Prieš tris mėnesius paskelbtos Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijų jungtuvės iširo, atsitrenkusios į partijų apačių nenorą prarasti pozicijas savivaldoje bei „tvarkiečių“ lyderio Rolando Pakso baimę, kad jis netaps jungtinės politinės jėgos vadovu.

Susirinkusi į neplanuotą posėdį “Tvarkos ir teisingumo” (TT) partijos taryba gegužės pradžioje paskelbė, kad derybos dėl susijungimo su Darbo partija (DP) stabdomos, nes partneriai nesilaiko nei pirminių pažadų, nei jungtuvių datos. Mat pagal pirminį pažadą, kurį R.Paksas gavo iš “darbiečių” lyderio Viktoro Uspaskicho vasario pradžioje, iškilmingos partijų tuoktuvės turėjo įvykti dar balandžio 27-ąją, o naujos partijos vadu patvirtintas R.Paksas.
Susiviliojęs V.Uspaskicho pažadais, R.Paksas metėsi į jo glėbį pats ir įkandin patraukė savo partiją, bet vietoje didžiausios Lietuvos partijos pirmininko posto gavo tik neaiškias kalbas apie demokratiškus lyderio rinkimus ir atvirą maištą saviškių gretose.

Viršūnių sąmokslas

Apie planuojamas DP ir TT jungtuves buvo paskelbta vasario 18-ąją, netrukus po to, kai Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas baigė liudininkų apklausą ir ėmė aiškėti, kad V.Uspaskichui už jam inkriminuojamus nusikaltimus gresia iki trejų metų kalėjimo. Jungtuvės skubintos, žadėta, kad „visos teisinės procedūros [dėl Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijų susijungimo] turėtų būti atliktos per 65 dienas, skaičiuojant nuo vasario 24-osios”. Esminis dalykas – naujosios politinės jėgos, kurią žiniasklaidos šmaikštuoliai netruko praminti „Darbotvarke“, pirmininkas turėjo būti rotuojamas kas dvejus metus: pirmiausia šis postas turėjo tekti R.Paksui, paskui V.Uspaskichui.
Nebuvo sunku apskaičiuoti, jog daug silpnesnės (DP per 2012 m. Seimo rinkimus surinko 2,7 karto daugiau balsų nei TT) politinės jėgos pirmininkas į jungtinės partijos pirmininko postą siūlomas todėl, kad V.Uspaskichas artimiausius dvejus trejus metus ketino praleisti įstaigoje su valdišku maitinimu. O iš jos išėjęs kaip tik prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus, vėl imtųsi vesti partiją. Tuo tarpu R.Paksas, kaip „Darbotvarkės“ lyderis, galėjo tikėtis būti iškeltas didžiausios Lietuvoje partijos kandidatu per 2014-ųjų prezidento rinkimus.
Dabar tikriausiai nei V.Uspaskichas, nei R.Paksas atvirai nepasakys, apie ką juodu kalbėjosi, kokius pažadus vienas kitam dalijo ir kokias slaptas mintis puoselėjo tuos metus pusantrų, kuriuos, kaip juodu teigė, vyko derybos dėl jungtuvių. Faktas tas, kad tai buvo ne partijų, netgi ne partijų vadovybių, o dviejų gerokai gyvenimo apkultų politinių veikėjų asmeninis susitarimas. Netgi TT vicepirmininkas ir R.Pakso dešinioji ranka Valentinas Mazuronis tą dieną, kai pasklido gandas apie sutartą partijų susivienijimą, buvo priblokštas šios naujienos, nors netrukus tapo karščiausiu jungtuvių šalininku. Priešingai nei dalis kitų įtakingų „tvarkiečių“.
Beje, Darbo partijoje irgi atsirado nemaža įtakingų narių, kurie, pritardami pačiai susijungimo idėjai, visiškai nepritarė lyderių suderėtoms sąlygoms. V.Uspaskichui slapstantis Rusijoje partijai vadovavęs Kęstutis Daukšys buvo vienas pirmųjų, įgarsinusių sąlygą, kad „Darbotvarkės“ lyderis turi būti renkamas per suvažiavimą, o ne rotuojamas pagal pirminį susitarimą.

Maištas „apačiose“

Esminę galimo sklandaus DP ir TT susijungimo kliūtį politologai ir apžvalgininkai įvardijo iš karto, vos tik tapo aišku, kad partijos tikrai ketina jungtis, – tai postų jungtinės partijos vadovybėje, skyriuose, savivaldybėse ir kandidatų savivaldybių bei Seimo rinkimų sąrašuose dalybos. Abiejų partijų atstovai, ypač provincijoje, pasižymėjo nuožmia kova dėl valdžios, dažniausiai buvo minimi balsų pirkimo skandaluose, kai kurie, kaip “darbiečiai” Pinskai, netgi apgaudinėjo saviškius. Tikėtis, kad tokie nusileis per vietų dalybas svetimiems – nerealu. Taip ir atsitiko.
Pirmiausia sprogo TT, kurios vienas žymiausių provincijos vadų – Raseinių skyriaus pirmininkas Remigijus Ačas, po 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų formuodamas valdančiąją koaliciją, mieliau į ją priėmė konservatorius nei vietos Darbo partijos skyriaus atstovus. Apkaltinęs R.Paksą išdavyste jis paliko TT frakciją Seime ir kartu su savo bendraminčiais prašėsi į Eligijaus Masiulio vadovaujamą Liberalų sąjūdį.
Kitų skyrių pirmininkai ar savivaldybių merai audringų scenų nekėlė, bet aiškiai atmetė „darbiečių“ idėją, kad jungiantis pirmininkų postai būtų ne pasidalijami, bet renkami, lygiai kaip ir visos partijos vadovybės nariai. Gausesnė Darbo partija tokiomis aplinkybėmis būtų turėjusi neabejotiną pranašumą, o tikimybė, kad R.Paksas taptų jungtinės partijos vadu – lygi nuliui. Ties tuo viskas iš esmės ir pasibaigė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.