Tuo metu, kai Viktoras Uspaskichas atsiduoda Maskvos linksmybėms, jo alaviniai kareivėliai dirba juodą darbą prieš Lietuvos valstybę.

Dabar jau aišku, kodėl Viktoras Uspaskichas savo kišeninės partijos veikėjų rokiruotėmis į Seimo pirmininko postą pasistatė Loretą Graužinienę: tik ji turi tiek šuniško atsidavimo savo šeimininkui ir tiek entuziazmo visais frontais pulti Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Politikos senbuvė, bet joje taip ir likusi tik savo šeimininko šešėliu, L.Graužinienė tampa žemažiūrės žiniasklaidos žvaigžde.

Kitas Darbo partijos alavinis kareivėlis Artūras Paulauskas ryžtingai stoja šalia L.Graužinienės. V.Uspaskichas yra puikus manipuliatorius, nes šiam savo alaviniam kareivėliui suteikė viltį vėl įgyvendinti žydrą svajonę kandidatuoti į šalies Prezidento postą. Kadaise principingas prokuroras, tvirtai stojęs į Lietuvos valstybės kūrėjų gretas, dabar uoliai tarnauja kriminalinės partijos lyderiui, kuris šiandien savo nurodymus siuntinėja iš Maskvos.

Akivaizdu, kad alaviniams kareivėliams teko uždavinys Lietuvos valstybę įvelti į naujus skandalus, suorganizuoti Prezidentės D.Gybauskaitės puolimo kampaniją visais frontais ir taip ne tik nukreipti dėmesį nuo Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos, bet ir išvengti rimtų, gilių, profesionalių debatų apie Lietuvos valstybės tolesnį modernizavimą, mūsų laukiančių iššūkių analizę ir galimybių juos oriai priimti paiešką. Tai Lietuvos politikos skurdas.

Tik sumaištyje, sąmokslo teorijų, o ne valstybės kūrimo procese gerai jaučiasi tokie politikai kaip A.Paulauskas ir L.Graužinienė. Tai Lietuvos politikos apatinis, pilkasis flangas, žmonės, neturintys jokių naujų idėjų, o juo labiau gebėjimų suvokti, kokie iššūkiai laukia Lietuvos valstybės, kaip toliau tvarkyti savo šalį, kad iš jos nebėgtų piliečiai. Tokiems politikams sąmokslo teorijos, beatodairiškas politinių oponentų puolimas, nuolatinis kapstymasis praeityje ir svaidymasis tuščiais lozungais yra tas politinio veikimo laukas, kuriame jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje.

Tokia miglos pilna politika puikiai tinka neišsilavinusiems, žemiausio socialinio sluoksnio rinkėjams, kurie iš savo padėties nemato kitos išeities, kaip tik atsiduoti į globėjo, kieto, sukčiaujančio vyruko, V.Uspaskicho rankas.

Belieka apgailestauti, kaip šių žaidimų nematantys žemažiūrės ir garsiai rėkiančios žiniasklaidos atstovai taip pat tampa V.Uspaskicho rankomis manipuliuojamais alaviniais kareivėliais. Jie savo valia tikrai noriai dalyvauja purvinuose, Lietuvos valstybę žlugdančiuose V.Uspaskicho žaidimuose. Tiek L.Graužinienė, tiek A.Paulauskas gauna visas auditorijas ir jose jiems garantuojamos solo partijos. Tikra sėkmė kišeninei V.Uspaskicho kriminalinei partijai ir jos alaviniams kareivėliams. Įdomu, kaip tokia žiniasklaida ir tokie žurnalistai, kurie nesusivokia, kad tampa V.Uspaskicho žaidimų įrankiais, elgsis, kai Lietuvos politikoje įsivyraus tokie politikai kaip L.Graužinienė ar A.Paulauskas?

Tokiai Prezidentės D.Grybauskaitės puolimo kampanijai nebyliai pritaria ir kitos politinės partijos. Stipri, partijoms Prezidento institucija manipuliuoti neleidžianti Prezidentė yra kliūtis įsigalėti partokratijai.

