Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis vienvaldiškai viešpatauja Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, yra įtakingas Vilniaus mieste, taikosi įgyti svorio formuojant Vyriausybę – tai jis pasiekė savo organizaciniais gabumais ir pelnęs lietuvių politikų, matančių jį kaip parankų partnerį, palankumą.

Valdžia kyla arba iš Dievo, arba iš žmonių – šią amžių patvirtintą tiesą puikiai supranta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, tad, įtvirtindamas savo vienvaldystę partijoje, užsitikrino abiejų valdžių paramą. Be dviejų trečdalių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų rinkėjų balsų, stabiliai atiduodamų už LLRA keliamus kandidatus savivaldybių, Seimo ir prezidento rinkimuose, V.Tomaševskis naudojasi ir išskirtine Dievo globa.
Bent jau taip tvirtina Vilniaus rajono, prieš trejetą metų savo tikruoju valdovu paskelbusio Kristų karalių, merė Marija Rekst. Pavasarį vykusiame LLRA suvažiavime kone vienbalsiai penktą kartą pirmininku perrinkus V.Tomaševskį ji paskelbė, kad “tokį lyderį turime Dievo apvaizdos dėka”. Tad politikas, tegu oficialiai Bažnyčios ir nepateptas, bet de facto yra Vilnijos valdovas, kurio valdžiai ir autoritetui niekas nedrįsta mesti iššūkio. Žino, kuo tai jiems baigsis.

Į valdžią – perversmo keliu

Į Lietuvos politinį gyvenimą V.Tomaševskis 1999-aisiais įžengė tarsi iš niekur. Nors LLRA – politinio Lietuvos lenkų sąjungos sparno – veikloje jis dalyvavo nuo pat pradžių 1994-aisiais, bet buvo menkai pastebimas, užsiimdavo daugiausia organizacine veikla, kuri ir padėjo politikui perimti partiją. To meto įvykius menantys žurnalistai vieningai sutaria, jog V.Tomaševskio išrinkimas LLRA pirmininku iš esmės buvo perversmas, nes niekas nesitikėjo, kad kas nors mes iššūkį du kartus paeiliui partijos pirmininku rinktam vienam lenkų kultūrinio atgimimo 1988-aisiais pradininkų, vienam LLRA steigėjų, Seimo nariui Janui Senkevičiui. Tačiau V.Tomaševskis, tuo metu LLRA Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas, palengva taip padidino savo skyriaus narių skaičių, kad atėjus laikui rinkti kandidatus į suvažiavimą (jų skaičių lėmė skyrių dydis) nelauktai įgijo daugumą, iškėlė savo kandidatūrą ir laimėjo.
Negalima nepaminėti, kad pirmiausia V.Tomaševskis pradėjo nuo visų galimų konkurentų šalinimo. Partijos pirmininko postą praradęs J.Senkevičius netrukus prarado ir Seimo nario mandatą, nes vietoje jo 2000-aisiais buvo iškeltas pats V.Tomaševskis. Trejus metus dar padirbėjęs Vilniaus miesto taryboje, J.Senkevičius ilgainiui pasitraukė pirma iš politikos, paskui ir iš visuomeninės veiklos, o šiuo metu užsiima kažkokio archyvo kūrimu.
Kitas V.Tomaševskiui iššūkį mesti bandęs lenkų politinis veikėjas Ryšardas Maceikianiecas, buvo nedelsiant išstumtas iš partijos, kurią kadaise kūrė, paskelbtas priešu ir galiausiai visiškai moraliai sunaikintas Vilnijos lenkų akyse. Netgi tie lenkai, kurie nemėgsta V.Tomaševskio ir kadaise rėmė R.Maciejkianieco įkurtą konkuruojančią Lenkų liaudies partiją, šiandien jį vadina visišku marginalu.
Panašus likimas ištiko ir ilgametę V.Tomaševskio bendražygę nuo pat pirmų partijos dienų ilgametę Vilniaus rajono merę Leokadiją Počikovską. Juoda katė tarp LLRA pirmininko ir dešiniosios jo rankos perbėgo 2007-ųjų pabaigoje. Kalbėta, esą jiedu nepasidaliję kažkokio žemės sklypo (tiek iš Baltarusijos į Lietuvą atvykusi L.Počikovska, tiek V.Tomaševskio giminaičiai yra nemenko nekilnojamojo turto Vilnijoje savininkai). Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet faktas, kad L.Počikovska apkaltino V.Tomaševskį autoritarizmu, pareikšdama, jog “partijoje visi privalo paklusti vienintelei pirmininko nuomonei, o visų kitų nuomonė niekam nėra svarbi”. Atsakydamas į tai V.Tomaševskis ilgametę bendražygę apkaltino “asmeninius interesus keliant virš visuomeninių”.

