Seimo rinkimai baigėsi, dabar prasideda linksmoji dalis – valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimas. Kadangi komentaras rašytas dvi dienos iki rinkimų nakties, kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – šventė juose pergalę ir tapo formuojamos naujosios valdžios branduoliu, nežinau. Bet neabejoju, jog tai šiandien daro viena iš šių dviejų partijų (gal netgi abi) – tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne jo Darbo partija, po pirmojo Seimo rinkimų turo pernelyg smarkiai ir pernelyg anksti įsijautę į nugalėtojų vaidmenį. Tai jam ir pakišo koją.
Ketverius metus V.Upaskichas kentėjo ir tramdė savo natūrą: tyliai sėdėjo Briuselyje, kovojo dėl savo neliečiamybės išsaugojimo, visais būdais vilkino Darbo partijos „juodosios buhalterios“ bylą, tuo pat metu vaizduodamas tikrą, atsakingą valstybės politiką. Darbo partija, nors formaliai būdama opozicijoje Seime, tikrovėje tapo šešėline Vyriausybės rėmėja: ateidavo į paramą politinių krizių atvejais, drausmingai balsuodavo už valstybės pinigus taupantį biudžetą, už energetinius projektus, nė karto nesurengė interpeliacijų ar nepasitikėjimų nei kuriam ministrui, nei Vyriausybei. To dėka į Seimo rinkimų tiesiąją tiek Darbo partija, tiek V.Uspaskichas išėjo turėdami solidžių, patikimų politikų reputaciją. Politikų, su kuriais galima turėti reikalą ir kuriuos galima pripažinti „sisteminiais“ – lygiais galios žaidėjais su socialdemokratais, konservatoriais, liberalais.
Teliko mažmožis – gauti tą „sisteminių politikų“ pažymėjimą, kuris nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios išduodamas viename kabinete prie vieno stalo, už kurio sėdi Vytautas Landsbergis. Pirmą tokį pažymėjimą jis išrašė dar prieš Kovo 11-ąją, kuomet vienoje Vilniaus rinkimų apygardų nuėmė prieš Algirdą Brazauską keliamą Sąjūdžio kandidatą, tuo parodydamas, kad faktine Lietuvos valdžia jau buvę sąjūdiečiai pripažįsta nuo Maskvos atsiskyrusią kompartiją ir jos vadovus lygiais politinio lauko žaidėjais, vertais kartu kurti nepriklausomą valstybę. Tegu nelabai noromis, bet pripažįsta ir ima į draugę „vardan tos“.
Glėbys gėlių, kuriuo nešinas V.Uspaskichas prieš keletą metų Briuselyje atėjo sveikinti V.Landsbergio su gimtadieniu, parodė, jog Darbo partijos vadovas suprato, kur ir kam jis turi nusilenkti, norėdamas gauti nuodėmių atleidimą ir pripažinimą „rankaspaustinu“ politiku. Tegu nenoromis, bet pripažįstamu. V.Landsbergis tuomet nepasakė „taip“, bet kategoriško „ne“ irgi nebuvo, veikiau užuominos, jog dar per mažai padaryta nuodėmių atpirkimui. Paskui ir sekė V.Uspaskicho parama Vyriausybei FNTT krizės metu ir toks vieningas Darbo partijos parlamentarų balsavimas už Visagino atominės elektrinės projektą, kad netgi beveik sudarytos koalicijos partneriai socialdemokratai viešai išvadino šiuos konservatoriams parsidavusiais išdavikais ir kuriam laikui nutraukė draugystės sutartį. Atrodė, dar truputis ir „darbiečiai“ gaus savo istorinį šansą, juoba, kad sėkmingai ketverius metus Vyriausybei išvadovavusio ir partijos vidaus rinkimus laimėjusio Andriaus Kubiliaus žodis darėsi vis svaresnis, pakaktų gero pasirodymo per Seimo rinkimus ir jau jis, nebe V.Landsbergis, galėtų sėdėti už stalelio, prie kurio išduodami sisteminių politikų pažymėjimai. O A.Kubilius su V.Uspaskichu visai normaliai (kaip politikams) bendrauja dar nuo 2004 m. prezidento rinkimų.
Tam, kad įvyktų Darbo partijos metamorfozė iš „juodųjų Rusijos pinigų“ į „gerbtiną ir valstybę stabilizuojančią“ partiją, V.Uspaskichui reikėjo labai nedaug – nesusimauti per Seimo rinkimus ir išlaikyti tą patį, solidų, dalykišką toną, kaip ir prieš pirmąjį turą. Bet jis neištvėrė – sumovė ir rinkimus, ir prisišnekėjo tiek, kad netgi socialdemokratai, kurie tegu labai nenoromis (jų pirmininkas Algirdas Butkevičius nepamiršo, kaip 2005-siais V.Uspaskichas išmetė jį iš finansų ministro posto), bet jau vėrė savo glėbį Darbo partijai, suabejojo.
Per tas dvi savaites tarp pirmo ir antrojo Seimo rinkimų turų Darbo partija iš „valstybę stabilizuojančios“ virto „balsų pirkėjų“ partija. Tegu ne vieni darbiečiai pirko, bet būtent jie tai darė su lig šiol neregėtu, atviru įžūlumu, tarsi demonstruodami, kad jie yra toji jėga, kuriai viskas galima. Būtent tai ir sukėlė didžiausią visų pasipiktinimą, o ne tie keli tūkstančiai pirktų balsų, kurie vis tiek iš esmės neįtakojo Darbo partijos pergalės pirmajame ture fakto. Tačiau partija, pretenduojanti į sistemines, negali elgtis taip, kaip elgiasi kokie nors paksistai, kurie jau neabejotinai atsidūrė Lietuvos politikos paraštėje ir kuriems buvo suplanuota tapti tų pačių „darbiečių“ suvalgytais.
Tačiau ne vien tik balsų pirkimo skandalas (ir nedviprasmiški prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero A.Kubiliaus bei Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko perspėjimai, jog jeigu ir toliau taip bus, pats rinkimų rezultatas gali būti anuliuotas, kartu su visais Darbo partijos pirktais ir nepirktais balsais) pakirto V.Uspaskichą. Iš tos laimės, kad jo partija laimi, žmogus tiek padaugino šventinių skysčių, jog ėmė atvirai dėstyti, ką galvoja apie energetinės nepriklausomybės projektus ir santykius su Rusija. Jam jau ir suskystintų dujų terminalo nereikia, ir atominę kartu su rusais statyti galima, ir santykius „visomis kryptimis“ gerinti reikės – tik duokit V.Uspaskichui premjero postą bei galimybę formuoti Vyriausybę. Todėl tokios galimybės jis ir negaus.
Ne tik todėl, kad po antro turo tikrai ne Darbo partija iškovojo daugiausiai Seimo narių mandatų. Todėl, kad tokius, kaip V.Uspaskichas, reikia mokyti ir statyti į vietą, idant neįsijaustų. Dėl to visiškai sutaria tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai, tiek liberalai. Netgi Valdemaro Tomaševskio lenkai – ir tie, suvokę, kas vyksta bei lygiai taip pat, kaip Darbo partija, norintys tapti pripažintais nacionaliniu mastu, nepanoro tiesti rankos V.Upaskichui. Sumovė jis savo šansą.

Kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – taps naujosios valdžios branduoliu, nežinia. Bet tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne Darbo partija.