Tarpusavyje konkuruojančios leidyklos išleidžia nemažai alternatyvių to paties dalyko vadovėlių. Tokia gausa glumina vartotoją ir skatina mąstyti, ar visi išleidžiami vadovėliai yra kokybiški. Taigi kaip pasirinkti tinkamiausią mokymo priemonę?

Anksčiau Lietuvoje vadovėlių rengimo procesas buvo centralizuotas ir sukoncentruotas vienos leidyklos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, kuri buvo tiesiogiai atsakinga už vadovėlių kokybę ir jų užsakymą mokykloms, rankose. Apie 2000 m., pasak buvusio Vadovėlių centro vadovo ir daugelio vadovėlių autoriaus Evaldo Bakonio, įvedus mokinio krepšelį situacija pasikeitė: dabar leidyklos savo rizika, be jokių išankstinių užsakymų ir realizavimo garantijų leidžia vadovėlius. Laisvoji rinka sudarė prielaidas rastis alternatyviems tos pačios paskirties vadovėliams. Mokykloms taip pat atsirado daugiau pasirinkimo galimybių.
Alternatyvių vadovėlių leidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje). Viena vertus, vartotojas gali pasirinkti produktą pagal tam tikrus jam aktualius poreikius (kainą, metodiką, poligrafiją) ir, kaip teigia E.Bakonis, teoriškai ši galimybė turėtų sumažinti konkuruojančių produktų kainas. Remiantis tyrimų duomenimis, tikėto ženklaus vadovėlių kainų kritimo neįvyko, nes leidyklos taiko įvairias kainų strategijas.

Mokytojams palikta spręsti patiems

Kieno žodis lemia, renkantis tinkamiausią mokymo priemonę, atitinkančią bendrosiose ugdymo programose iškeltus reikalavimus? Atsakomybė čia tenka mokytojui. Pasak Ugdymo plėtotės centro Veiklos analizės ir kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjo Lino Jašinausko, gausi pasiūla reikalauja iš mokytojų gebėjimo kritiškai vertinti leidyklų siūlomų vadovėlių kokybę. Tačiau mokytojai tokio gebėjimo stokoja, o ir informacijos apie vadovėlių turinio kokybę nėra daug.
“Kiekviena sudėtingesnė prekė parduodama kartu su instrukcija. Bet tokia sudėtinga prekė, kaip vadovėlis, į rinką pakliūva vieniša, nebent lydima dar sudėtingesnio, tačiau leidykloms ir autoriams finansiškai naudingo priedo – pratybų sąsiuvinio. Kaip tuo naudotis, paliekama spręsti vartotojui. Kartais kyla įtarimas, kad netgi autoriai dorai nežino, kaip pasitelkus jų vadovėlius efektyviai vesti pamokas. Mokytojo knyga, kaip prekės (mokinio vadovėlio) instrukcija, būtų garantija, kad bent jau patys rengėjai sugeba atlikti vadovėlyje pateiktas užduotis, išmano, kaip panaudoti vieną ar kitą knygos elementą”, – teigia E.Bakonis.

Turi žadinti smalsumą

Tiek L.Jašinausko, tiek E.Bakonio nuomone, vadovėlio kokybė yra reliatyvus dalykas. Nė vienas pašnekovas nesiryžo išskirti geriausių, kokybiškiausių vieno ar kito dalyko vadovėlių, šią sritį palikdami mokytojų kompetencijai. Pasak jų, vienam mokytojui vadovėlis gali būti labai geras, o kitam jis visiškai netiks.
Vis dėlto egzistuoja bendros nuostatos, pagal kurias galima spręsti, kiek vadovėlis tinkamas mokykloms. Žymus vadovėlių teoretikas J.Mikkas, apibūdindamas svarbiausius aspektus, pirmiausia pabrėžia vadovėlio turinio kokybę, jo atitiktį mokymo programoms ir tai, kad vadovėlis turi skatinti mokinių motyvaciją mokytis. Juk vadovėlis pirmiausia yra skirtas mokiniams: jis turi žadinti jų smalsumą, domėjimąsi dalyku.
Leidyklos “Baltos lankos” direktoriaus ir vadovėlių autoriaus Sauliaus Žuko nuomone, svarbu ir teksto konceptualumas, kad jį būtų galima aiškiai suvokti ir atpasakoti savais žodžiais, bei rašto kultūros dermė su vizualine, tai yra tekstus papildančios informatyvios iliustracijos. Kuo didesnė mokinio motyvacija atsiversti vadovėlį, tuo geresni bus darbo rezultatai.
“Rengiant vadovėlį, – tvirtina E.Bakonis, – reikia galvoti ne apie kuo aukštesnį mokslinį to dalyko lygį (nors klaidų ir pasenusių teorijų neturėtų būti), bet apie jo vartotoją – mokinį, kaip jis supras išdėstytus dalykus.”
Pagrindiniai reikalavimai dėl vadovėlio turinio pateikti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotame dokumente – Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos apraše (2009), jų privalo laikytis vadovėlius rengiantys autoriai ir leidėjai. Kita vertus, trūksta kvalifikuotos pagalbos vadovėlių rengėjams ir leidykloms. “Didžioji problema, kad nesukuriamos programos, kurios būtų palydimos metodinių nuorodų, kaip keliamus reikalavimus reikėtų perteikti vadovėlyje”, – teigia S.Žukas. Remdamasis asmenine patirtimi leidėjas tvirtina, kad vadovėlių rengėjų komanda turėtų būti sudaryta tiek iš akademikų, tiek iš mokytojų.

