Vienoje Vilniaus mokyklų vėl sužalota mergaitė – trylikametė tapo bendraamžių smurto auka. Ar iš tiesų šių dienų vaikai yra agresyvesni, o gal mes tik daugiau skiriame dėmesio šiai problemai?

„Jaučiu baimę išleisdama savo vaiką į mokyklą“, – prisipažįsta vilnietė Aurima. Jos trylikametė dukra yra Vilniaus „Sietuvos“ vidurinės mokyklos šeštokė. Dukra, pasak mamos, yra ramaus būdo, nekonfliktiška, problemų dėl jos elgesio mokykloje niekada nekildavo.
Viskas aukštyn kojomis apsivertė pastarosiomis savaitėmis. Iš mokyklos dukra ėmė grįžti sudirgusi, įbauginta. Netrukus mergaitės tėvai išsiaiškino, kad ji įsivėlė į konfliktą su grupe toje pačioje mokykloje besimokančių trylikos keturiolikos metų mergaičių. Ponia Aurima sako ypač sunerimusi, kai vieną vakarą sužinojo, kad ratu apstojusios jos dukrą aštuonios paauglės neleidžia jai eiti namo. Dukrą parsivesti tuomet teko tėvams.

Vaikų smurto proveržiai – ne tik Lietuvoje

„Aš, būdama suaugusi, nepajėgiau atlaikyti žodinio mergaičių puolimo. Jos buvo labai priešiškai nusiteikusios ir visiškai neįsiklausydamos įrodinėjo savo tiesą“, – pokalbį su dukters bendramokslėmis iš skirtingų klasių prisimena moteris. Kas iš tikrųjų įvyko tarp mergaičių – kas pasėjo tarp jų nesantaikos grūdą, Aurima sako iki galo taip ir nesupratusi. Paaiškėjo tik tiek, kad konfliktą įžiebė kažkokie gandai, kuriuos skleidžiant tos mergaitės įtarė moters dukrą.
Įtampa tarp mergaičių vis didėjo. Pradėjusi tikrinti dukters gaunamas žinutes į mobilųjį telefoną ar socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame mergaitės aktyviai bendravo, mama susirūpino dar labiau. Dukra buvo užgauliojama, jai imta grasinti sumušimu ir išprievartavimu. „Maniau, tai tik kalbos, bet vėliau viena mergaitė iš tikrųjų vaikėsi mano dukrą su beisbolo lazda. Kaip ji pati vėliau pasakojo, pro savo namų durų akutę ji pamatė laiptinėje mano dukrą su dviem berniukais ir išėjo nešina beisbolo lazda, kad juos išvarytų“, – mergaičių elgesiu stebėjosi paauglės mama.
Mergaičių konfliktas kulminaciją pasiekė po Velykų. Balandžio 11 d. moteris sulaukė skambučio iš mokyklos, kad atvyktų pasiimti dukters, nes jai sužalotas rankos pirštas. Į mokyklą skubiai nuvykusiai mamai dukra pasipasakojo, kad per ilgąją pertrauką buvo užpulta tos pačios mergaitės, kuri anksčiau grasino beisbolo lazda. Paaiškėjo, jog moksleivė šiurkščiai sugriebė ir taip pasuko trylikametės dešinę ranką, kad sukėlė nedidelę traumą: nuvykus į Santariškių klinikas medikai nustatė dešinės rankos didžiojo piršto sąnario išnirimą. Šiuo metu mergaitės dešinė ranka sutvarstyta specialiu įtvaru. Kitų šaltinių teigimu, abi mergaitės susistumdė ir sužalojimai buvo padaryti netyčia.
„Kaip tik dabar dukra su vyru policijoje, iškvietė mus į apklausą. Apie incidentą policijai pranešė ligoninė, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rytoj į policiją turi atvykti ir ta mergaitė su savo tėvais. Nei ji, nei jos tėvai mūsų neatsiprašė. Tik prašė nerašyti pareiškimo policijai, kad nebūtų keliama byla“, – praėjusią savaitę „Veidui“ pasakojo nukentėjusios paauglės mama.
Išleisdama dukrą į mokyklą moteris nebesijaučia tikra, kad ši ten bus saugi, ir sako nebežinanti, ko dar galima tikėtis.
Apie vaikų ir paauglių agresijos protrūkius pastaruoju metu girdime vis dažniau. Ši istorija, nutikusi „Sietuvos“ mokykloje, anaiptol ne vienintelė tokia ir toli gražu ne žiauriausia. Pernai vasarą šalį apskriejo kraupi žinia apie septyniolikmetę šiaulietę, kurią peiliu į gabalus supjaustė dvi bendramokslės gimnazistės. Merginos savo aukos kūno dalis sudėjo į maišelius ir išmėtė po miestą.
Visuomenę pašiurpino ir trylikametės alytiškės nužudymo istorija: pernai sausį paauglė atvyko į pasimatymą Vilniuje su keturiolikmečiu draugu, su kuriuo bendravo per socialinį tinklą „Facebook“, ir namo nebegrįžo. Internetinis draugas trylikametę išžagino ir pasmaugė.
Dar neužmirštas ir prieš kelerius metus Vilniaus „Volungės“ pradinėje mokykloje kilęs skandalas, kai įniršio apimtas antraklasis sužalojo kelis moksleivius.
Panašių istorijų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka agresyviems vaikams ar paaugliams, yra daugybė, ir Lietuva čia ne išimtis. Su vaikų smurtu ir agresija susiduria visos šalys, o psichiatrai ir mokslininkai šiam reiškiniui skiria vis daugiau dėmesio. Pagrindinis klausimas, kurį kelia vaikų agresiją tyrinėjantys specialistai, – ar šių dienų vaikai yra agresyvesni nei ankstesnių kartų, ar taip tik atrodo, nes visuomenėje apie šią problemą dabar kalbama daug daugiau. Taigi ką rodo šia tema atlikti tyrimai?

