Kodėl pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų.

Prieš keletą savaičių vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“, kurioje, kaip jau įprasta, diskutavo iš esmės „pasiūlos“ pusė – žinių teikėjai, pamėginę paprognozuoti, kokių žinių ir kaip pateikiamų iš aukštojo mokslo ateityje tikisi visuomenė. „Paklausos“ pusei tradiciškai šiame renginyje atstovavo valstybinės institucijos, o verslo atstovai iš esmės užėmė pasyvaus stebėtojo pusę. Deja, verslo aktyvumas šiais klausimais dažniausiai pasireiškia tik tada, kai specialistų rengimo proceso pasekmės jau būna aiškiai matomos.
Vertindami aplinkos veiksnius, turinčius įtakos aukštojo mokslo raidai, dauguma tyrėjų sutaria, kad demografiniai pokyčiai tampa lemiamu veiksniu, keičiančiu tiek pasiūlos, tiek paklausos pusę. Per pastaruosius 15–20 metų Lietuvos aukštosios mokyklos iš esmės orientavosi į plėtimąsi, kurdamos pigias ir vartotojui patrauklias, tai yra studentui besiasocijuojančias su lengvomis studijomis, programas. Tipiškas to pavyzdys yra įvairios vadybos studijų programos.
Tikriausiai nėra aukštojo mokslo įstaigos, kuri savo pasiūloje jų neturėtų. Vertindami šią situaciją turime dvi suinteresuotas puses, tenkinančias savo trumpalaikius tikslus: mažai išlaidų reikalaujančias studijas siūlančias aukštąsias mokyklas, kurios pritraukia studijų krepšelių ir už studijas mokančių studentų (tai leidžia lengviau administruoti besiplečiančius aukštųjų mokyklų ūkio poreikius), taip pat jaunus žmones, puoselėjančius iliuziją, kad paprastos nesudėtingos studijos yra geras pagrindas jų ateities karjerai ir gyvenimui. Šią jaunimo iliuziją dar sustiprina ir nesena visuomenės patirtis, kai trūko vadybos ar komercijos specialistų, o dalis inžinierių ir kitų specialistų tiesiog neturėjo kur pritaikyti savo specifinių kompetencijų. Verslas į tai žiūrėjo abejingai – specialistų užteko, o geri vadybininkai irgi visada pageidaujami.
Tačiau ar ši „pigi“ ir „patraukli“ aukštojo mokslo kryptis kuria mūsų šalies konkurencingumą? Ar mūsų jaunieji vadybininkai yra tie katalizatoriai, kurie randa naujų veiklos efektyvinimo būdų versle ir viešajame sektoriuje? Atsakymas į šį klausimą daugeliu gyvenimo atvejų tikrai nebūtų pozityvus. Štai viešajame sektoriuje jau garsiai sklando iniciatyvos viliotis vadybininkus-administratorius, įgijusius išsilavinimą ir pirminę patirtį užsienio šalių aukštosiose mokyklose, o tai reiškia netiesioginį pasakymą, kad tai, kas ateina iš mūsų šalies aukštųjų mokyklų, tiesiog netenkina kokybinio poreikio. Na, o verslas apie tai pasisako labai paprastu būdu: pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų. Tačiau inercija daro savo – vadybos programų pasiūla toliau didėja.
Rengiamų specialistų kokybė priklauso nuo žinių ir inovacijų kūrimo tose pačiose aukštojo mokslo įstaigose. Turėtų atrodyti logiška, kad jeigu išplėtojome vadybininkų rengimą, tai turėtume būti nemažai pasiekę vadybos teorijos bei praktikos srityje, dėstytojų parašytos knygos turėtų būti skaitomos verslo ir viešojo sektoriaus administratorių, verčiamos į užsienio kalbas, jie kviečiami konsultuoti kilus sudėtingoms situacijoms ir t.t. Deja, mūsų visų laimėjimai čia gana kuklūs: per keletą pastarųjų metų tik Artašesas Gazarianas išleido knygą, skirtą vadybai ir turinčią platesnę auditoriją nei studentai, kuriems dėstytojas rekomenduoja savo kūrinį prieš egzaminą ar įskaitą.
Platus su vadybos specialistų rengimu susijusių dėstytojų ratas turėtų reikšti, kad yra intelektualinių išteklių, viešoje erdvėje galinčių diskutuoti aktualiomis valdymo temomis, telkti verslą ir kitas jėgas kompleksinių uždavinių spendimui. Tačiau, be kelių žiniasklaidos mėgstamų veidų, nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.
Tikėtis, jog mokymo institucijos mažins priėmimą į vadybos studijas, būtų naivu, bet gal besirenkantieji studijų programas pamąstys, kad lengvos studijos šiandien nebūtinai reiškia sėkmę ateityje.

Nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.