"Veido" archyvas

Leidykla “Gimtasis žodis” lietuvių kalba išleido antrąją V.Vysockio muziejaus Košaline (Lenkija) direktorės M.Zimnos knygą apie garsųjį aktorių “Kas nužudė Vysockį?” Įdomu tai, kad joje minimas ir Lietuvoje dažnai matytas verslininkas Šabtajus Kalmanovičius, nušautas Maskvoje 2009-ųjų lapkritį.

Vysockio koncertus VFR padėjo organizuoti ir Šabtajus Kalmanovičius – nepaprastai įdomi ir reikšminga asmenybė. Panašiai kaip Babeko Serušo atveju nekyla nė mažiausios abejonės, kad šitas žmogus sąmoningai buvo įvestas į poeto aplinką. Kaip ir daugelis artisto draugų, susipažino su juo pagal scenarijų, įgyvendinamą žingsnis po žingsnio. V.Vysockis manė, kad tų pažinčių scenarijus rašė pats gyvenimas, tačiau buvo neteisus.

Šabtajus Kalmanovičius – iš Lietuvos kilęs žydas – išvyko į Izraelį, būdamas labai jaunas, vos dvidešimt trejų metų, ką tik iškeptas Kauno politechnikos instituto absolventas. Emigravo 1971 m. Izraelyje tęsė mokslus Jeruzalės universitete, išmoko hebrajų ir anglų kalbas. Talentas, kelių kalbų mokėjimas ir dviejų skirtingų šalių aukštųjų mokyklų diplomai dar neužtikrino, kad bus lengva kilti karjeros laiptais, o juo labiau – praturtėti.

Sovietų saugumui Kalmanovičius buvo nuostabus atradimas. Jaunas, gabus, išsilavinęs, ambicingas, mokantis kalbų, santūrus ir atsakingas. Visiškai kitoks palyginti su plevėsa Frumsonu ir atkakliuoju Serušu! Turėjo dar vieną pranašumą – buvo neturtingas, o tai reiškė, kad sąžiningai tarnaus žvalgybai, norėdamas gauti finansinės naudos. Taip ir atsitiko.

Iš pradžių Kalmanovičius džiaugėsi kiekvienu tūkstančiu dolerių. Tačiau centras pernelyg jo nepaikino, nesirengė skirti didelių sumų bet kuriam naujokui, pirma jis turėjo įrodyti esąs tinkamas žvalgybai. Su ta užduotimi Šabtajus greitai susidorojo. Bet maišo pinigų dar reikėjo palaukti. Laikui bėgant pelnus jau skaičiavo dešimtimis tūkstančių dolerių. Be to – tai ypač įdomus faktas – KGB uždirbdavo ir už Vysockį (sic!). Kalmanovičius organizavo artisto koncertus VFR.

Viktoras Šulmanas prisimena: “Su Vysockiu Kalmanovičius susipažino per abiejų bendrą bičiulį Frumsoną. Volodia buvo suinteresuotas gastrolėmis Vokietijoje. Šabtajus norėjo imtis šitos užduoties. Ir pasiekė, ko norėjo. Tai jis surengė koncertą Vakarų Berlyne, kuris įvyko prieš Vysockio kelionę į JAV. Žinau, kad Kalmanovičius tikėjosi už tą koncertą užsidirbti apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Už bilietus ėmė didžiulius pinigus. Vietos pirmose eilėse kainavo nuo 160 iki 200 dolerių.”

Turima verslo gyslelė Kalmanovičių visada išskirdavo iš kitų tarpo. Kuo tik jis nesivertė: rengdavo rinkimų kampanijas, organizuodavo koncertus (tarp kitko, Michaelo Jacksono ir Lisy Minelli), buvo didžiulės statybos firmos savininkas, veikė farmacijos ir juvelyrikos srityse. Devintą dešimtmetį Šabtajus tapo milijonieriumi. Palyginti greitai, jei turėsime omenyje, kad 1979 metais džiaugėsi galėsiąs uždirbti 50 tūkstančių dolerių. Sėkmę jam atnešė verslas, kuriuo užsiėmė Botsvanoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Oficialiai jis veikė kaip didžiulės statybų firmos savininkas, kuri, be kitko, pastatė stadioną, keletą prekybos kompleksų, kasmet pastatydavo apie du tūkstančius namų, beje, vilų apylinkėse. Neviešai buvo šnekama, kad devynias galybes pinigų uždirbo aukso ir deimantų kasyklose. Jo turtas buvo vertinamas penkiolika milijonų dolerių.

