"Veido" archyvas

Auklėjant vaikus, svarbiausia įskiepyti jiems atsakomybės jausmą už jų pačių veiksmus – o to nepasieksi nei griežtumu, nei lepinimu. Aukso vidurys – nuolatinė partnerystė su vaiku, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, bet kartu nepamirštant suaugusiojo pareigų nubrėžti saugumo ir moralės ribas.

Visuomenę sukrėtusi žinia apie socialinio tinklo “Facebook” pažinties pražudytą mergaitę ypač daug diskusijų sukėlė jau ūgtelėjusius vaikus auginančiose šeimose. Kaip juos auklėti, kaip su jais bendrauti, kad jų nesusiurbtų interneto pažintys, gatvė, ar kad jie patys netaptų budeliais. Kuris auklėjimo būdas gali lemti geresnių rezultatų: griežtumas, kontrolė, paklusnumo ugdymas ar – priešingai – laisvos asmenybės svarbą aukštinanti pedagogika. Psichologai pabrėžia, kad nėra vieno visoms šeimoms tinkančio būdo, skiriasi ir vaikų charakteris, temperamentas. Juk vienas be jokių pastangų mokykloje renka dešimtukus, o kitam noras tokių pat rezultatų pasiekti reikštų sunkų kasdienį papildomą darbą namie. Yra situacijų, kur reikia griežtumo – tėvai turi nuosekliai laikytis savo nuostatų, susitarimų su vaikais, būti tvirti dėl savo įsitikinimų. Tačiau kai kada svarbi ir laisvė – galimybė vaikui pasirinkti saviraiškos formas, mąstyti, reikšti mintis, būti nebūtinai tik geram, dėl to neprarandant tėvų meilės ir glaudžių santykių.

Pradėti paauglystėje – per vėlu

Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja Roma Jusienė tikina, kad pelnyti paauglio atvirumą ir pasitikėjimą vienu ypu – praktiškai neįmanoma užduotis.

“Jei šeimoje nuoširdūs ir atviri pokalbiai buvo nepraktikuojami iki šiol, vargu ar jums pavyks sužinoti, kuo gyvena jūsų jau ūgtelėjęs vaikas”, – sako ji. Todėl psichologė pataria visiems tėvams nuo pat kūdikystės pirmučiausia išmokti kalbėtis ir išklausyti savo vaikus, stengtis suprasti jų problemas ir pasaulėžiūrą. “10–15 minučių pokalbis prieš miegą – apie tai, kas nutiko per dieną, kaip vaikas vertina įvykius ir aplinką, turėtų būti kaip profilaktikai nuo peršalimo vartojami vitaminai – tik tokia rutina padėtų išlaikyti ne fizinę, bet dvasinę šeimos sveikatą”, – pataria R.Jusienė.

Individualios psichologijos instituto direktorė Erika Kern antrina, kad bet kokie vaikų ugdymo modeliai yra tuo veiksmingesni, kuo anksčiau jie pradedami taikyti. “Jei jūsų vaikas dar tik rengiasi į mokyklą – vadinasi, tai puikiausias laikas išmokti atsakymus į klausimą, kaip padėti jam mokytis. Tačiau jei jūsų vaikas paauglys, manau, jau vėloka – keisdami poziciją, neišvengiamai susidursite su nesėkme ir reikės laukti bent metus, kol reikalai iš tiesų pagerės”, – sako specialistė.

Taisyklės geriems tėvams

“Auklėti reikia griežtai, bet su meile. Griežtai – nustatant leistino elgesio ribas, taikant bausmes už susitarimų nesilaikymą. Tik labai svarbu visada aiškinti savo elgesio motyvus – negalima tiesiog rėžti “turi būti tik taip ir ne kitaip, nes aš taip liepiu!” Jei norime, kad vaikams rūpėtų mūsų nuomonė, jie turi žinoti, kad tėvams jų pasaulis ir savijauta taip pat yra svarbūs”, – esmę dėsto R.Jusienė.

