Scanpix

Griuvus Sovietų Sąjungai centralizuotos valstybės silpnumas Rusijoje lėmė pasirinktą federacinį valstybės valdymą, tačiau atkurti Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu itin susilpnėjusį Maskvos vaidmenį tuomet dar būsimas prezidentas Vladimiras Putinas laikė svarbiausiu vidaus politikos tikslu. Bet naujoji centralizacija nuėjo taip toli, kad šiandien nemažai šį klausimą nagrinėjančių ekspertų pabrėžia: “Rusijos Federacija” tėra fasadinis pavadinimas, nes realaus galių pasidalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios neliko.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas dr. Arūnas Molis teigia: “Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje B.Jelcinas susidūrė su labai aiškia ir iki šios dienos aktualia problema: kaip suteikti regionams daugiau galių ir taip užsitikrinti jų paramą fundamentaliais, tai yra valstybės teritorinio vientisumo išsaugojimo, klausimais, ir kartu neprarasti tų regionų kontrolės.”
Federacinis naujai kuriamos Rusijos modelis pasirinktas todėl, kad SSRS griūtis buvo siejama su centralizuotos valstybės silpnumu Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu. Taigi tuometis prezidentas B.Jelcinas, norėdamas išvengti tokio paties scenarijaus, paskelbė valstybės decentralizaciją, kurią geriausiai apibūdina jo ištarta frazė regionų lyderiams: “Pasiimkite tiek nepriklausomybės, kiek galite pakelti.” Dėl to maždaug dešimtmetį trukęs federacinės Rusijos etapas politikos mokslininkų įvardijamas kaip “išsiderėto federalizmo” fenomenas, neatitinkantis pagrindinio federacinės valstybės principo – aiškaus galių ir veiklos sferų padalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios, kai kiekviena veikia savarankiškai savo kompetencijos ribose.
Kadangi regionams buvo palikta laisvė išsiderėti norimą autonomijos lygį, susiformavo labai netolygus galių pasiskirstymas tarp ekonomiškai stipresnių bei politiškai labiau konsoliduotų ir silpnesnių regionų. Pavyzdžiui, šiandien ryškių separatizmo nuotaikų persmelktas Tatarstanas ar Dagestanas buvo daugiausiai autonomijos išsiderėję regionai, vykdę kone savarankišką prekybos politiką su užsienio valstybėmis. Maskva su regionine valdžia sudarinėjo individualius susitarimus, kuriais buvo nustatomos jų autonomijos ribos.
Vis dėlto regionus siejo bendras bruožas – per federalizmo dešimtmetį juose įsigalėjusi autoritarinė politinė kultūra, vietos oligarchų įtaka ir užkulisiniai politiniai žaidimai.
“Korupcija, nepotizmas, gausūs finansiniai srautai į regiono lyderių kišenes lėmė tai, kad centrinės ir regionų valdžios santykiuose įsivyravo absoliuti anarchija, grasinusi ekonominiam šalies stabilumui, politinėms ir pilietinėms gyventojų teisėms, galų gale – pačios valstybės ateičiai”, – situaciją dar griežčiau vertina A.Molis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m