Linksta į agresiją, nes yra nelaimingi

Prieš kelerius metus atliktų tyrimų duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimą buvo tarp pirmaujančių pasaulyje: bent kartą kitų vaikų užgauliojimų, įžeidinėjimų ar netgi tam tikro smurto yra patyrę apie 70 proc. trylikamečių. Tačiau patyčios, kaip pabrėžia „Vaikų linijos“ psichologė Marina Mažionienė, nėra nauja problema – ji egzistavo visą laiką. Palyginamųjų tyrimų, kurie parodytų, koks buvo patyčių paplitimas prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, atlikta nėra, tad šie duomenys atskleidžia tik dabartinę situaciją.
Objektyvių tyrimų, kuriuose būtų lyginamas kelių skirtingų kartų vaikų polinkis į agresiją, taip pat nesama. Nestinga tik tokių duomenų, kad žiaurūs kompiuteriniai žaidimai ar smurto rodymas per televiziją iš tiesų didina vaikų agresyvumą. Vienas naujesnių Vakaruose atliktų tyrimų taip pat parodė, kad į agresiją labiau linkę tie vaikai, kurie buvo mušami ar kitaip fiziškai baudžiami savo tėvų. Kanados mokslininkai padarė išvadą, kad tokie vaikai vėliau gali smurtauti prieš savo tėvus, brolius ir seseris, draugus, o suaugę – ir prieš antrąją pusę.
Kai kurie tyrimai taip pat liudija apie pamažu didėjančią mergaičių ir moterų agresiją. Tiesa, jų autoriai daugiausia remiasi užfiksuota nusikaltimų statistika.
O ką apie tai mano žymūs lietuvių psichologai ir psichiatrai: ar agresijos tarp vaikų iš tiesų daugėja ir kokios priežastys tai lemia? „Ir taip, ir ne, – sako Paramos vaikams centro vadovė, vaikų psichologė Aušra Kurienė. – Ir dėmesio tam mūsų visuomenėje dabar skiriama daugiau, ir pačios agresijos šiek tiek padaugėjo, o taip yra todėl, kad mūsų vaikai dabar liūdnesni ir nelaimingesni. Materialiai jie neblogai aprūpinti, turi kompiuterius, naujus mobiliuosius telefonus ir madingų drabužių, bet tėvų dėmesio ir meilės sulaukia mažiau – savo centre su tuo nuolat susiduriame. Na, o nelaimingas žmogus dažnai būna piktas ir tą pyktį nukreipia arba į save (turime daug vaikų, kurie žudosi, vartoja kvaišalus, pjaustosi ir kitaip naikina save), arba į kitus žmones.“
Kita vertus, Lietuva pastaruoju metu garsėja vienomis ilgiausių vaiko priežiūros atostogų pasaulyje, o statistika rodo, kad šia teise pasinaudoja ir vis daugiau vyrų. Taigi ar tikrai padėtis tokia jau bloga?
