Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.

Kūrė Liberalų sąjungą

Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. „Valentiną pažįstu nuo Liberalų sąjungos laikų. Jis buvo vienas aktyviausių šios partijos kūrėjų ir kartu idėjinis liberalas – tikras, o ne toks, kurie tik pasivadina, kai reikia, – prisimena ilgametis Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius. – Manau, kad būdamas idėjinis jis negalėjo taikstytis su situacija, į kurią pateko tuometis partijos vadas, ir pasirinko R.Pakso pusę. Nenoriu diskutuoti dėl R.Pakso nušalinimo, bet Valentiną gerbiu už aiškią nuomonę ir principingumą. Nesvarbu, ar tai atitinka mano įsitikinimus, – pats nuomonės turėjimas ir principingumas yra sveikintini.“
Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį R.Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, įskaitant dalį Šiaulių skyriaus. Tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą

„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta. (…)

Demagogija prilygsta G.Kirkilui, ištikimybe – L.Graužinienei

„V.Mazuronis palyginti neblogai įvaldęs viešųjų ryšių metodiką, – antrina Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma. – Trumpi sakiniai, reikiamas, gerai artikuliuotas kalbos tonas. Daliai rinkėjų toks stabilus, vienodas kalbėjimas daro įspūdį. Jis sugeba sistemingai, nesutrikdamas kartoti dalykus, kuriuos mano esant reikalinga įteigti savo rinkėjams. Toks jis ir Seime, nors jeigu man dabar reikėtų prisiminti, kokių idėjų jis per pastaruosius aštuonerius metus yra pasiūlęs, nesugebėčiau įvardyti nė vienos. Bent jau tikrai nieko reikšmingo. Iš esmės V.Mazuronis, naudodamasis savo, kaip Seimo frakcijos seniūno, o vienu metu – Seimo opozicijos lyderio, statusu, tiesiog rūsčiu, kritišku tonu komentuoja politinius įvykius.“
Galima pridurti, kad kritikuoja V.Mazuronis ne tik šiuo metu valdančiųjų konservatorių, bet ir ankstesnės kadencijos socialdemokratų Vyriausybės veiksmus. Netgi šiek tiek juokinga matyti jo parašą greta J.Razmos po užklausa tuomečiam premjerui Gediminui Kirkilui, ką Vyriausybė nuveikusi siekiant SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo? O griežtas principingumas jam kažkodėl netrukdo vadovauti Seimo komisijai, tyrusiai „Snoro“ banko bankrotą, nors tame banke pinigus laikė paties V.Mazuronio motina, leidusi sūnui disponuoti sąskaita, o vienas tų Lietuvos banko valdybos, į kurią krypo daugiausiai kritikos strėlių pražiopsojus padėtį „Snore“, narių Vaidevutis Geralavičius eina į Seimo rinkimus „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąraše.
Lygiai kaip 2009-aisiais, būdamas iškeltas savo partijos kandidatu prezidento rinkimuose, V.Mazuronis žadėjo „reikalauti, kad Lietuva išliktų saugios branduolinės energetikos šalimi bei įgytų realią energetinę nepriklausomybę“, o kai birželį atėjo laikas balsuoti už įstatymus, atveriančius kelią Visagino atominės statybai ir kiekvienas Seimo nario balsas buvo gyvybiškai svarbus, pasisakė prieš ir nedalyvavo balsavime. Bet tai neturėtų stebinti, nes tokia tradicinė paksistinė maniera – kalbėti viena, daryti kita, o paskui išleisti V.Mazuronį į viešumą paaiškinti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.