Neigdami karinę jėgą, kaip būdą užkardyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą, europiečiai gina tuos pamatinius principus, ant kurių jie po Antrojo pasaulinio karo pasistatė Europos Sąjungą.

Bet europiečiai nepastebi, kad jų ligšiolinė gynėja – Amerika – irgi pavojingai sueuropėjo.

Pranešimai iš praėjusį savaitgalį vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, kuriame svarstyti Rusijos atgrasymo nuo agresijos Ukrainoje būdai, daugelį stebėtojų turėjo mušti iš vėžių ir kelti klausimus: kodėl jie taip elgiasi? Ar jie visai iš proto išėjo?

Tai teisingi klausimai, nes, viena vertus, ES lyderiai neabejoja, kad Vladimiras Putinas ne tik plės jau atvirą Rusijos karinę agresiją Donbase, bet ir neketina ja apsiriboti, nes po Ukrainos ateis Latvijos ir Estijos eilė. Kita vertus, kai tik prasidėjo kalba apie priemones, kuriomis Europa galėtų atvesti į protą Kremliaus valdovą, visas ES lyderių pyktis ir ryžtas kažkur išgaravo: Angela Merkel tvirtai pasakė neduosianti vokiškų ginklų Ukrainai, „idant nekiltų įspūdis, kad šį konfliktą galima išspręsti karine jėga“. Per Ukrainą riedančius Rusijos tankus Europa toliau bandys stabdyti  ekonominėmis sankcijomis.

Kodėl europiečiai taip elgiasi? Nejaugi jie iš tiesų mano, kad V.Putino agresiją galima sustabdyti grasinant pirštuku? Jie kaip sugedusi plokštelė kartoja: karas – tai ne sprendimo būdas, neužkirskime kelių dialogui su Kremliumi, galimas tik politinis sprendimas, raskime būdą, kuris nekenktų Rusijai. Nors patys kuo puikiausiai supranta, kad sustabdyti tankus galima tik juos deginant. V.Putiną galima sustabdyti tik karu, bet tai pasakyti bet kuriam „senosios“ ES lyderių reikštų politinę savižudybę.

Tokio Europos neveiksnumo ir sutrikimo priežasčių atriedančių tankų akivaizdoje reikia ieškoti daug giliau, ir Rusijos baimė – veikiau tik formalus pasiteisinimas, nei priežastis. Norint suprasti dabartinius europiečius, reikia suprasti, kaip ir kodėl prieš septynis dešimtmečius pradėta kurti vieninga Europa. Anglies ir plieno paktas tarp Vokietijos ir Prancūzijos 1950-aisiais buvo sudarytas ant dviejų pasaulinių karų nuniokotos Europos griuvėsių apsikabinus dviem buvusiems priešams, kurie galiausiai abu tapo pralaimėjusiaisiais. Nereikia apsigauti manant, esą Prancūzija laimėjo karą, nors formaliai ir buvo nugalėtojų pusėje. Ji buvo lygiai taip pat sutraiškyta pirma vokiečių, paskui – anglosaksų karo mašinų ir į nugalėtojų stovyklą varganos giminaitės teisėmis priimta tik dėl amerikiečių politinių žaidimų su britais, tad jaučia dar didesnį pralaimėjusiojo kompleksą nei vokiečiai. Ir visos kitos Europos valstybės, kurios vėliau jungėsi prie Bendrijos, buvo tokios pačios pralaimėtojos kaip ir jos pradininkės – per abu karus praradusios ar dalį teritorijų, ar užjūrio kolonijas, ar pasaulinės galios statusą. Britanijai Prancūzijos reikalavimu tol neleista prisijungti prie ES, kol ši neatsisakė visų savo užjūrio kolonijų ir netapo tokia pačia plikše kaip ir kontintentinės narės.

Šitą reikia įsisąmoninti: Europos Sąjunga – tai karą pralaimėjusių valstybių sąjunga ir mūšio lauke pergalingoms valstybėms, žinančioms, kas yra pergalės skonis ir nejaučiančioms pralaimėjusiems būdingų kompleksų, vietos joje nėra. Pati mintis, kad problema gali būti išspręsta karine jėga, pasiekiant lemiamą pergalę, sugriautų visą ligšiolinės ES egzistencijos pamatą.