Savo buvimą Vysockio aplinkoje jis aiškina pastarojo patrauklumu. Tvirtina, kad į poeto ratą jį atvedė ne Romanas Frumsonas, o Babekas Serušas. Tiesą pasakius, jokio skirtumo, nes visa trijulė veikė tą patį. Sakosi buvęs paprašytas padėti Vysockiui “susiorientuoti situacijoje” viešint VFR, nors tai skamba ganėtinai juokingai, nes poetas puikiai žinojo Vakarų realijas, ten turėjo daug draugų ir jam nereikėjo nei palydovo, nei pagalbininko. Vysockiui įkandin Kalmanovičius nuvyko net į JAV ir per visas gastroles jį lydėjo. Jis tą epizodą aiškino štai kaip: “Supažindino mane pats Babekas Serušas, iranietis, bičiuliaujantis su Vysockiu. Tada Vladimiras vyko gastrolių į Jungtines Amerikos Valstijas, turėjo persėsti Frankfurte, ten praleido dvi dienas. Per tas dvi dienas mane tiesiog pakerėjo. Tiek, kad pakeičiau visus savo planus, atšaukiau visus susitikimus ir drauge su juo nuskridau į JAV. Dvi savaites, kol koncertavo, praleidau jo aplinkoje ir niekada to nepamiršiu. Tai žavingiausias žmogus, puikus pašnekovas, nepaprastai kuklus, nuolankus scenoje ir nesididžiuojantis savo šlove. Gyvenime buvau sutikęs daug žvaigždžių, organizuodavau jų koncertus, bet niekas man neįstrigo taip, kaip Vysockis. Jis buvo genijus… Ir dar: Vysockis nebuvo narkomanas įprasta prasme. Nors neįstengė gyventi be “stimuliuojančių priemonių”, tačiau jo priklausomybė buvo aukščiau už žodžio “narkomanija” prasmę, jis buvo anapus viso to.”

Paskui Vysockį nuvyko ne tik Kalmanovičius, bet ir Babekas Serušas. Abudu nesusidorojo su užduotimi. Suprantama, netiesiogiai atsisakė tai vykdyti. Buvo pernelyg sumanūs, todėl kai ką perduodavo centrui, bet ne viską. Vysockio impresarijus Amerikoje Viktoras Šulmanas vertina taip: “Jei Kalmanovičius KGB būtų pranešęs visas Vysockio pasirodymo Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose detales, apie jo koncertus, kalbas, Volodios niekada neišleistų iš Maskvos.”

Be to, Šabtajus tikrai pasidavė Vysockio asmenybės magijai. KGB tai buvo akivaizdu, jo pastebėjimai nesutapo su kitų stebėtojų, prižiūrinčių poeto išvyką JAV, liudijimais. Šabtajaus laimė – saugumas ir toliau norėjo naudotis jo paslaugomis. Ne visi centro sprendimai turėdavo pasekmių, kaip galima būtų tikėtis. Kaltininkus ne visada rūsčiai nubausdavo, šiaip ar taip, kai kada būdavo vadovaujamasi aukštesniais tikslais. O Kalmanovičius būtent dėl tų tikslų ir buvo saugumo sukurtas. Buvo investuota į jo verslą, jis pasiųstas į PAR. Kaip sovietų verslininkas galėjo kelti įtarimų dėl kėslų švarumo, bet kaip izraelietis visai nebuvo įtartinas. Uždirbo krūvas pinigų. Net iki 1988 metų, kai buvo suimtas Mosado agentų. Izraelio teismas apkaltino jį šnipinėjimu SSRS naudai ir nuteisė devyneriems metams kalėjimo.