E.Kern pataria atsisakyti iliuzijų, kad auklėti vaikus labai lengva. “Nenoriu išgąsdinti, tačiau geriau jau prarasti nuostatą, kad auklėjant vaikus pakanka žinoti du tris kertinius atsakymus, o visa kita savaime atsitiks. Auklėti vaikus reikia mokytis”, – pabrėžia psichologė.

Ji yra pastebėjusi, kad daugelis tėvų remiasi klaidinga nuostata, esą vaiko interesai tai tėvų lūkesčiai, arba vaiko interesai tai tik vaiko įgeidžiai. “Demokratinis ir atsakingas vaikų auklėjimas – menas, kurio savo kultūroje dar neturim, tačiau galim pradėti jam daiginti šaknis, kad mūsų vaikai, tapę tėvais, turėtų kur kas geresnį pamatą nei mes, mūsų tėvai ir kitos ankstesnės kartos”, – mano pašnekovė.

Individualios psichologijos konsultantė, vedanti pagalbos tėvams užsiėmimus Rasa Kardaitė sako, kad kritikuodami vaiką dėl jo blogo elgesio tėvai labai dažnai pamiršta pasakyti, kokį jausmą išgyvena jie patys. “Tėvai dažniausiai pradeda ilgas ir pamokančias kalbas apie tai, ką reikia daryti ir ko nereikia, kas teisinga ir kas ne. Vietoj to, kad išgirstų vienu sakiniu suformuluotą problemą, suprastų, ką išgyvena tėvai, vaikai girdi ilgiausias prakalbas ir jų net nesiklauso”, – dažnoje šeimoje pasitaikančią situaciją atpasakoja pašnekovė.

Mokytis – vaikų, o ne tėvų pareiga

Mokykla ir pažymiai – bene dažniausias vaikų ir tėvų konfliktų poligonas. Vieni reikalauja gerų rezultatų ir baudžia dėl prastų pažymių, kiti jaučiasi nemylimi, kai mokosi blogai, bijo bausmių ir dėl to meluoja, slepia savo nesėkmes.

A.Kardaitė sako, kad tėvai daro klaidą, prisiimdami atsakomybę sau už vaiko mokymosi rezultatus. “Tėvai turi nugalėti savo baimę, kad vaikas mokysis blogai ir netrukdyti jam mokytis pačiam. Klausimą, ką tėvai turi daryti, kad vaikai pradėtų mokytis, reikėtų pakeisti, kaip padėti vaikams, kai jie susiduria su mokymosi sunkumais”, – mano ji.

Tris sūnus auginantis verslo konsultantas, filosofijos dėstytojas Algis Davidavičius tvirtina niekada nereikalaujantis iš vaikų vien tik gerų pažymių. Jei mato, kad kyla sunkumų, aiškinasi jų priežastis, stengiasi pažadinti vaiko domėjimąsi ta disciplina, argumentuoti, dėl ko svarbu ją gerai išmokti. “Pavyzdžiui, lietuvių kalbos gramatiką mokytis sunku ir nuobodu, bet sakau savo sūnui, kad joks kultūringas, savo šalį mylintis žmogus negali nemokėti gimtosios kalbos”, – pasakoja tėvas.

Kitas panašaus auklėjimo pavyzdys – šešių vaikų tėvas Rimvydas Bačkis. “Niekada su žmona nesikišame į mokymosi procesą, bet visada pabrėžiame ir nuolat kartojame, kad vaikai gali kreiptis į mus, kai tik kils keblumų, kas nors bus neaišku, o mokytis, įvertinti situaciją, atpažinti sunkumus turi jie patys”, – įsitikinęs jis.

Tokia tiek vieno, tiek kito tėvo pozicija atitinka ir teorinius psichologų patarimus. “Svarbiausias dalykas: vaikas turi būti atsakingas už savo elgesį ir laimėjimus mokykloje, ne tėvai. Bet kurioje su mokykla susijusioje situacijoje reikia klausti savęs: “Kaip turėčiau kreiptis į vaiką, reaguoti ar kalbėti, kad nesusidarytų įspūdis, jog man jo mokslai ir elgesys mokykloje rūpi labiau nei jam?”, – pabrėžia E.Kern. Ji yra pastebėjusi, kad tėvų verčiami vaikai beveik šimtu procentų mokosi prasčiau nei galėtų – dėl įvairiausių priežasčių, kurių dažniausia yra savęs nuvertinimas, ir kurį “tarp eilučių” nuolat vaikui primeta tėvai, dažniausiai to nė nenujausdami.

