Nors Darbo partija pirmauja apklausose, bet jos lyderis Viktoras Uspaskichas elgiasi, tarsi būtų teisėsaugos ir didžiųjų politikos žaidėjų užspeistas į kampą, o ne kaip įsivaizduojamas Seimo rinkimų nugalėtojas, pretenduojantis į Vyriausybės vadovo postą.

Kaip dera elgtis politikui, kuriam sociologinės apklausos jau pusmetį žada pirmą vietą spalio mėnesį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o įvairūs politologai bei apžvalgininkai viešai svarsto, kas bus jam tapus Vyriausybės vadovu? Juoba politikui, kurio ryžtingi veiksmai neseniai stabilizavo ir nuo griūties išsaugojo esamą Vyriausybę, o jo vadovaujamos partijos balsai Seime lėmė Vyriausybės teiktų strateginių energetinių įstatymų paketo priėmimą?
Toks politikas turėtų aiškinti, kaip jis rudenį vairuos valstybės ekonomiką per numanomos antros finansinės krizės audras, kaip jis praktiškai įgyvendins strateginius energetinius pertvarkymus, kuriems ką tik pritarė jo partija. Svarbiausia, jis turėtų būti kaip galima atviresnis visai žiniasklaidai ir spinduliuoti pasitikėjimą savimi, kad įtvirtintų apklausų rodomą populiarumą. Mat iššvaistyti jį per iki rinkimų likusius beveik tris mėnesius nėra sudėtinga.
Bet ar taip elgiasi Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas, kuriam tarsi ir žadama toji pergalė? Atvirai sakant, jo irzlus, kažin kokios nuoskaudos visam pasauliui kupinas kategoriškas atsisakymas bendrauti su jo politinį profilį kuriančiu “Veidu” smarkiai nustebino.
Juk dar visai neseniai V.Upaskichas pakankamai atvirai ir noriai, tegu ir tradiciškai pabambėdamas “vis tiek parašysite, kaip jums reikia”, kalbėjo su mūsų savaitraščio žurnalistais. Ir nieko tokio, kas galėtų būti įvardyta “šiukšlių gaminimu”, per tuos pusantro mėnesio apie jį nesame rašę (nors, žinia, nesame ir ditirambų skyrę).
Panašų irzlų, piktą V.Uspaskicho bendravimą su žurnalistais teko matyti ir patirti tik prieš dešimtmetį, kai jis, dar naujokas Seime, staiga suvokė, kad žurnalistai gali ne tik malonius klausimus pateikinėti. Bet nuo to laiko prabėgo daug metų, per kuriuos politikas savo kailiu patyrė, kad  žurnalistus vadinti “tūpais” žalinga, tad ir neprotinga. Tad kas gi dabar atsitiko?

Priminė, kur jo vieta

Paaiškinimas peršasi vienas – V.Uspaskichas staiga suvokė, kad visi jo nuopelnai valdančiajai koalicijai politinio elito akyse neatperka Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje pridarytų nuodėmių. Tad netgi jeigu iki Seimo rinkimų teismas nespės priimti nuosprendžio ir politikas vėl įgis imunitetą, tai dar nereiškia, kad jį (kaip ir jo partiją) apskritai įleis į Vyriausybę.
Praėjus vos savaitei po “atominio” balsavimo Seime, kurio metu būtent Darbo partijos balsai (juos V.Upaskichas buvo pažadėjęs premjerui Andriui Kubiliui dar kovo mėnesį) lėmė ketverius metus brandinto Vyriausybės projekto sėkmę, nugriaudėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas: “Kol vyksta teismo procesas (Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla) nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės partijai nedaro.”
Kaip šlapiu skuduru V.Uspaskichui per veidą: neužsimiršk, vyre, nevaizduok čia Vyriausybės gelbėtojo ir būsimo jos vadovo – virš tavęs ir tavo partijos kabo 24 mln. Lt vertės kaltinimas. Kol byla nebaigta – nebus Vyriausybėje nei tavęs, nei taviškių!
Tokia, beje, ne vien D.Grybauskaitės pozicija. Socialdemokratai, kurių pirmininkas Algirdas Butkevičius dar nepamiršo savo susikirtimo su kadaise galingu ir įtakingu ūkio ministru V.Uspaskichu, kai turėjo atsisakyti finansų ministro portfelio, taip pat nedega nė menkiausiu noru matyti jį ne tik Vyriausybės vadovo poste, bet net ir kaip partnerį Seimo rinkimuose.
Tad pasinaudoję formaliu pretekstu – Darbo partijos parama A.Kubiliaus Vyriausybės energetiniams projektams – socialdemokratai paskelbė nutraukią prieš kelis mėnesius sudarytą priešrinkiminį susitarimą, kurį apžvalgininkai jau buvo pradėję vadinti būsimos valdančiosios koalicijos sutartimi.
V.Uspaskichui tai buvo trigubas smūgis. Viena, jam dar kartą ir labai nedviprasmiškai priminta, kad per penkiolika aktyvaus dalyvavimo politikoje metų jis taip ir netapo savas tiems, kurie politiką lemia.
Antra, jam priminta, kad Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla nėra nurašyta. Ir nors teisėjai pačiame jos nagrinėjimo įkarštyje (visai atsitiktinai, kaip tik artėjant balsavimui dėl “atominių” projektų) išėjo vasaros atostogų, bet juk rudenį grįš ir galbūt išnagrinės bylą dar iki rinkimų?
Trečia, ambicingiems Darbo partijos nariams parodyta, kad esminė kliūtis, neleidžianti jiems dalyvauti Vyriausybės veikloje, – tai V.Uspaskichas, nors ir labai stengęsis, bet taip ir nesugebėjęs per aštuonerius metus įvesti juos į politinio elito gretas.
Ne veltui tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai jau kuris laikas pabrėžia, kad Darbo partijos parlamentarų dauguma – rimti, atsakingi politikai, su kuriais rasti bendrą kalbą kur kas lengviau nei su jų šešti metai nuo teisėsaugos tai “Gazpromo” daugiabutyje Maskvoje, tai Europos Parlamente Briuselyje besislapstančiam lyderiui.

