Norint, kad metų metais stringantis daugiabučių renovavimo procesas įsivažiuotų, reikia teisės aktais įteisinti naują renovacijos modelį, o gyventojus dalyvauti šiame projekte vilioti paskatomis. Taip mano Kauno technologijos universiteto mokslininkai prof. habil dr. Vytautas Stankevičius, dr. Arūnas Burlingis ir dr. Jūratė Karbauskaitė. Mokslininkai pateikia savo siūlymus premjerui, ką derėtų daryti su daugiabučiais, ir atskleidžia, koks daugiabučių atnaujinimo modelis Lietuvoje veiktų geriausiai.

Didelė dalis privatizuotuose butuose gyvenančių Lietuvos gyventojų savo lėšomis šiltinti pastatų yra nesuinteresuoti – dalis gyventojų gauna kompensacijas už butų šildymą (tam išleidžiama 103 mln. Lt per metus), pensininkai dėl senyvo amžiaus pastatų atnaujinimu nesidomi, o turtingesni ir jaunesni gyventojai išsikelia į naujos statybos būstus. Tad Vyriausybės patvirtintas dabartinis daugiabučių gyvenamųjų namų šiltinimo ir finansavimo modelis, kai gyventojai patys turi imti paskolą renovacijai finansuoti, yra mažai veiksmingas ir problemos neišspręs. Iki šiol iš viso renovuota 470 – o tai sudaro tik 4,7 proc. – visų renovuotinų namų.
Daugiabučių namų atnaujinimas negalėtų būti prievartinis, lygiai taip pat, kaip ir privačių vienbučių namų. Prievarta sukeltų teisėtą nepasitenkinimą valstybe ir neteisingumo jausmą, nes namai pastatyti pagal to laikmečio reikalavimus. Todėl belieka vienintelė ir teisingiausia priemonė – paskata trims šalims: savivaldybėms, valstybei ir gyventojams.

Renovuotų investuotojas, gyventojai mokėtų 15 proc. mažiau

Šiuo metu pastatų renovavimo našta užkrauta ant butų savininkų pečių. Tačiau juk daugiabučių pastatų gyventojai nekalti, kad gavo šiluminiu požiūriu labai neekonomiškus namus nuosavybės teisėmis. Dauguma daugiaaukščių pastatyti iki 1995 metų. Buvusioje Sovietų Sąjungoje šilumos kaina buvo nedidelė, todėl gyvenamųjų namų atitvaros buvo suprojektuotos pagal to meto normatyvus, su nedidele šilumine varža. Be to, tuo metu gaminta mažai kokybiškų šilumos izoliacinių medžiagų. Dėl šios priežasties gyvenamųjų namų šilumos nuostoliai dideli, o šiluminės energijos kaina nuolat didėja – namų šildymo kaina gyventojams tapo nepakeliama našta.
Vyriausybė neskiria šiai problemai reikiamo dėmesio, o daugelis butų savininkų yra neturtingi ir neorganizuoti. Mūsų nuomone, kad sėkmingai vyktų daugiabučių namų renovacija, reikia teisės aktais įteisinti naują daugiabučių atnaujinimo ir finansavimo modelį. Juo turi būti suinteresuoti butų savininkai, investuotojas (organizacija, imanti paskolą iš banko arba savomis lėšomis vykdanti renovaciją) ir valstybė. Tik esant tokioms nuostatoms pastatų atnaujinimas gali vykti sėkmingai, sparčiai ir masiškai.
Mūsų siūlomas daugiabučių renovavimo ir finansavimo modelis įvertina įvairias aplinkybes. Siūlome, kad gyventojams nereikėtų imti paskolos iš banko, o tuo pasirūpintų investuotojas – namą renovuojanti organizacija. Pagal šį modelį valstybė turėtų skirti 15 proc. daugiabučio renovacijai reikiamų lėšų, o 85 proc. skirtų investuotojas. Kai daugiabutis būtų renovuotas, jis naudotų iki 50 proc. mažiau šilumos energijos, tačiau gyventojai už šildymą turėtų mokėti tik 15 proc. mažiau – taip sutaupyta suma už šildymą atitektų investuotojui, kurio pasiskolintomis ar nuosavomis lėšomis namas ir būtų atnaujintas.
Pavyzdžiui, jei gyventojas per mėnesį už šildymą moka 600 Lt, jis mokėtų 90 Lt mažiau. Toks mokėjimo variantas galiotų tol, kol atsipirktų renovavimo sąnaudos. Mūsų skaičiavimais, tai truktų 12–15 metų. Vėliau buto savininkas apmokėtų realias buto šilumos sąnaudas. Atsiskaitymas vyktų pagal realias kintančias ekonomines sąlygas (kintanti šilumos kaina, išorės oro temperatūra ir namų šildymo trukmė).
Visą renovavimo procesą turėtų organizuoti miestų savivaldybės, o investuotojais galėtų tapti savivaldybės įsteigtos organizacijos arba privačios statybų bendrovės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.