Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.
Na, o jei Rusijos derybininkams pavyks sušvelninti B.Assado poziciją ir kruvinas konfliktas Sirijoje liausis, Rusija iš esmės galės džiaugtis užėmusi JAV vietą ir tapusi globalių klausimų arbitre, nors ir kaip tuo būtų nepatenkintos kitos galingosios pasaulio valstybės.
Tačiau užsienio politika – tik vienas aspektas. Pažvelkime, kaip Rusijos lyderiams sekasi šeimininkauti namie. Pasirodo, ir čia taktika “skaldyk ir valdyk” pasiteisina visai neblogai. Ypač ją mėgsta premjeras Vladimiras Putinas, kurio nė kiek negąsdina nei menkstantis populiarumas, nei stiprėjantis demokratijos išsiilgusių gyventojų pasipiktinimas, nes užtenka supykdyti gyventojus vienus su kitais, ir kelias į prezidento postą bus visiškai atviras.
Štai praėjusį savaitgalį, nepaisydami didžiulio speigo, rusai gausiai rinkosi į masinius protestus. Tik viena smulkmena – visi protestavo kas sau. Vieni pamėlusiomis nuo šalčio rankomis mosavo premjerą V.Putiną velniop siunčiančiais plakatais ir iš anksto liejo nepasitenkinimą būsimais prezidento rinkimais ir jų rezultatais. Jie skandavo, žygiavo, sakė kalbas, verkė ir grūmojo kumščiais.
Kiti, organizuotai iš namų atvežti autobusiukais, trypčiojo ant Nusilenkimo kalno (Poklonnaja gora) rytinėje Maskvos dalyje ir, gurkšnodami nemokamai dalijamą arbatą bei krimsdami pyragaičius su lašinukais, ramiai šnekučiavosi apie šalčius. Politinių batalijų čia beveik nebuvo – seniūnai ar bendrijų pirmininkai tų protestuotojų paprašė kelias valandas pastovėti už V.Putiną ir paprotestuoti prieš kitus maskviečius, vadinamuosius oranžininkus.
Politologų vertinimu, valdžios taktika supriešinti gyventojus, padalijant juos į dvi stovyklas, – puikus būdas suaktyvėjusioms priešiškoms jėgoms neutralizuoti. Sociologas Vladimiras Rimskis neabejoja, kad dirbtinai organizuoti protestai prieš oranžinės revoliucijos siekiančius rusus jau duoda pirmuosius vaisius: tai pabudino V.Putiną palaikančių gyventojų budrumą, ir jau visą savaitę Rusijoje netyla kalbos apie tai, kad vasario 26-ąją, kai vėl protestuoti ketina opozicijos atstovai, lygiai taip pat į gatves išsiruoš ir minios V.Putino gerbėjų, tik šį kartą gal jau ir savo iniciatyva.

Spjūvis į protestuotojų reikalavimus

V.Putiną palaikančias minias įkvepia ne tik gražus susibūrimo ant Nusilenkimo  kalno pavyzdys, bet ir V.Putino viešai rodoma panieka opozicijos keliamiems reikalavimams.
Prieš savaitę opozicijos atstovai buvo sudarę specialių pageidavimų sąrašą, o praėjusią savaitę V.Putinas abėcėlės tvarka juos visus tiesiog sutrypė. Pavyzdžiui, protestuotojų šeštadienį sudarytame reikalavimų sąraše buvo punktas, kuriame reikalaujama leisti prezidento rinkimuose dalyvauti “Jabloko” partijos įkūrėjui Grigorijui Javlinskiui. O jau trečiadienį Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė jo skundą dėl Centrinės rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti jo kandidatu į prezidentus.
Tą patį šeštadienį protestų dalyviai iškėlė reikalavimą V.Putinui paleisti į laisvę visus politinius kalinius, nuteistus pažeidžiant jų teises, kalinamus nesuteikiant reikiamos medikų pagalbos.
Valdžios atsakymas į tai vertas F.Kafkos romano. Ketvirtadienį paskelbta, kad pirmą kartą Rusijos istorijoje bus teisiamas jau miręs kalinys Sergejus Magnitskis, kuris buvo suimtas pareiškus įtarimus dėl mokesčių vengimo, nors, žinia, mokesčiai čia niekuo dėti, nes S.Magnitskis buvo rimtas valdžios kritikas. Jam dar esant gyvam, opozicija ketino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įtardama, kad su S.Magnitskiu buvo ne tik susidorota, bet jis dar ir kalinamas buvo nežmoniškomis sąlygomis, nebuvo jam suteikta ir būtinoji medikų pagalba.
“Rusijos teismai pranoko patys save”, – apie sprendimą teisti jau mirusį suimtąjį rašo žurnalo “Foreign Policy” analitikai, primindami, kad po savo mirties nebuvo teisiamas net A.Hitleris.
Dar viena praėjusios savaitės aktualija – netiesioginis, bet aiškus V.Putino atsakymas į protestuotojų reikalavimą bent jau išdrįsti viešai atsakinėti į gyventojų klausimus, o ne organizuoti, kaip įprasta, iš anksto surežisuotas spaudos konferencijas, kur klausimus, būtinai patogius, užduoti gali tik statistai.
Norėdamas “įsiteikti” situaciją keisti užsimaniusioms opozicinėms jėgoms, V.Putinas praėjusios savaitės pradžioje pareiškė, kad net nedalyvaus politiniuose debatuose su oponentais ir jau tikrai nesusitikinės su gyventojais. Pastarąją užduotį jis patikėjo 499 asmenims, vadinamiesiems patikėtiniams – jų Rusijos rinkimų įstatymas leidžia turėti iki 700, o šių asmenų darbas – atstovauti kandidatą susitikimuose su gyventojais ir agituoti už jo išrinkimą.
Kurioziška, tačiau šiems jį palaikantiems išrinktiesiems V.Putinas uždraudė leistis į politines diskusijas su rinkėjais, atsakinėti į su užsienio politika, korupcija, valdžios funkcijomis, demokratija susijusius klausimus. Kitaip tariant, tie atstovai jų klausiantiems aiškina ir toliau aiškins primityvias, banalias detales (pavyzdžiui, kad V.Putinas, tapęs prezidentu, sumažins mašinų su švyturėliais skaičių arba priešinsis vizų įvedimui vykstant į NVS šalis). Politologas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad tokiu būdu V.Putinas bando išvengti priekaištų, kad rinkėjams net nieko nebežada, tačiau, kita vertus, iš tiesų nieko ir nežada, o kalbos apie laukiančias permainas yra niekinės.