Verslas be politikos būtų žlugęs

Paprasčiau tariant, V.Upaskichui buvo dar kartą priminta, kad jis, nepaisant visų jo gabumų, populiarumo, pinigų ir per penkiolika metų įvairių pakraipų bei lygio padarytų paslaugų politikams, tėra politinio paribio žaidėjas. Atvirai sakant, tiesiog nevykėlis, kuris kartą, per 2004-ųjų Seimo rinkimus, aukštai šokęs po metų kietai ir žemai krito, o visas jo vėlesnis spurdėjimas jau vyko pagal didžiųjų politikos žaidėjų: socialdemokratų, Albino Januškos “valstybininkų”, dabar – konservatorių, brėžiamą liniją.
V.Uspaskicho karjera verslo ir politikos srityje galėjo būti padaryta tik tokioje nedidelėje, pereinamo periodo iš socializmo į rinkos ekonomiką sunkumų kamuojamoje valstybėje kaip Lietuva.
Prieš porą dešimtmečių eilinis suvirintojas, dirbęs tiesiant dujotiekį, vos per kelerius metus tapo milijonieriumi ir Rusijos koncerno “Gazprom” tarpininku tiekiant Lietuvai dujas. Tačiau toji 1995-ųjų sėkmė, kai ligtolinis tarpininkas, vėliau bankrutavusio SAF prezidentas Gintautas Čepas buvo teisėsaugos sulaikytas kaip tik “Gazpromo” prezidento Remo Viachirevo vizito Lietuvoje metu, buvo bene vienintelė tikra sėkmė per visą Darbo partijos lyderio karjerą. Nors po trijų dienų G.Čepas buvo paleistas, jo verslas jau buvo V.Uspaskicho rankose.
Būtent iš tarpininkavimo perkant dujas V.Uspaskichas ir susikrovė savo milijonus. Bet vėliau “dujiniai” pinigai buvo investuoti, švelniai tariant, ne į didelę pelno maržą turintį verslą. V.Uspaskichas supirkinėjo maisto perdirbimo įmonių, kurių produkciją paskui gabendavo į Rusiją, akcijas, bandė sukurti nuosavą prekybos tinklą (nes būtent mažmeninė prekyba yra labai pelninga) “Vikonda”, kuris vienu metu netgi bandė mesti iššūkį tuo metu pradėjusiai kilti “Vilniaus prekybai”. Kas nors dar mena, kas iš to išėjo?
“Vikondos” prekybos tinklas seniausiai yra bankrutavęs ir jį primena nebent vienas kitas apgriuvęs buvusio prekybos centro pastatas. V.Uspaskicho maisto perdirbimo įmonės, iš kurių garsiausios “Krekenavos agrofirma” ir Kėdainių konservų fabrikas, savo laiku išsilaikė ir modernizuotis sugebėjo tik todėl, kad 2003 m. savitu būdu sugebėjo gauti kone 20 proc. tuo metu Lietuvai Europos Sąjungos skirtos SAPARD paramos žemės ūkiui.
