Vienas vokiečių valdininkas iš bibliotekos pavogė net 24 tūkst. knygų.

Vokietijoje neseniai buvo pagautas valdininkas, kuris per 20 metų iš įvairių Vokietijos ir gretimų valstybių bibliotekų vogė knygas. Per visą šį laiką jo namuose Garmstadte susikaupė solidi bibliofilinė kolekcija, tarp kurių net 24 tūkst. labai retų spaudinių. Iš esmė „bibliofilą“ domino XVII-XVIII amžių knygos, daugiausiai apie mineralogiją ir geologiją. Iš viso vagies sukaupta kolekcija yra vertinama daugiau nei 20 mln. eurų. Apkritai, vogtos kolekcijos savininko pinigai visai nedomino: ne vienos iš vertingų knygų jis net nebandė parduoti.

45-erių metų valdininką iš Vokietijos Heseno žemės Mokslo ir kultūros ministerijos Torsteną Rossmanną pagavo vagystės vietoje. Jis bandė išsinešti net  53 labai vertingas knygas. Policija aptiko intelektualaus vagies pėdsakus visai atsitiktinai, kai knygų saugykloje pasigedo vieno itin reto spaudinio – „Žinyno apie estetinę istoriją“, kurio autorius Johanas Fridrichas Blumenbachas, o knyga išleista 1779 metais Gettingene.

Bad Apolzenės kunigaikštystės biblioteka priklauso 75 metų kunigaikščiui Wittekindui Fuerstui zu Waldeckui , ji įkurta jo dvare. Kunigaikštis kreipėsi į policiją, kai jam pranešė apie Blumenbacho knygos dingimą. Jis papasakojo, kad ministerijos valdininkas, pavogęs knygą, kunigaikščio dvare pirmą kartą apsilankė 2010 metų vasarą ir prisistatė kaip aukštas Mokslo ir kultūros ministerijos pareigūnas.

T.Rossmannas pareiškė, kad ministerijoje jis yra atsakingas už vertingas knygas ir būtent Bad Apolzenės biblioteka jį ypač domina. Kai jis peržiūrinėjo spaudinių elektroninį katalogą, jame surado kai kuriuose leidinius, kuriuos jis norėtų apžiūrėti asmeniškai. Vėliau kunigaikštis Wittenkindas pripažino, kad jį papirko vagies kultūringumas ir jo savotiška įtaiga, taip pat jo rafinuotos manieros. Jei ne šie bruožai, kunigaikštis galėjo apskritai neįsileisti valdininko į knygų saugyklas.

Vykdant knygų kolekcijos savininko pageidavimus, apie kiekvieną savo vizitą į biblioteką turėdavo pranešti iš anksto elektroniniu paštu ir suderinti laiką. Į kunigaikščio pilį T. Rossmannas atvykdavo sidabro C klasės „Mercedes“ su numeriu „HEL“. Šios raidės reiškia, kas automobilis priklauso Vokietijos Heseno žemės vyriausybei. Dėl to, kad T. Rossmanas visuomet važinėjo tarnybiniu automobiliu, bibliotekos darbuotojai taip ir nesuprasdavo, ar jis atvažiavimo asmeniniais, ar tarnybiniais reikalais. Laikui bėgant, vagis įgavo bibliotekos darbuotojų pasitikėjimą, kuris jiems pasirodę esąs labai išsilavinęs ir itin paprastas bendraujant. Ilgainiui jį pradėjo vieną leisti į knygų saugyklas, nors pagal bibliotekų taisykles, skaitytojai į saugyklas neįleidžiami, o knygas iš jų atneša labai patikimi darbuotojai. T. Rossmanas pats rinkosi knygas, kurios jam patiko, su nešiojamuoju kompiuteriu visada atsisėsdavo kuo toliau nuo personalo ir ilgai kažką persispausdindavo, dažnai trumpam pasišalindavęs iš skaityklos salės.

Pirmieji įtarimai, kad valdininkas vagia knygas, krito 2001 metų rugpjūtį, kai vienas pagyvenęs profesorius užsisakė J.F. Blumenbacho „Žinyną apie estetinę istoriją“, tačiau bibliotekininkė niekaip negalėjo šios knygos surasti. Moteris prisiminė, kad dar visai neseniai laikė šią retą knygą savo rankose, ir netikėtas spaudinio dingimas jai pasirodė daugiau nei keistas. Ji prisiminė, kad būtent T, Rossmanas prieš kurį laiką naršė šią lentyną, kurioje sudėtos knygos apie natūraliąją istoriją, mineralogiją ir geofiziką.

