BFL

3 klausimai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologei profesorei Jūratei Novagrockienei

VEIDAS: Naujasis Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis pažadėjo atvesti partiją į pergalę 2016 m. Seimo rinkimuose. Kaip manote, kiek realios yra tokios galimybės?

J.N.: Partijos sprendimas išrinkti V.Mazuronį savo lyderiu yra labai sėkmingas. Būdamas partijos „Tvarka ir teisingumas“ antruoju žmogumi po Rolando Pakso, jis buvo gana populiarus politikas, sėkmingai užėmė ir aplinkos ministro postą, o kadangi lyderio veiksnys yra svarbus, yra galimybė, kad pagerinti partijos rezultatą tikrai pavyks. Aišku, labai priklausys ir nuo tolesnės politinės partijos elgsenos, priimamų sprendimų. Tačiau didelės sėkmės tikėtis vargu ar galima. „Tvarka ir teisingumas“ turi specifinę euroskeptikų, gal net radikalų nišą, todėl šių partijų nuostatos nėra labai panašios. Tačiau elektoratas tarp šių dviejų partijų gali svyruoti, o V.Mazuronio politinis įdirbis gali Darbo partiją kiek patraukti.

VEIDAS: V.Mazuroniui tapus Darbo partijos pirmininku, trys iš penkių didžiųjų Lietuvos partijų lyderių šiuo metu dirba Briuselyje. Kaip tai atsilieps šioms partijoms?

J.N.: Visiems, kurie yra Europos parlamentarai, tai sumažina galimybes būti matomiems Lietuvos viešojoje erdvėje, o ir jų partijoms tai nėra gerai, kadangi vadovas turi būti labai aktyvus, geriau jausti pulsą, o tai daryti būnant Lietuvoje yra patogiau. V.Mazuronio atveju tai ypač aktualu, nes jis yra naujas žmogus ir kažin ar labai gerai žino, kaip funkcionuoja Darbo partija. Todėl partija šiuo atveju nukenčia nuo to, kad jos lyderis yra toli, o ir pats lyderis gali nukentėti. Pavyzdžiui, kaip atsitiko su Eugenijumi Gentvilu, kuris savo laiku buvo labai populiarus liberalų lyderis, tačiau išėjęs į Europos Parlamentą apskritai dingo. Šis pavyzdys rodo, kaip iš karto didėja distancija tarp partijos ir vadovo, o paskui ir rinkėjas pradeda nebetapatinti lyderio su partija. Faktas, kad rinkimai į Europos Parlamentą visada sulaukia žymiai mažiau rinkėjų nei kiti rinkimai. Be to, nors ten ir atstovaujama valstybėms, pats Europos Parlamento veikimas yra frakcijose ir reikia labai didelių žiniasklaidos pastangų, visada ją vienaip ar kitaip „dirginti“, kad tas žmogus pasimatytų. Arba tuomet reikia labai radikalių pareiškimų, kurie tą šalį sujudintų, tačiau tai nebūdinga Europos Sąjungai, kur labiau priimtas diplomatinis bendravimo stilius ir čia nelabai mėgstami skandalingi išsišokimai.

VEIDAS: Savivaldos rinkimuose labai sėkmingai pasirodė nepartiniai kandidatų sąrašai. Kokios galimybės, kad kai kuriems iš jų susivienijus, pavyktų sėkmingai pasirodyti ir Seimo rinkimuose?

J.N.: Pastaruoju metu nacionalinio lygmens rinkimuose buvo matyti, kad vis mažiau balsų gauna nauji politiniai dariniai ir netikėtai atsiradusios politinės partijos. Net skaičiuojant kiekybiškai, tas procentas balsų, atiduodamų būtent už naujas partijas, nuolat mažėja. Manau, kad visgi rinkėjas pradėjo labiau orientuotis į stabilesnes partijas, ilgiau išsilaikiusias politinėje arenoje. Dėl to labai abejoju, ar tie dariniai būtų pajėgūs sėkmingai pasirodyti. Jie gali daugiau nuveikti vietos savivaldoje, bet iki nacionalinio lygmens pakilti būtų labai sunku.