Viską valdo pats

Panašia maniera iš LLRA jos pirmininku tapus V.Tomaševskiui buvo pašalinta ir daugiau veikėjų, kurie, manyta, nebuvo pakankamai lojalūs partijos lyderiui ar buvo pakankamai įtakingi ir ambicingi, kad galėtų mesti iššūkį jo vienvaldystei. Juos pakeitė asmenys arba su V.Tomaševskiu susiję giminystės ryšiais, arba besąlygiškai pritariantys kiekvienam jo žodžiui.
“Nepasakyčiau, kad V.Tomaševskis yra autoritarinis lyderis, jis veikiau vienasmenio valdymo šalininkas, – “Veidui” sakė žinomas publicistas, juristas, lenkų visuomenės veikėjas Aleksandras Radčenko. – Kita vertus, visa lenkų bendruomenė Lietuvoje nuo pradžių buvo kuriama remiantis būtent tokiu, vienasmenio pavaldumo, modeliu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos visas lenkų visuomeninis gyvenimas buvo kuriamas aplink tam tikrus lyderius, tad savaime suprantama, kad V.Tomaševskis šią sistemą paprasčiausiai perėmė. Jis sukūrė ją tokią, jog politiškai Lietuvos lenkams atstovauti gali tik tie, kuriuos jis laimina. Kita vertus, per pastaruosius metus niekas nė nebandė kurti kokios nors alternatyvos LLRA.”
Apie tai, kaip vyksta balsavimai V.Tomaševskio geležine ranka kontroliuojamos LLRA valdomuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, seniai sklinda legendos. Jų teigimu, artėjant rinkimams seniūnai aplanko visus lenkus ir prisako, už kurį kandidatą balsuoti, o rinkimų dieną prižiūri, kad visi nueitų į balsavimo apylinkę, ir jei reikia, paveža. Vykstant rinkimų kampanijai žiūrima, kad lenkai į savo namus neįsileistų kitų, išskyrus LLRA, partijų atstovų ar kandidatų (net jei šie lenkų tautybės) agitatorių. Regis, šiuose pasakojimuose daug tiesos, nes kaip kitaip paaiškinti tokį balsavimo skirtumą už LLRA kandidatus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose šios partijos kandidatai stabiliai surenka per dvi trečiąsias balsų, ir Vilniaus mieste, kuriame lenkų tautybės rinkėjų administraciniais metodais sukontroliuoti neįmanoma, – čia už LLRA balsuoja tik apie ketvirtadalis lenkų?
“Po 2008-ųjų Seimo rinkimų aš įdomumo dėlei apskaičiavau, kuriai daliai lenkų iš tikrųjų atstovauja LLRA, – sakė “Veidui” jauna, aukštas pareigas privačioje bendrovėje einanti lenkė, prašiusi neminėti jos pavardės, nes artimieji dirba LLRA pavaldžiose įstaigose. – Išėjo, kad LLRA ir V.Tomaševskis gali skelbtis atstovaują 27 proc. Lietuvos lenkų. Aišku, neskaičiuojant tų, kurie balso teisės dar neturi.
Prisipažinsiu, esu balsavusi už LLRA ir netgi buvusi rinkimų stebėtoja, skirta šios partijos, bet tai buvo seniai, kai visiškai nesidomėjau politika ir man atrodė, kad natūralu balsuoti “už savus”, o stebėtoja buvau tada, kai gavau stipendiją iš Lenkijos ir teko ką nors naudinga dėl to nuveikti. Tačiau pastaruoju metu balsuoju už konservatorius ir sieju tai su savo išsilavinimu, nes kai pradėjau domėtis politika, paklausiau savęs: o ką gera padarė man LLRA? Atsakymas buvo – visiškai nieko.
Savo politinio pasirinkimo pokytį sieju su tuo, kad žinau ir išmanau daugiau nei vidutinis Vilniaus rajono gyventojas, be to, esu ekonomiškai savarankiška ir neturiu žiūrėti į rankas seniūnui, kad jis man nors sezoninių darbų parūpintų. Draugė, dirbusi seniūnijoje, tokių dalykų pripasakojo, kad ojojoj! Šiaip LLRA gudrūs – išasfaltuoti kelią mūsų gyvenvietėje žadėjo jau seniai, o išasfaltavo dabar, nes juk rinkimų metai.”

