Kitą savaitę pradedamas rodyti naujas lietuviškas vaidybinis filmas “Atsisveikinimas”, kuriame pagrindinį vaidmenį režisierius Tomas Donela iš anksto buvo paskyręs aktoriui Dainiui Kazlauskui.

Į sutartą susitikimą Dainius ateina karščiuodamas. Permainingas pavasaris aukų nesirenka: jam nerūpi, kad šalia, kino teatro fojė, jau kabo metriniai plakatai su “Atsisveikinimo” pagrindinio herojaus atvaizdu.

“Ar į sceną tokios būklės ryžtumėtės eiti?” – teiraujuosi, nejučiomis prisiminusi vieną labiausiai reklamuojamų aktoriaus profesijos “žygdarbių” – vaidinti nepaisant sveikatos negalavimų. Neva stebuklinga scenos aura veikia aktorius tarsi pats tobuliausias anestetikas.

Tačiau Dainius stebuklais tikėti nenusiteikęs: “Anksčiau nebūčiau suabejojęs, bet dabar ne. Visų pirma taip “aukotis” nebeturiu teisės, nes esu ne vienas, o antra – nematau čia jokio žygdarbio, greičiau sveiko proto trūkumą”.

Kinas slepia, scena parodo

Prieš keletą metų (ačiū “E studijai”) teko gyvai stebėti “Atsisveikinimo” filmavimą Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivyno flagmane “Jotvingis”. Miglotą lapkričio rytą kino grupė, apsiginklavusi įspūdingu techninių rakandų kalnu, išplaukė į jūrą, mat juostai reikėjo mąsliai į bangas už borto žvelgiančio herojaus.

Dainiui, kurį nuo smelkiančio vėjo forpike tegelbėjo stačia uniforminio palto apykaklė, tąsyk “Jotvingyje” nepavydėjo niekas: nei gobtuvuose galvas suslėpę filmuotojai, nei nuo kapitono tiltelio sujudimą stebintys laivo vadai. Trumputis nebylus epizodas filmo pradžioje vargiai įsirėš į žiūrovo atmintį, tačiau kiek žvarbių dublių jis kainavo aktoriui… Kartais režisieriaus, kartais operatoriaus, o dažniausiai – paties Dainiaus iniciatyva.

Reiklumas sau ir kolegoms – tas kryžius, kurio su šiandienine patirtimi jis, turėdamas tokią valią, nebesirinktų: labai jau daug nervų aplinkiniams kainuojantis bruožas. Po kiekvienos scenos, kad ir kur ji būtų filmuojama – laive ar krante, Dainius kartu su režisieriumi peržiūri nufilmuotus kadrus. “Bet kas iš to – filmą montuoju ne aš. Apskritai kino gamybos procesas toks, kad jame gali pasislėpti nebaudžiamas. Tai mane erzina. O teatre priešingai – niekur nepasislėpsi, scena viską parodo. Užtenka į ją žengti, ir visiems viskas aišku”, – tvirtina D.Kazlauskas.

Vaidmenis renka draugystė

Prieš dvi dešimtis metų, kai Tomas Donela filmavo “Išakėtą krantą”, dabar jau amžinatilsį aktorius Gediminas Karka Dainiui yra pasakęs: “Nesvarbu, ką tu suvaidinsi. Svarbu, kaip tu tai padarysi. Vaidmenų su savimi niekur nenusineši: išliks tik santykiai su žmonėmis”.

“Gediminas mano atmintyje liko kaip tikras, neatsitiktinai sutiktas žmogus. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu jo žodžių teisingumu. Turbūt nustebsite, bet keturis penktadalius mano vaidmenų lemia ne įdomi dramaturgija ar finansinis atlygis, o moraliniai įsipareigojimai seniems draugams. Negaliu jų nuvilti”, – sako D.Kazlauskas.