Tyrimo medžiaga ir proceso aktai buvo pažymėti grifu “visiškai slaptai”. Tačiau KGB jo nepamiršo. Kalmanovičius atliko Izraelio kalėjime kiek daugiau nei pusę bausmės. Niekas nežino, kokius slaptus susitarimus pasirašė KGB ir Mosadas, bet, praėjus penkeriems su puse metų, Šabtajus buvo paleistas, remiantis sprendimu, pasirašytu paties Izraelio prezidento. Sklido šnekos, kad tam įtakos turėjo sovietinio agento liga (jam buvo padaryta rimta operacija), bet pirmiausia – politinės padėties pokyčiai pasaulyje. Tačiau didžiosios politikos kuluaruose buvo šnibždamasi, kad pirmiau paminėta dingstis su Kalmanovičiaus paleidimu neturėjo nieko bendra. Buvo daromos užuominos, kad tai Mosado ir KGB pakto rezultatas. Įdomiausia, kad įrodžius jo šnipinėjimo faktą SSRS naudai, nuteisus ilgam kalėti, o po to sutrumpinus bausmės laiką (bet nepanaikinus kaltinimų!), Izraelyje jis nebuvo pripažintas persona non grata, iš jo net nebuvo atimta Izraelio pilietybė. Jo duktė tarnauja Izraelio kariuomenėje. Jis pats apie save sako taip: “Esu izraelietis. Turiu teisę atvykti į šitą šalį. Neturiu jokių problemų su savo tėvyne.”

Izraelio valdžiai Kalmanovičius įsipareigojo, kad apie savo proceso eigą nepasakos dešimtį metų.

Kad ir kaip ten būtų, penkeri su puse metų, kuriuos jis praleido Izraelio kalėjime, nepažeidė finansinės jo reputacijos. Su juo ir toliau buvo skaitomasi finansininkų rate. Į laisvę jis išėjo 1983-iaisiais. Tais pačiais metais KGB atsikratė Babeko Serušo, kurio turtą perėmė Romanas Frumsonas.

Kalmanovičius vėl užsiėmė statybų ir farmacijos verslais. Turi Rusijoje ir juvelyrinių parduotuvių tinklą. Pradėjo nuo mažytės krautuvėlės Maskvos Vnukovo oro uoste, dabar jo firmos puikiai klesti, atnešdamos milžiniškus pelnus.

Kalmanovičius turi dvigubą pilietybę: Rusijos ir Izraelio (trigubą – ir Lietuvos. Vert. past.). Turi butą Maskvos centre, nors gyvena abiejose tėvynėse: vasarą stengiasi praleisti Sankt Peterburge, o žiemą – prie Raudonosios jūros.Nepaprastai mėgsta lošti kortomis, bet nėra prisiekęs lošėjas kaip Frumsonas, tad ir skolų neturi.

Lošia paprastai ne iš pinigų, o iš plunksnakočių. Nieko sau negaili, bet turi asmeninę teoriją, kaip investuoti kapitalą. Jo filosofija skelbia: “Niekada neinvestuok į sienas”, todėl neperka nekilnojamojo turto. Izraelyje gyvena viešbučio apartamentuose. Geriausių viešbučių geriausiuose apartamentuose. Kaip pats tvirtina, pusę milijardo dolerių, kuriuos galėtų išleisti nuosavoms patalpoms, o jas dar reikia ir prižiūrėti, verčiau investuoja į savo verslą. Kasmet tai jam atneša du šimtus tūkstančių dolerių pelno.

Marlena Zimna

Iš lenkų kalbos vertė Rytė Janauskaitė

Apie knygą

Dažnas, perskaitęs šios knygos pavadinimą “Kas nužudė Vysockį?”, veikiausiai šyptels: “Kas to nežino?” Ir gal net nesusimąstys, kad kiekvieną mūsų žudo tiesiog gyvenimas – sudėtingas, painus, nenusisekęs ir net… laimingas.
Tad ir populiarųjį rusų aktorių, poetą, dainininką Vladimirą Vysockį nužudė likimo jam skirtas gyvenimas.

Nenuolankus būdas, maištinga kūryba, nenorėjimas paklusti dviveidiškai santvarkai būrė aplink jį ne tik draugus, bet ir priešus. Ir pati sistema tarsi plieniniais varžtais žalojo trapią menininko sielą, o galiausiai pasikėsino ir į jo kūną.