Iškilo susiriejus lietuvių politikams

Štai čia pereiname prie antros V.Tomaševskio politinės sėkmės priežasties – jo sąjungos su “lietuviškomis”, arba nacionalinėmis, partijomis.
Šiandien, kai V.Tomaševskis lietuvių akyse tapo vienu labiausiai nemėgstamų politikų ir naujuoju politikos “baubu”, kuriuo įvairios tautiškos pakraipos ar ultradešiniosios partijos gąsdina savo rinkėjus, mažai kas bepamena, kad prieš 12 metų LLRA buvo politiškai nežymi, susiskaldžiusi, įtaką Vilniaus savivaldybėje praradusi partija. 2000-aisiais Vilniaus savivaldybėje ji turėjo vos penkis mandatus ir į valdančiąją koaliciją pateko tik mero Artūro Zuoko dėka, kuriam reikėjo neambicingų ir sukalbamų partnerių.
Po dvejų metų savo rezultatą LLRA truputį pagerino, iškovodama jau šešias vietas, kurios netikėtai įgijo aukso vertę. Mat 2003 m. pavasarį, kai pradėta formuoti valdančiąją koaliciją, dėl Vilniaus kilo pats tikriausias karas tarp A.Zuoko, neseniai prezidento rinkimus laimėjusio Rolando Pakso žmonių ir premjero Algirdo Brazausko vadovaujamų socialdemokratų. Suvokę, kad tokiomis aplinkybėmis savo balsus gali parduoti gerokai brangiau, nei dar iki rinkimų buvo suderėję su A.Zuoku, V.Tomaševskio vadovaujami lenkų politikai paskutinę naktį atsiribojo nuo ligtolinių partnerių ir tapo “laisvais agentais”, dėl kurių balsų kilo ne mažesnės varžytuvės nei dėl Vilmanto Drėmos. Tik vyko jos gerokai aukštesniu lygiu.
Iš Seimą ir Vyriausybę kontroliuojančių socialdemokratų už paramą Vilniaus savivaldybėje LLRA pareikalavo ne tik sustabdyti Seime parengtas Švietimo įstatymo pataisas. Tuo metu Seime buvo parengtos dar vieno – Tautinių mažumų įstatymo – pataisos, kurių priėmimas būtų tiesiog nužudęs LLRA ir rimtai pakirtęs Lietuvos lenkų sąjungos viešpatavimą Vilnijoje. Socialdemokratai, iškėlę sau užduotį bet kuria kaina išsikovoti Vilniaus mero postą perviliojo į savo pusę LLRA pažadėdami šias pataisas numarinti.
“2003-ųjų pradžioje mūsų komitetas baigė su visomis suinteresuotomis pusėmis derinti ir Seimui svarstyti pateikė Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymą, – “Veidui” pasakojo tuometis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Gediminas Dalinkevičius. – Šiuo įstatymu norėta įgyvendinti visiškai naują koncepciją – vietoje įstatymo, skirto tautinėms mažumoms, parengėme įstatymą, skirtą tautinėms mažumoms priklausantiems piliečiams. Čia ir yra esminis skirtumas. Pagal mūsų projektą valstybė turėjo sudaryti sąlygas visiems savo piliečiams integruotis į Lietuvos visuomenę, o tiems piliečiams, kurie priklauso tautinėms mažumoms, sudaryti sąlygas išsaugoti savo tautinę tapatybę. Štai čia visa esmė – išskirtinės sąlygos sudaromos ne tautinei bendrijai, o piliečiams.”
Pasak G.Dalinkevičiaus, galiojantis Tautinių mažumų įstatymas skatina ne mažumų integraciją į Lietuvos visuomenę, bet jų išskirtinumą, nes daugiau privilegijų gauna ne piliečiai, o bendruomenė. Tai skatina tokių bendruomenių uždarumą, nes kuo ji gausesnė, tuo daugiau privilegijų jai tenka. Taigi vienos tautinės bendruomenės tampa išskirtinesnės už kitas.
“Tačiau mes siekėme, kad papildomas teises turėtų kiekvienas tautinių mažumų atstovas, ir nesvarbu, kokiai bendruomenei – gausiai ar nelabai – jis priklauso, – sako G.Dalinkevičius. – Dabar sąlygas valstybei kelia ne piliečiai, o tautinės bendrijos. Bet kas gali aiškiai atsakyti, ar ta bendrija tikrai atstovauja visiems mažumos interesams? Juk ir lenkų bendruomenėje yra ne viena LLRA, bet daugiau politinių partijų. O kiek lenkų yra kitose politinėse partijose, tarkime, pas socialdemokratus? Atstovauja LLRA jų interesams ar ne?”
Nors socdemai 2003-aisiais Vilniaus ilgai savo rankose neišlaikė, Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymo projektas “mirė” ir šiandien retas politikas beprisimena, kad toks apskritai buvo.