Persvara protestuotojų pusėje

Lygiai taip pat nieko neverta ir praėjusią savaitę Kremliaus paskelbta naujiena, kad nuo šiol gyventojai galės dalyvauti įstatymų priėmimo procese. Esą surinkus 100 tūkst. parašų, nuo šiol bus galima siūlyti įstatymų pataisas, tačiau opozicijos atstovai tokius Kremliaus pažadus vadina kliedesiais. “Kaip galima tikėtis, kad valdžiai nenaudingas visuomenės pasiūlymas prasimuš iki Dūmos, jei dabar net G.Javlinskiui esą nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus, o juk jį palaiko ir už jį pasirašė tikrai daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, kurių parašai galiausiai nieko nereiškė”, – kritikavo vienas pastarųjų protestų Rusijoje organizatorių rašytojas Grigorijus Čhartišvilis, plačiai žinomas Boriso Akunino pseudonimu.
Tiesa, pripažinti, kad lygiai tokie pat niekiniai yra ir opozicijos protestai, nei jis, nei politologai nėra linkę. Nors jokiomis gyventojų apklausomis iki galo pasitikėti negalima, tačiau Sankt Peterburge esančio Europos universiteto politikos mokslų ir sociologijos fakulteto dekanas Vladimiras Gelmanas įsitikinęs, kad šiuo metu visuomenėje protestuojančiuosius palaikančių žmonių yra daugiau nei tų, kurie nesuka galvos dėl rinkimų skaidrumo. “Persvara yra protestuotojų pusėje. Apie tai galima spręsti vien iš to, kad 4 iš 5 apklaustų gyventojų norėtų save išbandyti kaip rinkimų stebėtojai, o 40 proc. gyventojų, Visuomenės nuomonės tyrimų fondo duomenimis, netiki, kad rinkimai bus skaidrūs”, – atkreipia dėmesį politologas.
Beje, B.Akunino nuomone, nors V.Putinas greičiausiai tikrai laimės prezidento rinkimus, bet pasiekimas būtų jau vien tai, jei jam prireiktų antrojo turo. Be to, dabar vykstantys masiniai protestai, nors ir nenulems “putinizmo” eros pabaigos, bet gal bent jau taps naujo etapo, kai nebebijoma kovoti už savo įsitikinimus, pradžia. “Mūsų kova už normaliai funkcionuojančią demokratiją tik prasideda. Putino pergalė, net jei įvyks, bus apkartinta. Ją menkina tai, kaip šlykščiai vyksta priešrinkiminė kampanija, kaip iškraipomos naujienos žiniasklaidoje, kaip savo pozicijos išsakyti neleidžiama kitiems kandidatams. Neabejoju, kad šiuos tikrosios gyventojų nuomonės neatspindinčius rinkimus vainikuos rezultatų klastojimas. Bet gyventojai nėra akli – visi šie nešvarūs žaidimai tik dar plačiau jiems atvers akis. Šioms niekšybėms turės ateiti galas”, – opozicijos tikslus, kol kas dar labiau utopinius, apibendrina B.Akuninas.