Vis dėlto aktorius, karjerą pradėjęs nuo Sauliaus Tomo Kondroto (Gyčio Lukšo filme “Žalčio žvilgsnis”) ir Nikolajaus Gogolio (Justino Lingio režisuotas monospektaklis “Pamišėlio užrašai”) tekstų, turėjo išsiugdyti tam tikrą reiklumą dramaturgijai. “Tiesa ta, kad ir teatras, ir kinas prasideda nuo literatūros. Kinas, kaip ir teatras, tėra antrinis menas, nors kadaise studijuodamas pats šaukiau, kad šį mitą esą seniai paneigė Andrejus Tarkovskis, ir Ingmaras Bergmanas prie to prisidėjo… Todėl dažnai, kai scenarijus ar pjesė dramaturgiškai nėra stiprūs, esi priverstas įjungti savo pilkąsias ląsteles ir padaryti taip, kad rezultatas pranoktų dramaturgiją”, – samprotauja Dainius.

Neužsibūti vienoje trupėje

Aktoriaus darbo pripažinimas, deja, dar rečiau atitinka įdėtas pastangas. “Malonu tada, kai įvertinimas ateina pelnytai. Kai to nėra – geriau jau apskritai nebūtų jokių įvertinimų”, – sako neseniai vaidmeniu rusų televizijos seriale plačiai pagarsėjęs D.Kazlauskas. Tačiau tuoj pat priduria, kad tiek už sėkmes, tiek už nesėkmes jaučiasi atsiskaitęs. Ir nieko negavęs veltui.

Anksčiau priklausydavęs įvairioms trupėms (Nacionalinio dramos, Jaunimo, Oskaro Koršunovo ir kitų teatrų), šiandien Dainius įsitikinęs, kad ilgiau nei penkerius metus užsibūti toje pačioje trupėje neverta. “Daugiau niekur nebesinori bėgti. Stengiuosi kuo dažniau mėgautis gyvenimu su gerais draugais. Duoti jiems tai, ką dar galiu atiduoti. Ir kurti drauge su savo bendraminčiais”, – tvirtina trisdešimt devynerių metų aktorius.

Iš tokio noro neseniai radosi D.Kazlausko “Duetai” su Viktorija Kuodyte “Idioteatre”. Čia Dainius planuoja ir kitų premjerų. Kas aktoriams parenka dramaturgiją? “Dažniausiai draugai pasiūlo. Iš tikrųjų tai rimtas, atsakingas darbas, nes norint rasti aktualių pjesių reikėtų sekti naujausią informaciją, lankytis užsienio festivaliuose. Tik ar daug kolegų tai gali sau leisti?” – klausia pašnekovas.

Ne jūreivis, bet…

Išvysime D.Kazlauską ir Donato Ulvydo kuriamame istoriniame nuotykių filme “Tadas Blinda. Pradžia”. “Ten vaidinu Edmundą, filmo “blogiuką”. Vieną sceną jau filmavome žiemą, kitos laukia vasarą”, – pasakoja aktorius.

Beje, Dainius vasaromis atsisako daugelio pasiūlymų (netgi labai viliojančių), nes… pareiškia ketinantis su šeima mažiausiai porą mėnesių praleisti prie jūros. “Galbūt kviečiantiesiems toks atsakymas skamba arogantiškai, tačiau Baltijos pajūryje mano vasaros bėga nuo mažens. Anksti išmokytas gerbti bangas, iki šiol giliau nei iki kelių Baltijon nebrendu, tačiau jūros ir pušų derinys man šventas. “Žilvičio” stovykloje Karklėje (iš pradžių kaip moksleivis, vėliau – kaip vadovas) gyvenau dvidešimt tris savo gyvenimo vasaras. Vėliau su žmona Indre ieškojome savų vietų Nidoje, Pervalkoje ir Šventojoje, bet širdis vis tiek traukė Girulių link”, – pasakoja Dainius.

Aktorių išvykos į filmavimus savotiškai panašios į jūreivių reisus. Ar Dainius galėtų gyventi tokį gyvenimą, kokį pasirinko jo “Atsisveikinimo” personažas, kapitono padėjėjas Audrius? “Be šeimos aš negalėčiau. Apskritai tampu labai pažeidžiamas, kai mane kas nors išmuša iš įprastos sistemos. Netgi jaunystėje iš visų balių, kad ir labiausiai pašėlusių, parvažiuodavau išsimiegoti savo lovoje”, – juokiasi D.Kazlauskas.