“Gamina” rinkėjus dešiniesiems

Tačiau V.Tomaševskis užmiršta, kad jo paties ir kitų lenkų politikų agresyvūs, lietuviams įžeidūs pasisakymai, trumpam sutelkiantys aplink LLRA lenkų tautybės rinkėjus, žiūrint perspektyviai veikia prieš pačią LLRA nacionalinių partijų naudai. Juk besąlygišką tautiečių paramą LLRA turi tik Vilniaus, Šalčininkų, iš dalies Trakų ir Švenčionių rajonuose. Vilniuje už LLRA balsuoja tik kas ketvirtas mieste gyvenantis lenkų tautybės rinkėjas. Kaimiškų Vilnijos rajonų gyventojai, ypač jaunimas, nesustabdomai migruoja į miestą, įgyja išsilavinimą, tampa ekonomiškai savarankiškas ir… nustoja balsuoti už LLRA, pasirinkdami kas socdemus, kas “darbiečius”, kas liberalus, kas konservatorius. Ne visi, bet labai didelė dalis.
Moksleivių lenkiškose mokyklose, ypač rajonų, skaičius taip pat mažėja sparčiau, nei turėtų dėl natūralios demografinės duobės.
Kita šio reiškinio pusė – Vilniaus rajone gyvenančius lietuvius ksenofobinė LLRA politika palengva, bet nenumaldomai daro Lietuvos dešiniųjų partijų rinkėjais. “Mes jau seniai įsitikinome, kad rajono valdžiai visiškai nerūpime, – “Veidui” sakė Raimundas Lukšas, su gausia šeima jau keturioliktus metus gyvenantis Mažojoje Riešėje. – Ne paslaptis, kad rajone valdanti LLRA rūpinasi tik lenkiškais kaimais. Tos rajono gyvenvietės, kurios pastaruoju metu sparčiai statomos ir tapo Vilniaus priemiesčiais, atvirai ignoruojamos. Ir aišku kodėl – jeigu žmogus sugeba įsigyti sklypą ir pasistatyti namą, vadinasi, jis daugiau ar mažiau pasiturintis, turi gerą darbą Vilniuje ar netgi verslą, yra savarankiškas. Toks žmogus vargu ar balsuos už LLRA, juo labiau nepaklus jos nurodymams, ar tai lietuvis, ar lenkas būtų.
Juk mūsų bendruomenėje nemaža lenkų, su kuriais ir aš, ir visi kiti puikiai sutariame. Ir kurie lygiai taip pat kaip ir mes, kenčia nuo savivaldybės abejingumo gyvenvietės reikalams. Tačiau regis, kad tokie, į šalies visuomenę sėkmingai integravęsi lenkai, LLRA yra netgi svetimesni nei lietuviai, nors savo vaikus leidžia studijuoti į Varšuvos aukštąsias mokyklas.”
Riešiškiai Vilniaus rajono valdžiai atsilygina per rinkimus. “Anksčiau mūsų šeima balsuodavo pagal savo politinius įsitikinimus, – sako R.Lukšas. – Tačiau šiemet pamąstėme ir nutarėme balsuoti už dešiniuosius, nes, mūsų požiūriu, tai vienintelė partija, galinti būti atsvara LLRA. Kai po rinkimų pasižiūrėjau į balsavimo mūsų apylinkėje rezultatus, pamačiau, kad ir kiti kaimynai galvoja taip pat – absoliuti dauguma balsų atiteko konservatoriams ir liberalams (2011 m. per savivaldybių tarybų rinkimus Riešėje Centro dešinės koalicija surinko 49 proc. balsų, dar 12 proc. atiteko socialdemokratams).”
Tai kodėl nacionalinės partijos – tiek dešiniosios, tiek kairiosios – turėtų sukti galvą dėl V.Tomaševskio, jeigu jis, viena vertus, savo politika pats save žlugdo, kita vertus, stumia juo nepatenkintus rinkėjus į didžiųjų nacionalinių partijų glėbį? Beje, pats yra labai dalykiškai sukalbamas partneris. Atminkime, kad V.Tomaševskis labai sėkmingai Vilniaus savivaldybėje bendradarbiavo ir su A.Zuoko liberalais, ir su R.Pakso “tvarkiečiais”, ir su socialdemokratais, ir su “darbiečiais”. Netgi su konservatoriais po 2011-ųjų rinkimų buvo beveik rankomis sukirtęs.
Gal todėl Vyriausybė ir Seimas ramiai reaguoja į LLRA lyderio išsišokimus, kaltinimus Lietuvai pažeidžiant lenkų teises tiek iš lenkiškų, tiek iš Europarlamento tribūnų? Gal todėl, nors apie šeimyninę korupciją Vilnijoje kalba visi, per penkiolika metų ten neapsilankė nei STT, nei FNTT pareigūnai? Nors korupcinės schemos ten itin vaikiškos. Tik imk ir sodink visą partijos viršūnėlę.
Bet kam? Na rėkauja, na savivaliauja dviejuose Vilnijos rajonuose. Bet šiaip jau yra naudingas žmogus, sukalbamas, žodžio laikosi. Ko dar galima norėti? Nes nebus V.Tomaševskio, tai bus kažkas kitas – nežinomas, neaiškios kilmės, gal ne su Varšuva, o su Maskva finansine virkštele susijęs. Šiaip ar taip, bet atvirai prorusišką Kazimieros Prunskienės partiją “suvalgė” ne kas kitas, bet LLRA ir V.Tomaševskis – visapusiškai naudingas partneris.