Aukštus reitingus ir mažai politinio lankstumo, bet stiprų politinį stuburą turinti D.Grybauskaitė artėjant rinkimų kampanijai tampa lengvu taikiniu. Nors žiniasklaidos pareiga yra stebėti ir kritikuoti, bet Prezidentės kritikai, rinkdamiesi kritikos būdus ir priemones, neturėtų tapti V.Uspaskicho alaviniais kareivėliais. Jei tokiais taps, bus atsakingi už tai, kad Lietuvos politikoje vėl pradės dominuoti ir jos kryptis lemti politiniai sukčiai ir jokių valstybės kūrimo gebėjimų neturintys asmenys.

D.Grybauskaitė yra pirmoji Lietuvos Prezidentė, kuri pasipriešino požiūriui, kad partinė priklausomybė, aklas lojalumas ir nuolankumas partijos vadovybei yra svarbiau nei politiko išsilavinimas, kompetencija ir realiame gyvenime pasiekti darbo rezultatai. Būtent tai tapo ir mūsų nauja konstitucine kultūra formuojant šalies Vyriausybės sudėtį, kuriai įtakos pagal Konstituciją gali turėti Prezidentė.

D.Grybauskaitė yra ir pirmoji Lietuvos valstybės vadovė, realiai įgyvendinusi valdžių padalijimo principą. Seimas, politinės partijos nori manipuliuoti vykdomosios valdžios institucijomis, priversti jas ne dirbti valstybei, bet tarnauti siauriems partiniams interesams, „išsukinėjant“ iš teisėsaugos nusikaltimus padariusius partiečius. Savaime suprantama, kad tokiems tektoniniams lūžiams Lietuvos politikoje priešinasi tie jos dalyviai, kurie į ją yra patekę atsitiktinai, jokių reikšmingų darbų nenuveikę, bet siekia joje bet kokia kaina išlikti. Politika yra vienintelė jų darbovietė, vienintelė prieglauda, kurioje jie gali tarpti. Dėl šios savo vietos politikoje jie kovos nuožmiai ir be pasigailėjimo.

Tradicinės partijos, savo veiklą grindžiančios vertybėmis, o ne vien „politinio verslo“ principais, nesugebėdamos atsiriboti nuo Prezidentės puolimo kampanijos, įsirašo į pigių populistų gretas. Taip pačios save sunaikindamos. Dalyvaudamos populistų „politikoje“ tradicinės partijos praranda savo identitetą ir solidumą, gebėjimą parodyti savo vertingumą. Toks tradicinių politinių partijų veikimas išvien su populistais dar labiau legitimizuoja populistus, atveria jiems platų kelią į politikos lyderystę ir visuomeninių nuomonių formavimą.

Gyvenant nuolatinėje ekonominio ir socialinio neapibrėžtumo atmosferoje, pasikliaujant vien ekonominiu augimu, labai rizikinga šalies politiką vulgarizuoti pigiais skandalais, nuolatine kaltųjų paieška, populistų įsigalėjimu. Atėjus krizei vėl būsime jai nepasirengę ir nersime į ekonominę ir socialinę bedugnę, kuri dar labiau griaus piliečių pasitikėjimą savo valstybe.

Destrukcinių, tamsių veikėjų pajėgos dėl mažaraštiškumo, nesugebėjimo gyventi demokratijos ir rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvoje ir taip gausios. Nesinori tikėti, kad už visuomenės informavimą ir jos švietimą atsakinga profesija – žurnalistika tampa jų sąjungininke. Gyvenimas tarp politinių skandalų ir nuolatinių sąmokslų teorijų kūrimas tampa Lietuvos valstybės Achilo kulnu. Rimtų politinių diskusijų apie tikrąją šalies ekonominę ir socialinę padėtį nėra, nes tam tiesiog nėra laiko ir erdvės. Laiką ir erdvę kontroliuoja alaviniai kareivėliai.