Prisiminkime, kad tuo metu V.Uspaskichas buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku. Be to, keleriais metais vėliau, politikui savo sukurtą Darbo partiją atvedus į pergalę Seimo rinkimuose ir tapus ūkio ministru, Lietuva įvedė importo apribojimus konservuotiems agurkams, konkuruojantiems su Kėdainių konservų fabriko produkcija. Paprasčiau tariant, jei ne labai laiku atsiradusi parama iš šalies, V.Uspaskicho žemės ūkio produktų perdirbimo verslas dienas greičiausiai būtų baigęs taip pat kaip ir “Vikondos” prekybos tinklas.
Ne ką geriau V.Uspaskichui sekėsi ir politinis verslas. Pirma investicija į tuo metu labai perspektyvaus kandidato į prezidentus Artūro Paulausko rinkiminę kampaniją lauktų rezultatų nedavė, tad ginant savo milijonus nuo teisėsaugos jam teko kreiptis paramos į socialdemokratus.
Kartu jis ėmė aktyviai dalyvauti kuriant Naująją sąjungą (jos likučius kartu su A.Paulausku neseniai prijungė prie Darbo partijos, gaudamas neblogai išplėtotą rajoninių skyrių tinklą), kuri per 2000-ųjų Seimo rinkimus gavo nemažai balsų, bet lauktosios valdžios – ne.
Iš Naujosios sąjungos perėmęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postą, jis ilgai greičiau vaizdavo įtakingą politiką, nei toks buvo. Taip, jo deklaruoti dešimtys milijonų litų darė įspūdį, tad prie V.Uspaskicho kabineto durų nuolat tęsėsi prašytojų eilės. Tačiau kaži kokiu poveikiu valstybės ekonomikai jis tikrai negalėjo pasigirti.
Kaskart V.Uspaskicho iniciatyva buvo pasmerkta žlugti. Nepaisant didelių pastangų ir senų ryšių su “Gazpromo” vadovybe, Vyriausybės atliktas “Lietuvos dujų” privatizavimas įvyko ne pagal jo schemas. Dar daugiau,  įtakingi politikai, susirinkę iš premjero Algirdo Brazausko lūpų išgirsti, kaip “Lietuvos dujos” bus privatizuotos, nespausdintinais V.Uspaskicho gimtosios kalbos žodžiais buvo pasakę, kad šis privatizavimui įtakos neturės.
Kiek vėliau, 2005-aisiais, politikas savo iniciatyvą nukreipė į naftos verslą, tačiau jo pastangos “Mažeikių naftos” akcijas parduoti kompanijai iš Tiumenės TNK taip pat pasibaigė fiasko – jos atiteko “Jukos”.
Žlugti buvo pasmerktas netgi toks, regis, nereikšmingas jo siekis tarpininkauti, kad privatizuojamas Kauno “Stumbras” atitektų Latvijos alkoholio įmonei “Rigas balzams”, priklausančiai prieštaringai vertintai Rusijos kompanijai SPI. Koncerno “MG Baltic” ir tuomečio prezidento Rolando Pakso įtaka pasirodė esanti stipresnė. Seime netgi sklandė gandai, esą V.Uspaskichui tekę grąžinti komisinius, gautus iš konkursą pralaimėjusio pirkėjo.