Bibliotekininkė nutarė atlikti reviziją, kurios rezultatas – net 23 dingusios itin retos knygos. Norėdami įsitikinti, kad būtent T. Rossmannas vagia knygas, nutarė jam paspęsti pinkles. Kai T. Rossmanas po kelių mėnesių vėl atvažiavo į kunigaikštystės biblioteką, darbuotojai apsimetė neva nieko neatsitiko: eilinį kartą jį vieną įleido į saugyklas, o jam išvykus, vėl perskaičiavo knygas – trūko devynių retų spaudinių. Tada kunigaikštis Witenkindas iškvietė policiją, kuri bibliotekoje surengė pasalą. Policininkai T. Rossmano darbo vietoje įrengė 5 slaptas kameras, o patys pasislėpė antrame aukšte, iš kur stebėjo vagį per kompiuterių monitorius.

T.Rossmannas, nieko neįtardamas, rinko knygas nuo lentynų ir dėjosi jas į nešiojamojo kompiuterio portfelį, odinį lagaminą, medžiaginį maišą, kai kurias mažesnes knygas užsikišo už megztinio, o po to šias knygas išsinešė iš bibliotekos. Išimdamas retas knygas iš lentynų, kitas knygas jis sutvarkydavo ir išretindavo taip, kad atrodytų, jog niekas nedingo. Prieš išeidamas, vagis dar kelias knygas įsikišo į lietpalčio kišenes. O prie išėjimo vagišiaus jau laukė policija. Tą dieną T.Rossmannas bandė išsinešti net 53 retas knygas. Pirminėje apklausoje vagišius pareiškė, kad namuose jis turi viso labo apie 30 knygų. Vežamas namo, T. Rossmannas užsiminė, kad knygų namie „gali būti ir šiek tiek daugiau“.

Tačiau policininkai net nesvajojo, kad vagišiaus namuose bus surasta net 24 tūkst. itin retų knygų. Knygomis buvo užverstos visos erdvės palyginti nemažame T. Rossmanno name, kuriem jis gyveno su žmona ir dviem vaikais. Vertinant sukauptą vogtą kolekciją, pavyko nustatyti, kad vagies bibliotekoje dominavo antikvariniai leidiniai, daugiausia išleisti XVII-XVIII amžiais. Pasivežęs knygas namo, T. Rossmannas pedantiškai pieštuku užtušuodavo bibliotekų numerius, ryškiu rašikliu šalia užrašydavo savo pavardę, o ant bibliotekos antspaudo užklijuodavo savo ekslibrį. Visa tai dabar pašalinti jau bus neįmanoma, todėl vagies ženklai ant knygų išliks ir toliau.

vagis VOK

Tyrimo metu nustatyta, kad T. Rossmannas knygas vogti pradėjo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Per visą šį laiką jam pavyko apšvarinti daugiau kaip 60 bibliotekų visoje Vokietijoje, dar 10 knygų saugyklų Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje. Policija iš vagies namo išgabeno šimtus dėžių su knygomis ir dabar jas išsiuntinėja teisėtiems savininkams.

Kokias būdais vokiečiui pavyko pagrobti tokį milžinišką retų knygų kiekį, kol kas neaišku ir kam jis visa tai darė, nesuprantama. Policija paskaičiavo, kad pavogtų knygų vertė yra didesnė nei 20 mln. eurų, tačiau vagies pinigai, regis visai nedomino. Ne vienos knygos jis net nebandė parduoti.

Iš T. Rossmanno biografijos aišku, kad jis univesitete studijavo tris programas: biologiją, mašinų gamybą ir geologiją. Baigęs universitetą, jos apsigynė geologijos mokslų daktaro disertaciją, dalyvavo geologinėse ekspedicijose Tubingene, Halėje ir Bristole. Netrukus jis parašė kelis mokslinius straipsnius bionikos tematika ir vadovavo Darmstadto universiteto biotechniniam centrui, o nuo 2005 metų dirbo Mokslo ir kultūros ministerijoje Viesbadebe. 2006 metais jis buvo išrinktas Darmstadto parlamento nariu.

Po vagystės išaiškinimo T. Rossmannas buvo atliestas iš ministerijos, parlamentaro

mandato jis atsisakė pats. Jei teismas nusikaltimą įrodys, R. Rosssmanui gresia iki 10 metų kalėjimo. T. Rossmanno artimieji neabejoja, kad jis turi rimtų psichikos sutrikimų – jis serga bibliomanija, nors jį apibūdina kaip mandagų ir tolerantišką žmogų. Jis netgi tapo jį tardančių policininkų „numylėtiniu“: nežiūrint į labai rimtus kaltinimus, tardytojai, nagrinėjantys jo bylą, kalba apie jį tik iš gerosios pusės ir vadina „įtariamuoju mokslininku“.