Vienintelė Vakarų valstybė nugalėtoja, po karo paėmusi į savo motinišką globą Europą, buvo Amerika. Ji savo pinigais atkūrė Europą, ji ją gynė savo branduolinėmis raketomis, bet kartu perėmė į savo įtakos sferą daugumą buvusių Europos kolonijų ir vienintelė bendravo su Maskva kaip lygi su lygia. Daugumai paprastų europiečių toks gyvenimas Amerikos užantyje itin patiko, juoba neregėtai ilgi septyni taikos dešimtmečiai ir susivienijimas į Bendriją leido sukurti ir lig tol neregėtą visuotinę gerovę. Tačiau Europos elito, ypač senojo, išgyvenusio pasaulinius karus, atstovams amerikietiška globa buvo visiškai nepakenčiama ir tik gilino nevisavertiškumo kompleksą. Noras išsiveržti iš transatlantinio glėbio, sužaidžiant tradicinį europietišką galios žaidimą – mano priešo priešas yra mano draugas, stūmė Europą į draugystę su Rusija, įsivaizduojant, kad sąjunga su ja leis atsverti Amerikos įtaką, o tūkstantmetė europinė diplomatinė patirtis, padauginta iš europinių pinigų bei technologijų, suteiks pranašumą prieš rusus, kuriuos Europos elitas visados laikė barbarais.

Europiečiai neįvertino dviejų dalykų. Viena, visados kumštį labiau už protą vertinę rusai nemato beginklių ir karą iš konfliktų sprendimo būdų išmetusių europiečių kaip sau lygių partnerių: europietiškos technologijos ir europietiški pinigai Kremliaus valdovų akyse – tik teisėtas karo grobis, kurį šį kartą bus nesunku pasiimti. Europa, rusų požiūriu, šiandien – it išromytas eržilas: vis dar bando lipti ant kumelės, bet jau nieko nebegali.

Antra, septynis dešimtmečius Europą gynę amerikiečiai šiandien pavojingai sueuropėjo savo požiūriu į konfliktų sprendimo būdus (ne veltui Europos elitas taip džiūgavo prezidentu išrinkus Baracką Obamą ir davė jam avansu Nobelio taikos premiją).

Užuot ryžtingai pastatęs Rusiją į vietą, kaip tai darydavo Ronaldas Reaganas, dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas šneka, esą „pasaulis visados buvo neramus“, o geopolitinės grėsmės šiandien daug mažesnės nei šaltojo karo laikais. B.Obama akivaizdžiai nenori girdėti, kaip Rusija pirmą kartą nuo šaltojo karo laikų ėmė grasinti branduoliniu ginklu. Užtai šį V.Putino grasinimą girdi europiečiai ir stingsta iš baimės, kaip kadaise stingo iš baimės Kremliaus senoliai, išgirdę  R.Reaganą pranešant amerikiečiams, jog sovietai paskelbti už įstatymo ribų ir po kelių minučių jis juos sunaikinsiąs branduoliniu ginklu. „Žvaigždžių karų“ programa ir nuolatinis grasinimas sovietams branduoliniu ginklu buvo genialus R.Reagano blefas, kartu su naftos embargu privertęs Michailą Gorbačiovą kapituliuoti prieš Ameriką, sėsti prie derybų stalo ir galiausiai sunaikinęs Sovietų Sąjungą, kurios griūtį Europa bandė sustabdyti visais būdais.

Šiandien, šantažuodamas Europą tankais Ukrainoje, o Ameriką – Rusijos branduoliniu arsenalu, V.Putinas mėgina įveikti priešus jų pačių ginklu: pakartoti R.Reagano geopolitinį žaidimą su Sovietų Sąjunga, tik šį kartą nukreipdamas jį prieš Vakarus. Kremliaus tikslas – ne Donbasas, ne Ukraina ir net ne Baltijos šalys. Kremliaus tikslas – globalinė „perestroika“ Vakaruose, atskirianti Europą nuo Amerikos, sugriaunanti NATO ir paverčianti Europos Sąjungą bevalių Rusijos vasalų sambūriu. Sustabdyti jį gali tik Vakarų „perestroika“, atkurianti šaltojo karo laikų vienybę, karinę galią ir ryžtą ją panaudoti.