete, vykdančia svetimą valią. Veltui po Prezidentūros langais Andrius Mamontovas ragino V.Adamkų atsibusti, dainuodamas: “Ar tu vis dar leidi Kažkam instruktuoti, Kaip tau gyventi, Ką tau galvoti? Atsibusk jau… Tu vis dar leidi Manipuliuoti, Ką tau mylėti, Kaip tau balsuoti… “. V.Adamkus jam dainuojant jau įdėmiai skaitė saugumiečio R.M. paslaugiai atvežtą kompromatą apie neva rusų papirktus, tad prieš LEO.LT balsavusius konservatorius.