Ant “juodosios buhalterijos” kabliuko

Tuomet V.Uspaskichas pradėjo savo didžiausią politinio verslo projektą – Darbo partijos kūrimą. Jis ėmėsi, kaip daug kam tuo metu atrodė, kraštutinių, iracionalių veiksmų – rengti referendumą dėl rinkimų sistemos pakeitimo. Tačiau šis, nors ir nepavykęs, V.Uspaskicho žingsnis davė jam dvigubą naudą: pirma, privertė kitus politikus atkreipti į jį dėmesį, antra, pasitelkęs verslo vadybos principus, profesionaliai kuriamus viešuosius ryšius jis netruko sukurti Darbo partiją, kuri dar netgi nebūdama oficialiai įregistruota šoko į populiarumo viršūnes.
Bet 2004-ųjų Seimo rinkimai, kurie formaliai baigėsi Darbo partijos pergale, iš tikrųjų buvo kelias į visišką pralaimėjimą: keturios dešimtys Seimo narių mandatų, kuriuos iškovojo V.Upaskicho partijos nariai, buvo per mažai Vyriausybės kontrolei perimti. Bet kartu per daug, kad didieji politikos žaidėjai nebekreiptų dėmesio į turtingą, ambicingą, bet menkai išsilavinusį ir geromis manieromis (tiesiogine ir perkeltine prasme) nepasižymintį išsišokėlį.
Valdžia V.Uspaskichui teko dalytis su A.Brazausko vadovaujamais socialdemokratais, Naująja sąjunga bei su šiomis partijomis pamažėl suaugančiais “valstybininkais”. Visi jie dar Seimo rinkimų pirmo turo išvakarėse “Draugystės” viešbutyje vykusiame furšete susitarė pirma priimti V.Uspaskichą į valdžios laivelį, o paskui, ištaikius progą ir sukompromitavus, švystelėti už borto.
Taip ir buvo padaryta. Pirmiausia buvo sukeltas triukšmas dėl netikro V.Uspaskicho diplomo, vėliau – dėl verslo susitarimo su Maskvos miesto Vyriausybe. Prezidento Valdo Adamkaus spaudžiamam V.Upaskichui 2005-ųjų vasarą teko atsistatydinti, bet, užuot pripažinęs pralaimėjimą, jis nutarė atsirevanšuoti.
Taigi 2006-ųjų pavasarį duoda lemiamą mūšį – išverčia iš posto Seimo pirmininką A.Paulauską, reikalauja, kad A.Brazauskas suteiktų Darbo partijai Vyriausybės kontrolę, ir grasina interpeliacija prezidentui V.Adamkui.
Didieji žaidėjai kerta atsakomąjį smūgį – į dienos šviesą ištraukiama dar 2004-ųjų rudenį Valstybės saugumo departamento pradėta rinkti Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla. Supratęs, kad mūšį pralaimėjo, V.Uspaskichas gelbėjasi bėgdamas į Maskvą.
2006-ųjų vasara –  galima sakyti, Darbo partijos lyderio savarankiškos politinės veiklos pabaiga. Nuo tada jis didiesiems Lietuvos politikos žaidėjams jau įdomus tik kaip politinis instrumentas, galintis daug papasakoti (arba, jei reikia, nepapasakoti) apie pinigų keliones aukščiausiuose Lietuvos valdžios ešelonuose. Įskaitant ir kaip bei už kokias paslaugas V.Uspaskicho įmonių darbuotojai susimetė prezidento V.Adamkaus rinkimų skoloms padengti.
Nors 2008-ųjų Seimo rinkimus socialdemokratai ir Naujoji sąjunga (kartu su jais ir “valstybininkai”) pralaimėjo, V.Uspaskichui nuo to lengviau nepasidarė – Darbo partijos “juodosios buhalterijos” kontrolė perėjo į konservatorių ir jų lyderio A.Kubiliaus rankas.
Peržiūrėjus pastarųjų ketverių metų Seimo Darbo partijos frakcijos ir V.Uspaskicho darbus, o ne žodžius, galima nustebti – pasirodo, formaliai būdami Vyriausybės opozicijoje, iš tikrųjų jie buvo vienais ištikimiausių valdančiosios koalicijos rėmėjų. Abi didžiosios jos krizės – tiek 2009-ųjų rudenį, kai pradėjo maištauti ir skilo Arūno Valinsko partija, tiek 2012-ųjų pavasarį, kai maištą sukėlė Algio Čapliko liberalcentristai, – buvo suvaldytos Darbo partijos pastangomis.
Abiem atvejais V.Uspaskichas tiek viešais pasisakymais, tiek savo partijos atstovų balsais nedvejodamas paremdavo Vyriausybę. Beje, po 2011-ųjų Savivaldybių tarybų rinkimų jis darė viską, kad Vilniaus mieste į valdančiosios koalicijos sudėtį patektų ir konservatoriai, bet nepavyko. Greičiausiai nulėmė Artūro Zuoko atoveiksmiai.
Tai, kad V.Uspaskichas lig šiol neišmestas už didžiosios politikos borto – greičiausiai ne jo paties, o didžiųjų žaidėjų nuopelnas. Tiek socdemams, tiek konservatoriams reikia “protesto elektorato” balsų, kurių jie patys nesugeba surinkti, bet be kurių nepavyksta formuoti valdžios. Tad tai iš esmės pavesta V.Uspaskichui ir Darbo partijai, su kuriais galima dalykiškai susitarti už valdančiajam elitui priimtiną kainą. Juk būtent taip nuo sena priimta Europos demokratinėse šalyse.