Vladimiras Putinas ieško alternatyvų „Vieningajai Rusijai“ ir skelbia antikorupcinius šūkius, tačiau nauja strategija gali vesti į elito išskaidymą ir išbalansuoti valdžios vertikalę.

Kol Vladimiras Putinas praėjusią savaitę gyvu jaunų žmonių koridoriumi žingsniavo scenos link, jį Maskvos maniežo parodų salėje lydėjo griausmingi aplodismentai ir palaikymo šūksniai. Atsisakius statiškos ir sovietmetį primenančios žiūrovų ir kalbėtojų skirties, iš abiejų pusių tribūną apsupę klausytojai šypsojosi ir mosavo vėliavėlėmis. Nejučiomis galima susidaryti įspūdį, kad tai – anaiptol ne režimas, kurį „Freedom House“ laiko „nelaisvu“, o vakarietiškas priešrinkiminis šou.
Įvyko ir rinkimai, tačiau tokiame fone apsieita be formalių procedūrų: tam, kad V.Putinas taptų visos Rusijos judėjimo „Liaudies frontas už Rusiją“ lyderiu, pakako minios skanduojamos pavardės. Vienas judėjimo valdybos narių Stanislavas Govoruchinas dar prieš tai pripažino, kad net lyderio kandidatūros svarstymai nėra labai prasmingi.
Kitaip tariant, atsakymas akivaizdus: „tėviškas“ Rusijos prezidentas V.Putinas yra vienintelė jungiamoji grandis tarp tautos ir valstybės, o šį vaidmenį nuo šiol stiprins „Liaudies frontas už Rusiją“ – viršpartinė, ideologiškai neutrali organizacija, suburianti piliečius siekti šalies gerovės.
Tačiau spindinti išorė slepia dvilypę politinę realybę: tą pačią dieną kitoje Maskvos upės pusėje vykę protestai prieš prezidento valdymą neleido užmiršti, kad, atrodytų, stabilią valdžios vertikalę gaubia vis tirštesnė migla.

Arčiau žmonių – prieš elitą?

Kalbėdamas miniai V.Putinas ragino pamiršti, kad „Liaudies frontas už Rusiją“ prieš dvejus metus buvo praktiškai įkurtas jo sugrįžimui į šalies vadovo postą paremti. Šiandien organizacijos tikslai aprėpia gerokai daugiau: „Mus vienija vertybės, kurios yra aukščiau bet kokių politinių pažiūrų, grupių interesų ar asmeninių ambicijų. Tai turėtų būti platforma, kurioje skirtingų pažiūrų žmonės susitinka, diskutuoja ir pasiekia kompromisą. O svarbiausia – turi galimybę kurti didingą Rusiją.“
Priežastis, kodėl kuriamas naujas, nors ir oficialiai nepartinis, politinis darinys, pakankamai aiški. „Vieningoji Rusija“ – režimo partija, kuriai formaliai vadovauja ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, V.Putinui tampa balastu. Dešimto dešimtmečio pabaigoje iš esmės konsensuso tarp Kremliaus ir įtakingo elito būdu susiformavusiai politinei jėgai nebepavyksta atsikratyti korumpuotos ir įtakingųjų interesus tenkinančios partijos etiketės. Tą patvirtina ir rezultatai: net ir neskaidriuose 2011 m. Dūmos rinkimuose „Vieningoji Rusija“ prarado 77 mandatus. Nuo to laiko partijos populiarumas, kaip rodo centro „Levada“ visuomenės apklausos, nuo 50 proc. sumažėjo daugiau nei perpus.
Pagal optimistinį V.Putinui scenarijų, tokios aplinkybės gali būti palankios. Jei „Vieningoji Rusija“ nuskęs, kartu su savimi nusitemps ir dalį į korupcinius skandalus įsivėlusio arba režimo stabilumui grėsmę keliančio pernelyg ambicingo politinio elito. Partija mažų mažiausiai tarsi kempinė sugers didžiąją dalį „purvo“ ir leis V.Putinui išlikti nesusitepusiam.
Kaip „The Economist“ teigė buvęs Boriso Jelcino patarėjas ir televizijos NTV vadovas Igoris Malašenka, šie pokyčiai atverčia naują nuo 2000 m. tebesitęsiančio V.Putino valdymo puslapį. Pasak jo, prezidentas kratosi viešo artumo su „korumpuotu“ bei „nepatikimu“ elitu. Taip savotiškai atkartojama Ispanijos diktatoriaus Franco strategija, kurios esmė – lyderio, arba Rusijos atveju „tautos tėvo“, valdžios personalizavimas ir tiesioginio ryšio su visuomene sukūrimas. Tai ne tik įteisina režimą, bet ir stiprina jį. Tokiu atveju „Vieningoji Rusija“ gali būti paaukota, o „Liaudies frontas už Rusiją“ tapti svarbiausiu naujo mechanizmo sraigteliu.