Būreliai – saviraiškai, o ne rezultatams

Ne vienam tėvui kyla klausimas, ką daryti, kai vaikai meta vos pradėtus užklasinio darbo užsiėmimus. Nebenori lankyti muzikos mokyklos, nes per sunku kasdien groti, atsisako sporto treniruočių, nes ten pernelyg didelis krūvis.

Specialistų patarimai čia panašūs į tuos, kaip ir mokslo atveju: būrelis turi patikti, juo turi domėtis pats vaikas, o ne jo tėvai. “Mes neretai perlenkiame lazdą, reikalaudami kažkokių stulbinamų rezultatų dar ir popamokinėje veikloje. O ji turėtų būti skirta saviraiškai, individualių pomėgių paieškai”, – pataria R.Jusienė.

IPI vadovė E.Kern pastebi dar vieną problemą – daugybė tėvų baiminasi, kad jų vaikas nepritaps prie tokios sparčios visuomenės, jei neišmoks nuo vaikystės būti užimtas kiekvieną minutę. “Problema ta, kad daugybei suaugusiųjų nepakanka įgūdžių nepersidirbti. Tad mokydami vaiką nuo mažumės būti užimtam kiekvieną minutę, “gaminate” naują darboholiką, kuris, nesulaukęs nė trisdešimties, bus jau pavargęs nuo gyvenimo”, – perspėja ji.

Daug su tėvais bendraujanti R.Kardaitė sako, kad ir užklasinėje veikloje tėvai veržiasi būti atsakingi už vaikų muzikavimą, piešimą, sportą. “Čia tėvai neturėtų kištis. Skatinti vaikus dirbti turi muzikos mokytojas, sporto treneris, o ne tėvai. Jie tik gali padrąsinti savo vaikus – bet ne spausdami ir kritikuodami, o sukurdami jiems galimybes pademonstruoti, ko išmokę, lankydami vaikų varžybas, koncertus”, – pataria ji.

Tačiau yra ir visiškai kitokias auklėjimo nuostatas taikančių tėvų. Dvi Jurgitos Mačiulaitienės dukterys nuo mažų dienų rimtai užsiima sportu – viena lanko plaukimo, kita – lauko teniso treniruotes. Jos sportuoja kasdien ir intensyviai, kiekviena jau yra pasiekusi gerų rezultatų. “Gal ir geras patarimas leisti vaikams patiems keliauti iš būrelio į būrelį, ieškant, kas artima jų širdžiai. Bet sporte rimtų rezultatų nepasieksi, jei nepradėsi 5–6 metų – o tokio amžiaus nuspręsti gali tik tėvai”, – aiškina ji. Moteris vardija atsidavimo sportui pranašumus: abi mergaitės klojasi pamatus savo galimoms profesijoms, be to, joms atsiranda papildomų galimybių nemokamai studijuoti geruose JAV universitetuose, nes galės  įsitraukti į jų sporto komandas. “Maža to, nuoseklus užsiėmimas ir darbas ugdo charakterį – mano vaikai savarankiški, moka planuoti savo laiką”, – džiaugiasi mama.

Kur kas daugiau laisvės savo atžaloms suteikiantis A.Davidavičius į būrelius taip pat žiūri gana atsakingai. “Aš leidžiu vaikams rinktis patiems, bet nesutinku, kad jie užsiėmimus kaitaliotų vos pabandę. Vaikai turi išmokti svarbių pamokų, – kad pasitenkinimas savimi, malonumas dėl mėgstamos veiklos ateina tik tada, kai įdedi darbo ir pastangų, kai tau jau sekasi tai daryti”, – užbaigia tėvas.