Veržiasi už Vilnijos ribų

Kadangi V.Tomaševskis yra protingas, jis irgi suvokia, kad dabartinė, vien į rajono tautiečių balsus orientuota, politika ilgainiui yra pragaištinga. Tad pastaruoju metu deda pastangas pagausinti rėmėjų būrį. Sąjunga su rusais per 2011-ųjų savivaldybių rinkimus buvo tik pirmas žingsnis. Dabar jis siekia patraukti ir valdžia nusivylusių lietuvių balsus.
“Jau porą metų matome, kaip kinta LLRA ir V.Tomaševskio požiūris į kitas tautines mažumas, į lietuvius, – sako “Veidui” A.Radčenko. – Jie bando ieškoti sąjungininkų, nes tarp lenkų rinkėjų išsėmė beveik visas atsargas. Mano skaičiavimu, apie trečdalis lenkų už jį nebalsuoja ir tikriausiai niekada nebalsuos. Tad daugiau lenkų balsų, nei gauna dabar, LLRA nebegaus, nebent nutiktų kažkas ypatinga. Todėl prasidėjo “flirtai” su Žemaičių partija, su “kedofilais”. Pavasarį kalbėdamas Europos parlamente jis beveik tiesiogiai pareiškė savo paramą Neringai Venckienei. Kaip ir prieš kurį laiką ten pat kalbėdamas rėmė Viktorą Uspaskichą. Akivaizdu, kad jis ieško sąlyčio taškų su įvairiais, net ir populistiniais, judėjimais, mato save ne vien kaip tautinių mažumų atstovą, bet ir kaip nacionalinį nepatenkintųjų lyderį.”
Dar prieš pusmetį V.Tomaševkis paskelbė, kad jo partija šį rudenį ketina peržengti 5 proc. ribą ir turėti savarankišką frakciją Seime bei pretenduoti į keturis ministrų portfelius. Tiesa, jau iš anksto pareiškė, kad į svarbiausias ministerijas nepretenduos, nes jos priklauso “premjero partijai”. Rinkimų aritmetika rodo, kad galimybių jis turi, nes 5 proc. ribą sudaro apie 60–65 tūkst. balsų. Tad nacionalinės partijos sukalbamą partnerį gaus jau nebe savivaldos, bet Seimo lygiu. O juokingiausia bus, jeigu jo paslaugų niekam neprireiks.