A.Kurienė į tai atsako, kad apie šio įstatymo poveikį bus galima spręsti tik po kokių dešimties metų, kai dabartiniai mažyliai, kuriems tėvai lyg ir turi visas galimybes skirti daugiau dėmesio (bent jau kol šie maži) pasieks paauglystės amžių. O štai dabartiniai paaugliai psichologei atrodo labai atitolę nuo savo daug dirbančių ir nuolat užsiėmusių tėvų, kurie esą dažnai nespėja patenkinti ne tik vaikų, bet ir savo poreikių, bet užtat rado nepamainomą ir pačią kantriausią auklę – kompiuterį. „Vaikai palikti vieni su kompiuteriu. Tėvams tai labai patogu, nes vaikas būna užsiėmęs, nieko kito jam jau nereikia, – dėsto psichologė. – Toks dažnas kompiuterio naudojimas kaip tik ir yra sutrikusių santykių šeimoje pasekmė.“
Vaikų psichiatras Linas Slušnys primena prieš kelerius metus paskelbtą tarptautinį UNICEF organizacijos tyrimą, parodžiusį, kad lietuviai tėvai savo vaikams per parą skiria vidutiniškai septynias minutes dėmesio. Šio tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje. „Vaikų agresijos iš tiesų šiek tiek daugėja, bet tai nėra susiję su kažkokiais iš dangaus nusileidusiais dalykais, o yra visiškai normalus reiškinys. Mūsų vaikai nelaimingi, dėl to, norime mes to ar nenorime, keičiasi tiek jų elgesys, tiek požiūris į santykius su kitais žmonėmis ir automatiškai gali šiek tiek padaugėti agresijos, nors jos iš tiesų buvo visais laikais. Kai aš mokiausi mokykloje, taip pat būdavo visokių istorijų – ir patyčių, ir muštynių, bet apie tai mažai kas kalbėdavo“, – teigia L.Slušnys.
Jei grįšime prie minėto mergaičių konflikto Vilniaus „Sietuvos“ mokykloje, nukentėjusios paauglės mama taip pat pastebėjo, kad dauguma tėvų net ir kilus tokiai konfliktinei situacijai demonstravo visišką abejingumą: daugelis net nesureagavo į kvietimus susitikti, paieškoti konflikto sprendimo būdų. „Man susidarė įspūdis, kad tėvai tiesiog nesidomi savo vaikais, kuo šie gyvena“, – stebisi motina.
Neringa Čiukšienė, dėmesio centre atsidūrusios „Sietuvos“ mokyklos direktorės pavaduotoja, mokykloje dirbanti jau dvidešimt metų, pritaria psichologų nuomonei, kad tėvų dėmesio ir meilės šių dienų vaikai sulaukia mažiau. „Šiuolaikiniai tėvai tiesiog pernelyg užsiėmę“, – tvirtina pedagogė.

Psichoanalitiko Raimundo Milašiūno komentaras
Visoje mūsų visuomenėje padaugėjo agresijos, nes stipriai krito žmonių saugumo jausmas. Tai lėmė ne vien materialiniai dalykai, bet labiausiai tai, kad žmonės dabar nutolę vieni nuo kitų, susvetimėję, bendravimas su aplinkiniais nuvertintas. Juk kodėl pas mus tiek daug savižudybių? Aš keliu versiją, kad žudomasi būtų mažiau, jei mūsų žmonės daugiau kalbėtųsi apie savo problemas, nemanytų, kad eiti pas psichoterapeutą vis dar yra gėda, nes bendravimas – gydantis veiksnys. Na, o kai saugumo jausmas sumažėja, agresija automatiškai padidėja, nes tai pati geriausia gynyba esant bejėgiškumui. Tėvai, jausdamiesi nesaugūs, tai labai greitai perduoda savo vaikams.