Sąrašą keičia duomenų bazė

Priminsime, kad ugdymo procesui tinkamus, tai yra ekspertų įvertintus, vadovėlius mokytojai renkasi pagal Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios institucijos Švietimo aprūpinimo centro sudarytą Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašą. Tačiau kai kurie vadovėliai šiame sąraše neperžiūrimi jau ištisą dešimtmetį. Dažniausiai tai etikos, užsienio kalbų ir specialiųjų poreikių vaikams skirti vadovėliai (pvz., E.Narbutas. “Le Francais 1″, 1999; U.Balasch, M.Pollert, Th.Trautmann, B.Wegener. “Etika. I–II kl.”, 2000 ir kt.).
Pasak L.Jašinausko, šių metų rugpjūtį pradėjus veikti vadovėlių duomenų bazei planuojama atsisakyti ir paties Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašo. Manoma, kad ši duomenų bazė padės spręsti vadovėlių kokybės bei jų praktinio taikymo klausimus. Mokytojai čia galės rasti kompetentingų vertintojų recenzijų ir patys pareikšti nuomonę apie vadovėlius, vertindami juos įvairiais aspektais.
Šiandien informacijos apie vadovėlių turinio kokybę vis dar stinga. “Dėl lėšų stygiaus neatliekami sistemingi vadovėlių turinio tyrimai, rengiant recenzijas beveik nedalyvauja šalies mokslininkai, stokojama aukštos kvalifikacijos vertintojų”, – neslepia L.Jašinauskas.
Pastarasis išsamus visų dalykų vadovėlių ir jų komplektų kokybinis tyrimas vyko 2005 m., o vėliau fragmentiškai buvo tiriami tik pavienių disciplinų (lietuvių kalbos, matematikos, biologijos, istorijos) vadovėliai.

Recenzijas rašo konkurentai

Iki šiol leidėjas ir visa vadovėlį rengianti komanda buvo suinteresuoti tuo, kad jų darbo vaisius atsidurtų Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąraše. Mat prieš išleidžiant vadovėlį reikalinga gauti Ugdymo plėtotės centro paskirtų ekspertų patvirtinimo žymą – leidimą jį spausdinti. Čia ir kildavo konfliktų, skatinamų aštrios konkurencijos tarp leidyklų bei vadovėlių rengėjų, nes, E.Bakonio pastebėjimu, išankstinis ekspertinis turinio vertinimas riboja rinką. Be to, vartotojui naudos neduoda ir viešas vertinamų vadovėlių rankraščių recenzijų publikavimas, nes jis susiduria ne su rankraščiu, o su galbūt pataisytu jau išspausdintu vadovėliu. “Mano nuomone, būtų daug protingiau vertinti jau išleistus vadovėlius”, – teigia E.Bakonis.
Kad sistema nėra pakankamai skaidri, rodo ir vertintojų sąrašai, kuriuose nemažai vadovėlių autorių ir bendrųjų programų sudarytojų pavardžių. Tai atveria kelius galimam asmeniniam suinteresuotumui užkirsti kelią konkuruojančios leidyklos produkcijai. “Briedžio” leidyklos vadovas Karolis Mickevičius pateikia pavyzdį, kad pernai jo leidyklos vadovėlio recenzija buvo patikėta konkuruojančios “Šviesos” vadovėlių autorei. Pasak leidėjo, mokytojai patys pajėgūs kritiškai mąstyti ir pasirinkti tinkamiausią vadovėlį, nepaisydami visų recenzijų. Pagaliau tik išbandžius klasėje matyti, ko verta viena ar kita knyga. Kartą išmetusi pinigus nekokybiškam produktui, mokykla daugiau neberizikuos pirkti net ir gerų tos pačios leidyklos vadovėlių.
K.Mickevičiaus nuomone, painią vadovėlių vertinimo situaciją galėtų padėti spręsti kaimyninės Estijos pavyzdys. 2008-aisiais Estijos parlamentas priėmė įstatymo pataisą, panaikinusią subjektyvią vadovėlių vertinimo nacionaliniame centre procedūrą. Pagal naują tvarką leidyklos pačios tiesiogiai atsakingos už vadovėlių turinį ir jų atitiktį mokymo programoms privalo deklaruoti. Įkurtas elektroninis registras internete informuoja mokytojus apie rinkoje esančius vadovėlius.
Panašiai elgiasi prancūzai, vokiečiai, švedai, britai. Todėl ten pirmiausia domimasi ne konkrečiu vadovėlio autoriumi, o jį parengusia leidykla: juk galiausiai mokymui skirtos knygos kokybę lemia profesionalus visos komandos darbas.