Kampanija prieš korupciją

„Vieningosios Rusijos“ įvaizdžiui visuomenėje kenkia nuolatiniai pinigų plovimo skandalai, nors dar neseniai korupcinės schemos buvo vienas pagrindinių V.Putino sukurtos valdžios vertikalės ramsčių. Užmerktos akys prieš biudžeto lėšų grobstymą pasitarnavo konsoliduojant režimui palankų elito ir vidutinio rango valdininkų sluoksnį. Tiesa, toks valdžios susitarimas su kritine visuomenės dalimi galiojo tol, kol buvo laikomasi dviejų esminių principų: atsisakyti bet kokių savarankiškų politinių ambicijų bei paklusti iš centro diriguojamai valstybinei politikai.
Žinant tai neatrodo nuostabu, kad 2000–2012 m. biurokratų armija išaugo nuo 1,3 iki 2,1 mln. tarnautojų, o saugumo tarnybų, neįskaitant armijos, – iki 2,3 ml. pareigūnų, nors tuo pat metu skaičiuota, jog dėl korupcijos mastų ir neefektyvaus valdymo Rusijos biudžetas kasmet netenka maždaug 300 mlrd. JAV dolerių (arba 16 proc. šalies BVP). Be to, per pastaruosius trejus metus iki šiemet dėl korupcijos nuteistų valstybės tarnautojų sumažėjo praktiškai perpus: nuo 10,7 iki 5,5 tūkst.
Tokios tendencijos atsispindėjo ir V.Putino retorikoje. Tuo metu jis pakiliai pasakodavo istoriją apie carą Petrą I, kuris, iškėlęs idėją ištremti korumpuotus tarnautojus į Sibirą, sulaukė nusistebėjusių pagalbininkų atsakymo: „O kas tuomet liks čia? Juk visi esame vagys.“ Paprastai tariant, korupcija buvo pateikiama kaip Rusijos mentaliteto ir tradicijų dalis, su kuria visuomenei reikia susitaikyti.
Tačiau situacija pasikeitė ir kova su korupcija per trumpą laiką tapo politikos prioritetu. „Foreign Affairs“ analitikai Ivanas Krastevas ir Vladislavas Inozemcevas išskyrė tris esmines tokių pokyčių priežastis: lėtėjanti ekonomika, politinis spaudimas iš opozicijos ir vidinės elito takoskyros.

Susinaikinimo grėsmė

Pasak ekspertų, akivaizdūs faktai apie milijardinių lėšų švaistymą, nepaisant gražių V.Putino istorijų, tarsi erozija iš lėto griauna pasitikėjimo sistema pamatus. Tai tapo ypač akivaizdu organizuojant 2014 m. žiemos olimpines žaidynes Sočyje, kurių organizacinė kaina jau spėjo išaugti keliolika kartų ir gali siekti apie 30 mlrd. dolerių: tiek pat, kiek pastarųjų penkių žiemos olimpiadų kartu sudėjus.
Antra, ypatingą vaidmenį šiame procese vaidino įtakingas opozicionierius Aleksejus Navalnas, populiariame interneto tinklaraštyje ėmęs skelbti dokumentais pagrįstą informaciją apie įtakingų politikų turtą ir korupcinius ryšius. Režimo bandymai nutildyti opozicionierių tampant jį po teismus kol kas buvo bevaisiai. Galiausiai Kremlius nėra patenkintas elito paramos stoka griežtinant retoriką Vakarų atžvilgiu, nors toks kalbėjimo būdas palankiai sutinkamas visuomenėje (1989 m. per apklausą su teiginiu, kad Rusija turi išorės priešų, sutiko 13 proc., šiemet – jau 70 proc. rusų). Dalis įtakingų asmenų, turinčių tiesioginių verslo ar kitokių interesų Vakaruose, vengia erzinti Europos ir JAV politikus bei gilinti „mes – jie“ takoskyrą, tuo nusižengdami vienam iš sistemos funkcionavimo principų: paklusti politiniams reikalavimams.
Kremliaus atsakas buvo griežtas: parlamentarams, o netrukus ir didelei daliai biurokratų skaidrumo sumetimais uždrausta turėti banko sąskaitas užsienyje. Be to, valstybės tarnautojai buvo įpareigoti teikti viešas metines pajamų deklaracijas. Antikorupcija tapo itin populiariu šūkiu: V.Putinas nuolatos kartojo, kad „visuomenė nori pamatyti esminių kovos su korupcija rezultatų“, o kartu žadėjo paversti šį norą realybe.
Imtasi ir realaus galvų kapojimo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Vieningosios Rusijos“ partijai priklausantis parlamentaras Vladimiras Pechtinas, vasarį turėjęs atsisakyti mandato, A.Navalnui atskleidus nedeklaruotą jam priklausančią 1,2 mln. dolerių vertės vilą Majamyje.